Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Volsai1@eircom.net

Tema: Moteris su šunimi

Mieloji Ana,

Tikiuosi, kad tau viskas gerai. Nepamiršk, jog tu bet kada gali sugrįžti namo, ir mes mielai tave priimsime. Rašau tau norėdama papasakoti apie moterį ir jos šunį, kuris amžinai „atlieka savo reikalus“ prie mūsų kiemo vartelių.

O varge, kokią čia skardinę kirminų atidariau?

Prisipažinsiu, mes visi galvodavom, kad tu tai prasimanai, nes esi per daug prisirijusi tablečių. Bet aš dabar nebijau „pateikti tau ant lėkštutės“ (Dieve, ką tai reiškia? Ar čia ne koks kulinarinis posakis?) ir prisipažinti klydusi. Pastaruosius keletą rytų mudvi su Helena stebėjom ją ir jos šunį ir įsitikinom, kad moteriškė iš tiesų verčia savo gyvulėlį „sysioti“ ant mūsų kiemo vartelių. Tiesiog norėjau „apšviesti“ tave šiuo klausimu, kaip sakoma. Kol kas mudvi jos asmenybės dar nenustatėme. Kaip žinia, ji garbaus amžiaus, o visos pagyvenusios moterys man atrodo vienodos. Be to, tu dar tikriausiai nepamiršai, kad tavo sesuo Helena turi galingus žiūronus, kuriuos jai nupirko tėtis. Bet ji man neduoda prie jų net prisiliesti, sako, pirma turiu susimokėti už amortizaciją. Aš manau, kad ji elgiasi nesąžiningai. Jeigu kartais kalbėsiesi su ja, būk gera, atkartok jai mano žodžius. Ir dar, jeigu ji kartais mestels tau kokį „gandelį“ apie tai, kas ta moteriškė galėtų būti, būtinai man pranešk.

Visada tave mylinti

Mama

22

Mažiau nei po savaitės, kai jis pirmą kartą pasiūlė man už jo tekėti, paprašė tai padaryti antrą kartą, tik šįkart jau su juvelyro pagamintu žiedu, kuris man patiko ir apie kurį jam buvau pasakojusi. Visas iš balto aukso, su dailiu apvadėliu ir septyniais deimančiukais, išdėstytais žvaigždelės forma. Žiedas išties buvo nuostabus ir aš ne juokais persigandau.

— Atsipeikėk, — surikau jam. — Nusileisk ant žemės ir pasižiūrėk. Mes praleidom kartu vieną nevykusį savaitgalį. Tu perlenki lazdą.

Parlėkusi namo iš karto papasakojau Džekei, kas nutiko.

— Žiedas? — džiaugsmingai suriko ji. — Tu išteki!

— Niekur aš neišteku.

— Kodėl ne?

— O kodėl turėčiau?

— Ogi... ogi kad jis pasipiršo. — Ir susierzinusi pridūrė. — Pajuokavau. Truputį. Tai kodėl nenori už jo tekėti?

Pradėjau kažką nerišliai jai burbėti:

— Pirma priežastis: aš jo beveik nepažįstu, o savo gyvenime taip daug kartų esu pasielgusi impulsyviai, kad nebeliko parako. Antra priežastis: Aidanas turi per didelį praeities bagažą ir aš nesirengiu lopyti jo skylių. Trečia priežastis: pasak tavęs pačios, Džeke Stenifort, — galiu kirsti lažybų, kad esi teisi, — jį iš tiesų bus sunku nulaikyti už pavadėlio. O jeigu jis man bus neištikimas?

— Jeigu atvirai, visos tavo išvardytos priežastys nieko vertos. O ketvirta priežastis štai kokia: tu vėluoji pradėti gyventi. O tai reiškia, — garsiai aiškino ji, — kad tuo metu, kai bet kuri normali mūsų amžiaus moteris šoktų iš laimės, gavusi progą ištekėti tegu ir už neūžaugos su trimis akimis ir kuriam rytais reikia skustis panosę, tu vis dar esi visiška naivuolė ir manai, kad nedera tekėti už pirmo pasipiršusio vyro. Taip, tu iš tiesų jį menkai pažįsti! Taip, jis turi solidžią praeitį! Taip, jam gal iš tiesų bus sunku nulaikyti kelnėse savo pimpį! Bet iš esmės, Ana Volš, tu nė nenutuoki, kaip pasiutiškai tau pasisekė!

Palaukiau, kol ji baigs šaukti.

— Atsiprašau, — tarė ji visa išraudusi ir net uždususi nuo rėkimo. — Per daug... įsijaučiau. Labai tavęs atsiprašau, Ana. Jeigu jis turi dvi akis, yra normalaus ūgio ir pagal metus ne per labiausiai prižėlusią panosę, tai dar nereiškia, kad turi už jo tekėti. Tikrai ne.

— Ačiū.

— Bet tu vis tiek jį myli, — spyrė ji mane prie sienos. — Ir jis tave myli. Žinau, kad laiko praėjo nedaug, bet juk viskas labai rimta.

Kai kitą kartą jis vėl man ištiesė žiedą, aš tariau:

— Prašau liautis.

— Negaliu.

— Kodėl tu nori mane vesti?

Jis atsiduso:

— Galiu pateikti šimtus priežasčių, bet jos vis tiek nieko dorai nepaaiškins. Tu man, pavyzdžiui, skaniai kvepi, esi drąsi, myli Doglį, esi šmaikšti, protinga, nepaprastai patraukli, man patinka, kaip tu sakai „šurli-murli“, man patinka tavo mąstymas, patinka, kai kalbėdamiesi apie dovanos siuntimą FedEx’u mano mamai gimtadienio proga tiesiai į Bostoną, tu imi ir sušunki: „Juk negali žmogus atrodyti seksualiai, kai laižo pašto ženklą...“ — Apimtas nevilties jis skėstelėjo rankomis. — Bet čia dar ne viskas. Priežasčių yra daug daug daug daug...

— Kuo skiriasi tavo jausmai man nuo jausmų Džeinei?

— Aš Džeinės negaliu šmeižti, nes ji puikus žmogus, bet su tavim jos nėra ko lyginti... — Jis spragtelėjo pirštais. — Ką gi. Pamėginkim šitaip. Ar tau yra kada nors baisiai skaudėję dantį? Taip gėlę, kad, rodos, kas būtų paleidęs elektros srovę per pakaušį ir ausis. Skausmas toks stiprus, kad net nematai, kas aplinkui dedasi. Teko? Puiku, tuomet tą skausmą paversk meile ir suprasi, ką jaučiu tau.

— O Džeinei?

— Džeinei? Jausmus Džeinei galima prilyginti stuktelėjimui galva į žemas lubas. Skauda, bet kentėt galima. Ar bent kiek aišku?

— Keista, bet aišku.

Nėra abejonių, kad po pirmo mūsų susitikimo aš pajutau, jog tarp mūsų kažkas įvyko, užsimezgė kažkoks ryšys. Paskui visiškai atsitiktinai susitikom po septynių savaičių pertraukos ir man pasirodė, kad tai „ženklas“, jog turime būti kartu, bet aš nenorėjau gyventi vadovaudamasi ženklais. Aš norėjau tikrų faktų. O faktai buvo tokie:

1. Negaliu paneigti, kad jis žiauriai sudrumstė mano sveiką mąstyseną; nežiūrint to, kad aš atkakliai užsispyrusi tvirtinau, kad mes menkai vienas kitą pažįstam, širdies gilumoje jaučiau, tarsi mes būtume kuo seniausi ir geriausi pažįstami. Teigiama prasme.

2. Jau seniai seniai nieko panašaus nebuvau jautusi kitam vyrui. Įtariau — ir netgi būgštavau, — kad esu smarkiai jį įsimylėjusi.

3. Vertinu žmogaus lojalumą, o Aidanas buvo ypač lojalus: jis susidraugavo su Džeke, Rachele, net su Luku ir Tikraisiais Vyrukais, vadino juos vyrais tiesiog tam, kad įtiktų.

Jis džiaugdavosi mano pergalėmis darbe ir nekentė Lorynos, nors nebuvo jos matęs.

4. Aš nemaniau, kad mane žmogus gali suvilioti fizinėmis savybėmis, nes antraip įsimylėčiau bet ką. Bet, deja, atsitiko taip, ir visai čia nieko nepadarysi — mes tiesiog negalėjom atplėšti vienas nuo kito rankų.

Popieriaus lape atsirado daug kryžiuku pažymėtų langelių. Visa bėda buvo Džeinė. Negalėjau atleisti Aidanui už tai, kad ją paliko.

Bet kai pasiguodžiau Džekei, ši išrėžė:

— Jis ją paliko dėl tavęs!

— Vis tiek taip negerai. Jis su ja pragyveno šimtą metų, o mane pažįsta vos penkias minutes.

— Klausyk, — tarė ji nuoširdžiai. — Dabar atidžiai paklausyk manęs. Ar ne dažnai tenka girdėti, kaip du žmonės metų metais draugauja, paskui staiga išsiskiria, o po dviejų dienų jau, žiūrėk, išteka arba veda ką nors kitą. Juk tenka, ar ne? Prisimink Feitę su Holu. Po vienuolikos metų draugystės ji nutraukė santykius, ir jis, pasirodo, tuojau pat vedė švedukę, o žmonės kalbėjo: „Žiūrėkit, eina atstumtasis.“ Bet jie tebegyvena kartu, augina tris vaikus ir yra nepaprastai laimingi. Kai santykiai klostosi taip sparčiai, žmonės sako: „Patemps mėnesį“, bet dažniausiai jie klysta, viskas klostosi sėkmingai. Ir aš jaučiu, kad panašūs dalykai dedasi su tavim. Nebūtina išdraugauti su žmogum šimtą metų, kad įsitikintum. Kartais tai įvyksta akimirksniu. Juk girdėjai sakant: „Kad jau užėjo, nebepraeis.“