Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

21

Geriausia žemės gyventojų akių priežiūros priemonė

Žiūrėdama į kompiuterio ekraną gurkštelėjau kavos. Ne, kava nieko nepadėjo — eilutė man vis tiek skambėjo siaubingai. Ištryniau ją ir vėl įsistebeilijau į tuščią monitorių laukdama, kada užplūs įkvėpimas. Aš turėjau parengti pranešimą spaudai apie Akių Kapitoną , naująsias mūsų sukurtas priemones akių priežiūrai, todėl troškau panaudoti tokius žodžius kaip jūreivių maištas, jūros vanduo, piratavimas, romas ir kitus, susijusius su laivais. Bet man nieko neišėjo.

Šįryt, važiuodama į darbą, vėl mačiau Aidaną. Šįkart jis ėjo Penktąja Aveniu apsivilkęs man dar nematytą striukę. Jis rado laiko nusipirkti naują drabužį, o man paskambinti — ne? Ir vėl mano taksi lėkė per daug greitai, ir aš nespėjau paprašyti vairuotojo sustoti. Aš labai gailėjausi, kad nesuspėjau to padaryti, o mano nusiminimas net trukdė susikaupti. Bet gal čia nuskausminamųjų poveikis? Kažkas prikimšo man į galvą vatos gniužulų.

Surinkau žodžius „Akių Kapitonas“, o toliau negalėjau suregzti nė žodžio. Dieve šventas, man iš tiesų reikia suimti save į rankas. Aš juk nesu tokiose žemose pareigose kaip jaunesnioji apskaitininkės padėjėja (tokias dabar užima Brukė). Aš dirbu reklamos skyriaus viršininkės asistente ir turiu rimtų įpareigojimų.

Kaip aš sulaukiau paaukštinimo

Tą vasarą, kai atėjau dirbti į Candy Grrrl , mūsiškis lūpas storinantis ledo šerbeto superblizgesys buvo pardavinėjamas visame pasaulyje ir kosmetikos skyriuose prie prekystalių dėl jo net virdavo aršios kovos. Na, iš tiesų tų kovų nebuvo. Iš tikrųjų atsitiko taip, kad Nordstrome, Sietle, dvi seserys susistumdė dėl paskutinio Candy Grrrl lūpų blizgiklio Pacific North West parduotuvėje. Deja, susistumdymas pasibaigė gana draugiškai — man atrodo, sąlyga buvo tokia: ta mergina, kuri gaus blizgiklį, turės tą vakarą saugoti sesers vaikus. Bet viena gudri moteriškė (aš) sugebėjo šį nekaltą incidentą išrutulioti (beveik) iki laikraščio verto straipsnio. Taigi aš išplatinau pranešimą spaudai su riebia antrašte didžiulėmis raidėmis: „ Candy Grrrl merginų muštynės“. Dievai tąkart man buvo maloningi, nes jį pasičiupo New York Post ir New York Sun. Vėliau regioniniai laikraščiai, o paskui per CNN parodė net trumpą reportažą. Matot, buvo rugpjūtis, nieko įdomaus nevyko. Bet po viso to kilo didžiulis šurmulys, o prie Candy Grrrl prekystalių iš tiesų galėjai pamatyti rimtų peštynių. Per vieną išpardavimą Blumingdeil parduotuvėje Manhatane viena moteriškė petimi nustūmė į šalį kitą, o nustumtoji šūktelėjo jai atgal: „Ei, žiūrėk, ką darai! Čia net ne tavo spalva!“

Vėliau Džėjus Nelas paleido juokelį (nelabai juokingą, bet vis tiek), kad esą žmonės Candy Grrrl kosmetikos skyriuose dėl prekių kaunasi su ginklais, o efektas buvo tas, kad aš sulaukiau paaukštinimo. Vendel, kurią aš pakeičiau Candy Grrrl firmoje, buvo perkelta į Visage, kitą mūsų pasipūtėlišką prancūziškos kosmetikos padalinį, kur jai su džiaugsmu teko atsisakyti rausvų fetrinių skrybėlaičių su įspaustu viršum bei naujausių, madingiausių batų ir pereiti prie pieštuko stiliaus sijonų bei žiauriai į liemenį įsmaugtų švarkelių.

* * *

Dar kartą surinkau žodžius „Akių Kapitonas“. Man buvo velniškai baisu. Jau trečia diena darbe, o aš taip ir neįstengiau parašyti net mažiausio pranešimo spaudai. Supratau, kad vildamasi, jog trumpas ir staigus šokas pasirodžius darbe sugrąžins mane į normalų gyvenimą, apsirikau, nes taip neatsitiko. Jaučiausi lyg sapne, kuriame vis bėgu ir bėgu, o kojos sunkios, kaip švininės. Galva visiškai tuščia, kūnas skauda, atrodo, kad visas pasaulis nusinėrė nuo savo ašies.

Po keturiasdešimties minučių mano monitoriuje atsirado tokie žodžiai:

Pasiimkite tai į laivą, mano mielieji!

Galėsite ramiai plaukioti per jūras marias,

nes Akių Kapitonas bus pati efektyviausia ir

pažangiausia vienaveiksmė akių priežiūros priemonė.

Juodi ratilai po akimis? — Nuplaus jūros vanduo!

Rytiniai vokų paburkimai? — Galit mest šį rūpestį

per bortą!

Naujos smulkios raukšlelės? — Tegu jos sau čiuožia

nuo denio!

Ant peties nutūpė papūga? — Atsiprašau,

čia jau ne mūsų rūpestis.

Tynė man per petį pažiūrėjo į ekraną.

— O-ho-ho! — ištarė su užuojauta.

— Nori pamatyti mano kitus bandymus?

— Tik pirma savaitė darbe, tau stinga įgūdžių.

— Ir dar esu prisirijusi vaistų.

— Nieko, toliau bus lengviau. Gal nori, kad padėčiau?

Tynė iš visų jėgų stengėsi man padėti, bet ji turėjo aibes ir savų rūpesčių: ji buvo atsakinga už Candy Grrrl produktų vaikams ir vyrams paskirstymą. Turėkit omeny, kad vaikų asortimente tik dvylika produktų, vyrų — dešimt, o jos pareigos buvo lygiai tokios pat kaip ir mano. (Man teko penkiasdešimt aštuonių pavadinimų produktai su nesuskaičiuojamais variantais spalvų ir tūrių. Be to, kas antrą savaitę pasirodydavo po naują gaminį.)

Įbėgo Loryna ir suklykė:

— Ar pranešimas spaudai jau parengtas?

— Nešu nešu, — suskubau aš, o Tynė tuo metu šnibžtelėjo man į ausį:

— Pirmiausia matabolizuojasi riebalai, paskui ima irti minkštieji audiniai, tada raumenys ir galiausiai visi organai. Šioje stadijoje kūnas praktiškai pradeda naikinti pats save. Ar šita kvaištelėjusi boba pradės kada nors valgyti ar ne? — Tynė vakarinėje mokykloje studijavo mediciną, todėl labai mėgo dalytis savo žiniomis.

Atspausdinau savo niekam tikusį pranešimą ir patraukiau prie Lorynos stalo, pasirengusi išklausyti visą pažeminimo litaniją. Atsakomybė už Candy Grrrl reklamą tarp manęs ir Lorynos buvo paskirstyta šitaip: aš turėjau atlikti visą juodą darbą ir sugalvoti naujų idėjų, o ji kartino man gyvenimą, gaudavo dvigubai daugiau už mane ir susižerdavo visus pagyrimus ir šlovę.

Aš turėjau dar ir šalutinių pareigų: man tekdavo niuksyti kosmetikos leidinių redaktores, vaišinti jas pietumis, pasakoti apie tai, kokie nuostabūs ir nepakartojami Candy Grrrl produktai, ir kaulyti iš jų reklaminį plotelį keturioms skambioms eilutėms teksto ir nuotraukėlei jų leidžiamo žurnalo naujienų skiltyje. Tai buvo didžiulis ir be galo svarbus darbas, nes mano veikla buvo nuolat kontroliuojama: matuojamas žurnale išspausdintos reklamos, kurią aš išpešdavau, plotas, paskui jis būdavo lyginamas su tuo, kiek mums būtų kainavę patalpinti tokios pat apimties skelbimą laikraštyje.

Šiais metais mano planas buvo dvylika procentų didesnis nei praeitais metais, be to, aš dar praleidau veltui du mėnesius kiurksodama Airijoje. Sunku bus pasivyti prarastą laiką. Ar padarys man kokių nors išlygų Ariela ir Kandas su Džordžu Bigliu? Veikiausiai, kad ne. Žiūrint objektyviai, o kodėl jie turėtų?

Įteikiau Lorynai savo pranešimą spaudai apie Akių Kapitoną. Užteko tik sekundės jai užmesti akį.

— Šūdas! — Ir sviedė man atgal.

Viskas gerai. Aš visada turėdavau pateikti jai mažiausiai po porą variantų. Pirmiausia ji sudirbdavo mano pirmą variantą, paskui ir antrą, o galiausiai priimdavo pirmąjį.

Gal ir nelabai malonu, bet turėjau žinoti, ko esu verta.

Iš darbo išėjau tik apie pusę aštuonių, o parėjusi namo radau elektroninį laišką iš mamos — anksčiau niekada to nebūdavo.