Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Susistabdžiau poną Nebepriklausomą ir parodžiau ženklais, kad nebeturiu oro. (Staigus judesys ranka palei gerklę, kokį daro mafijos bosai kalbėdami apie žmones, kuriais „reikia pasirūpinti“.) Tik pripuolusi prie jo ir ketindama pasinaudoti jo atsarginiu vamzdeliu, kad galėčiau įtraukti išganingą gurkšnį deguonies, pamačiau, jog jo nėra. Nėra atsarginio vamzdelio! Tai bent šūdas! Net ir ištikta šoko suvokiau, kas atsitiko: jis specialiai jį išmetė, kad pademonstruotų, koks jis nepriklausomas. Savo kvailoj galvelėj jis tikriausiai išdidžiai galvojo: „Aš vaikštau vienas, nuo nieko nepriklausau ir niekas nepriklauso nuo manęs.“

Na, padėtis sudėtinga, nes matydama, kad jis kažkur išmetė savo atsarginį vamzdelį, turėsiu išpešti iš jo kandiklį. Parodžiau jam pirštu ir paprašiau, kad duotų pakvėpuoti, bet, išsiimdamas iš burnos, jis staiga supanikavo. Aš tą mačiau net per jo kaukę. Viskas vyko panašiai kaip tada, kai Bilbo Beginsui buvo liepta perduoti Žiedą ponui Frodo, ir jis žinojo, kad privalo tai padaryti, bet kai reikėjo imtis darbo, niekaip neįstengė.

Ponas Nebepriklausomas taip išsigando, kad net kelioms sekundėms pabūgo likti be oro. Viena ranka prilaikydamas kandiklį, kita jis ėmė skubiai rodyti nykščiu man irtis aukštyn į paviršių. Mano pasibaisėjimui, jis pradėjo plaukti tolyn nuo manęs, šitaip stengdamasis apginti savo oro išteklius.

Kiti jau buvo nuplaukę nuo mūsų tolokai ir aš mačiau, kaip jie pradingsta tolumoje. Nebuvo nieko, kas galėtų man padėti. Negali būti. Dieve šventas, neleisk, kad taip atsitiktų.

Aš buvau keturiasdešimt penkių pėdų gylyje ir visai be oro. Jaučiau, kaip mane slegia didžiulis vandens stulpas. Iki šiolei jis man atrodė visai besvoris, bet dabar jis galėjo užspausti mane negyvai.

Išgąstis buvo toks didelis, kad jaučiausi kaip sapne. Į paviršių, pagalvojau. Privalau išsikapstyti į paviršių.

Skubiai irdamasi aukštyn, spardydama kojomis ir jausdama, kaip pučiasi plaučiai, aš vis kilau ir kilau aukštyn, aukštyn, aukštyn, nepaisydama jokių taisyklių ir vis galvodama: dabar aš mirsiu ir kalta būsiu aš pati, nes pasirinkau papigintus nardymo kursus.

Kas penkiolika pėdų aš turėčiau sustoti porai minučių ir paplūduriuoti, kad dekompresuotųsi plaučiai, bet velniop tas minutes. Aš neturėjau net dviejų sekundžių!

Kildama aukštyn pranėriau pro guotą nustebusių klounžuvių. Ausyse baisiai spengė nuo slėgio, o pro akis ėmė plaukti įvairūs vaizdiniai. Ir tada aš supratau, kas man darosi — man prieš akis prabėga visas mano gyvenimas. Velniai rautų, pagalvojau, aš iš tiesų galiu numirti.

Gyvenimas man skriejo nenuosekliai, kažkokiom ne visai rišliom nuotrupom, apie kurias daugybę metų net nebuvau prisiminusi. Mama mane pagimdė ir aš galvojau, koks tai nuostabus dalykas. Koks kilnus poelgis. Toliau man galvoje šmėstelėjo Šeinas: per ilgai užsibuvau su tuo vaikinu.

Kodėl aš turiu mirti? O kodėl ne? Žemėje gyvena šeši milijardai žmonių, o aš esu visiškai nereikšminga būtybė, kaip ir daugelis kitų. Nuolatos kas nors miršta, tad kodėl negalėčiau mirti ir aš?

Žinokit, man buvo gaila savęs, bet jeigu būtų šmėstelėjęs dar koks nors mano nerišlaus gyvenimo epizodas, aš galbūt...

Kai jau maniau, kad mano galva tuojau susprogs, kirtau mėlyną liniją, skiriančią du pasaulius. Mane pritrenkė pasigirdęs triukšmas ir akinanti šviesa, sūri banga tėškė į ausį, ir aš plėšte nusiplėšiau nuo galvos kaukę, didžiuliais gurkšniais puoliau ryti išganingąjį deguonį, kartu stebėdamasi, kad likau gyva.

Daugiau prisiminiau tik tai, kad atsidūriau ant laivo denio, žiopčiojau ir gaudžiau orą, o virš manęs buvo palinkęs Aidanas. Jo veide regėjau sumišusius siaubą ir palengvėjimą. Milžiniškų pastangų dėka vargais negalais įstengiau išlementi:

— Gerai, aš sutinku tekėti už tavęs.

23

Atsibudau visiškoje tamsoje ir net krūptelėjau, o širdis daužėsi it pašėlusi. Pati nesuvokiau, kaip užsidegiau šviesą, ir iš karto visi miegai išsilakstė kaip nebuvę. Sėdėjau ant sofos. Prisnūdau su darbo drabužiais, nes vis atidėliojau tą minutę, kai reikės eiti gulti į lovą vienai.

Mane kažkas prižadino. Ką aš išgirdau? Durų spynoj sukamą raktą? O gal lauko durys atsidarė ir užsidarė? Žinojau tik tiek, kad nesu viena. Iš karto susigaudai, kai kas nors įsibrauna į tavo erdvę, nes pradedi jaustis kitaip.

Tikriausiai parėjo Aidanas. Grįžo namo. Ir nors širdis džiaugėsi, aš vis tiek pašiurpau. Akies krašteliu prie lango pastebėjau kažką judant, šmėstelint lyg kokį šešėlį. Staigiai grįžtelėjau ton pusėn, bet ten nieko nebuvo.

Atsistojau. Nei svetainėje, nei virtuvėlėje nesimatė nė gyvos dvasios, todėl nusprendžiau kyštelėti nosį į miegamąjį. Kai pastūmiau duris, pajutau, kad esu visa šlapia. Ištiesiau ranką prie šviesos jungiklio ir sustingau iš baimės; išsigandau, kad kieno nors ranka gali griebti mane tamsoje. Koks ten ilgas, siauras siluetas prie spintos? Ir tada aš įjungiau elektrą, kambarys nušvito, o tamsus, grėsmingas siluetas, pasirodo, buvo ne kas kita, o mūsų knygų lentyna.

Klausydamasi trūkčiojančio savo pačios kvėpavimo uždegiau šviesą vonios kambaryje ir staigiu judesiu atitraukiau jūros bangomis išpieštą dušo užuolaidą. Čia irgi nieko nebuvo.

Tai kas gi mane prižadino?

Pajutau, kad aš jį užuodžiu. Jis buvo užpildęs visą mano mažytę erdvę. Mane vėl apėmė panika ir aš ėmiau lakstyti akimis ieškodama — ko? Bijojau pažiūrėti į veidrodį, kad neišvysčiau svetimo veido, spoksančio į mane. Ir tik tada pastebėjau, kad nuo prigrūstos lentynos ant plytelėmis klotų grindų gulėjo nukritęs jo skalbinių maišas. Daiktai buvo išsibarstę, kažkoks buteliukas sudužęs. Atsiklaupiau pasižiūrėti: aš užuodžiau ne Aidaną, o jo losjono po skutimosi kvapą.

Aišku. Bet kaip galėjo nukristi skalbinių krepšys? Butai seni, sienos išklerusios; kas nors smarkiau trinktelėjo durimis ir sudrebino sienas, o sukelto oro banga kitame bute stumtelėjo ir numetė ant lentynos krašto pakibusį krepšį. Jokios čia paslapties.

Nuėjau į virtuvėlę atsinešti šluotos, nes reikėjo sušluoti šukes, bet ten mane pasitiko kitas kvapas, kažkoks švelnus, lengvas ir kartu įkyrus. Aš nervingai uodžiau orą. Pajutau kažkokį tarsi skintų gėlių kvapą. Aromatas buvo pažįstamas, tik negalėjau... Ir tada man toptelėjo. Juk tai lelijos, kurių kvapo aš nepakenčiu — jis toks sodrus ir atsiduoda pelėsiais kaip mirtis.

Baimingai apsidairiau po virtuvę. Iš kur jis sklido? Mano bute nebuvo jokių šviežiai skintų gėlių. Bet kvapas neginčijamai jautėsi. Aš neprisigalvojau. Jis buvo tikras, oras troškus ir kėlė šleikštulį.

Sušlavusi šukes jau bijojau eiti gulti, todėl įsijungiau televizorių. Perbėgau visus naktibaldoms skirtus kabelinės televizijos kanalus ir pasirinkau „Naktinį Raitelį“, šios serijos kaip tik dar nebuvau mačiusi. Galiausiai pradėjau snūduriuoti ir susapnavau, kad aš nemiegu, o Aidanas atsirakina duris ir įžengia į namus.

— Aidanai, tu sugrįžai! Žinojau, kad pareisi.

— Aš trumpam, — tarė jis. — Turiu tau pasakyti vieną labai svarbų dalyką.

— Aš jau žinau. Bet vis tiek sakyk, ištversiu.

— Sumokėk nuomą. Jau uždelsta.

— Tik tiek?

— Tik tiek.

— O aš maniau...

— Pareikalavimas pašto dėžutėje kartu su kitais laiškais. Apgailestauju, žinau, kad nenori skaityti laiškų, bet vis tiek susirask tą. Neprarask mūsų buto. Laikykis narsiai, brangute.

24

— Ana, kur esi? — tai Rachelė skambina.