Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Linktelėjau galva.

— Taip, tikrai girdėjau.

— Tai ar užėjo?

— Ne.

Ji sunkiai atsiduso ir sumurmėjo:

— Dieve šventas.

***

— Per visą laiką, kol draugavau su Džeine, — tarė Aidanas, — nė sykio jos nepaprašiau tekėti už manęs. Ji irgi man nesisiūlė į žmonas.

— Man nusispjaut, — atsakiau. — Aš ir taip pašiurpus nuo tokių greitų ir intensyvių mūsų santykių, todėl reikalai dėl vedybų man visai apsuko galvą.

— O ko tu taip bijai?

— Ai, pats žinai, priežastys akivaizdžios: niekada negalėsiu miegoti su kitu vyru, nenoriu būti trečias asmuo poroje žmonių, kurie iš pusės žodžio vienas kitą supranta, ir taip toliau, ir taip toliau.

Bet didžiausia mano baimė buvo ta, kad gali nieko neišeiti, kad jis gali pabėgti pas kitą ar dar blogiau — sugrįžti pas Džeinę, o aš liksiu visiškai sugniuždyta. Kai žmonės taip smarkiai myli vienas kitą, kaip aš įsivaizdavau mylinti Aidaną, jausmų griūtis gali būti neišmatuojama.

— Bijau, kad neapsvilčiau, — prisipažinau. — Kad paskui nepradėtume vienas kito nekęsti, neprarastume tikėjimo meile, nenusiviltume ir tuo, kas gera. Aš šito neištverčiau. Turbūt tapčiau prisidažiusia girtuokle su didžiule ševeliūra, kuri rytais maukia martinį ir miega su kiemsargiu.

— Ana, viskas bus gerai, aš tau prižadu. Mes nieko blogo nedarom; tai, kas vyksta tarp mūsų, yra tik gera. Juk tu pati tai žinai.

Kartais aš iš tiesų žinojau. O šiuo atveju aš labiausiai baiminausi, kad neimčiau ir nepasakyčiau „taip“.

— Gerai, jeigu nenori už manęs tekėti, tai gal tada sutiksi važiuoti su manim paatostogauti?

— Nežinau, — atsakiau. — Reikės paklausti Džekės.

— Žūti arba būti, — tokia buvo Džekės išvada. — Viskas gali baigtis didžiule nelaime, kai būnant svečioj šaly negalėsite viens kitam nieko pasakyti. Siūlyčiau pamėginti.

Pasakiau, kad sutinku su juo važiuoti, jeigu jis daugiau neprašys manęs už jo tekėti.

— Sutarta, — atsakė jis.

Kalėdoms parvažiavau į Airiją, o kai grįžau, mudu su Aidanu šešioms dienoms išvykom į Meksiką.

Po niujorkietiškos žiemos šalčių ir drėgmės smėlio baltumas ir dangaus žydrynė buvo tokie ryškūs, kad net akis skaudėjo į juos bežiūrint. Bet geriausia buvo tai, kad visas dvidešimt keturias valandas Aidanas buvo šalia. Seksas, seksas, ir dar kartą seksas. Rytą pramerkiam akis — seksas, vakare prieš užmiegant — seksas, o visą kitą laiką irgi...

Prisivertę bent retsykiais išlipti iš lovos, mes išeidavom į dulkiną miestelį pasižmonėti, kol galop nusprendėm lankyti pradedančiųjų nardymo kursus, kuriuos rengė du airių kilmės uždarbiaujantys kaliforniečiai. Buvo velniškai pigu, ir jau tada galėjom atkreipti į tai dėmesį ir susirūpinti. Be to, dar gavom užpildyti anketą, kurioje buvo rašoma, kad mirties atveju, susižalojus, užpuolus rykliams, ištikus potrauminiam šokui ar depresijai, netekus kojų pirštų, lūžus nagams, pametus protezus, instruktoriai už nieką neatsako.

Mes į tai nekreipėme dėmesio, mums buvo smagu šliaužioti ant kelių treniruočių baseine kartu su kitais devyniais besimokančiais, nykščiu ir smiliumi riesti O ženklus, gnaibytis ir niurkytis vienam su kitu kaip mokyklos laikais.

Trečią dieną mus nuvežė į atvirą jūrą pirmam tikram panirimui, ir nors mes nusileidom vos dvylika pėdų po bangomis, atsidūrėme visai kitam pasauly. Ramybės pasauly, kur vienintelis garsas, kurį girdi, yra tavo kvėpavimas, kur viskas juda lėtai ir didingai. Plaukiodamas mėlynam vandeny jautiesi lyg būtum įkalintas mėlynoje šviesoje. Vanduo buvo skaidrus kaip stiklas, o pro jį besiskverbiantys saulės spinduliai siekė patį dugną, apšviesdami baltą vandenyno dugno smėlį.

Mudu su Aidanu netekom žado. Susikibę už rankų lėtai plaukėm palei nuostabius rifus ir įvairiausių spalvų bei atspalvių žuvis: geltonas su juodais taškeliais, oranžines su baltais dryželiais, ir palei permatomas, tiesiog be jokios spalvos. Guotai žuvų, visaip išsidėstę, lėtai plaukė pro mus turėdami savo tikslą. Aidanas pakėlė ranką ir aš pažiūrėjau ten, kur rodė jo pirštas. Rykliai. Net trys, iš šono prisiglaudę prie rifo, tokie pikti ir niūrūs, tarsi būtų apsitempę odiniais švarkais. Rifiniai rykliai nėra pavojingi. Dažniausiai. Bet man vis tiek širdis ėmė plakti tankiau.

Paskui lyg pokštaudami mes išsiėmėm kandiklius ir ėmėm kvėpuoti pro vienas kito atsarginius „aštuonkojo“ vamzdelius, šitaip tapdami tarsi vienu kūnu — panašiai kaip meilužiai 1930-ųjų filmuose sukryžiuoja rankas ir geria šampaną iš vienas kito taurių su keistai išplatėjusiu viršum, o šampanas iš jų liejasi per kraštus.

— Jėzau, tai bent buvo nuostabu! — vėliau džiūgavo Aidanas. — Kaip filme „Nemo sugrįžimas". Žinai, ką dar tai reiškia, Ana? Ogi tai, kad mudu sieja kažkas bendro. Mus du sieja bendri interesai.

Pamaniau, kad dabar jam bus puiki proga vėl paprašyti manęs tekėti už jo, bet aš taip į jį pažiūrėjau, kad jis tarė:

— Kas yra?

Aš atsakiau:

— Nieko.

Paskutinė diena buvo kažkokia nesąmonė, didysis finalas. Mus ketino nuplukdyti į gilesnius vandenis, kur iškylant bus reikalinga dekompresija. Tai reiškė, kad kas penkiolika pėdų po dvi minutes turėsime plūduriuoti vietoje, kol kažkokiu būdu susitvarkys mūsų kvėpavimo sistema. Šito mokėmės seklesniam vandeny, o dabar teks tai padaryti iš tikro.

Bet, kateriui išplaukus, mūsų reikalai ėmė švinkti. Aidaną pradėjo krėsti šaltis ir, nors jis bandė apsimesti, kad viskas gerai, kad sveikas kaip ridikas, instruktorius jo negalavimą pastebėjo ir griežtai uždraudė nerti į vandenį.

— Tu neištversi spaudimo ausyse. Atleisk, vyruti, bet tu šiandien nenersi.

Aidanas taip nusiminė, kad aš irgi nusprendžiau nenerti.

— Aš verčiau grįšiu į kabaną ir pasimylėsiu su tavim. Jau daugiau kaip valandą mes neužsiiminėjom seksu.

— Ar nenorėtum panerti viena, o paskui grįši į kabaną ir tada mudu pasimylėsim? Neprarasi nei vieno, nei kito. Ryžkis, Ana, nes tu taip žaviesi nardymu, o kai išnersi, papasakosi, ką matei.

Kadangi Aidanui nebuvo leista nerti, man buvo paskirtas kitas „bičiulis“. Beje, man baisiai nepatinka žodis „bičiulis“, nebent jis būtų vartojamas kam nors įžeisti (pavyzdžiui: „Kas tau daros, bičiuli?“).

Mane suporavo su vienu vyruku, kuris paplūdimyje visą laiką skaitė knygą „Nebepriklausomas“. Jis buvo atvykęs atostogauti vienas ir todėl kiekvienąkart neriant būdavo suporuojamas su instruktorium.

Išklausę paskutinio instruktažo, išvirtom pro laivo šoną ir pasinėrėm į tylųjį vandens pasaulį. Ponas Nebepriklausomas nenorėjo kabintis už rankų, bet aš jam ir nesipriešinau, nes irgi nenorėjau imti jo rankos. Keliolika minučių — po vandeniu sunku orientuotis laike — ropinėjom po vandenyno dugną vienas greta kito ir aš staiga pamačiau, kad du kartus kvėptelėjusi neįtraukiu nė kiek oro. Dar kartą stipriai truktelėjau, kad pažiūrėčiau, kas čia daros, bet ne, vėl nieko neįtraukiu. Čia buvo tas pat kaip su plaukų lako flakonu, kai visą sunaudoji ir nieko nebegali išpurkšti. Gali maigyti kamštelį kiek tik nori, vildamasi, jog lakas dar nepasibaigė, bet paskui vis tiek tenka susitaikyti su tuo, kad jo nebėra, ir liautis kankinus flakoną, kol jis dar nesprogo.

Indikatorius ant mano baliono rodė, kad turiu oro dar dvidešimt penkioms minutėms, bet jis nesitraukė — turbūt užsikimšo vamzdelis. Tad čiupau „aštuonkojo“ leteną — atsarginį vamzdelį — ir pajutau pirmuosius baimės tvinksnius, nes ir jame oro nebuvo.