Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Regiu viską kaip dieną. Kelis mėnesius iš eilės mama riejasi dėl brokolių. Vestuvių dieną bandau prasibrauti pro savo seseris — jos visos mano pamergės, — kad galėčiau išsikovoti lopinėlį veidrodžio ir pasidažyti, dar turiu priprašyti Heleną nesirengti mano suknelės. Tada tėtis veda mane prie altoriaus ir niurna: „Su šituo fraku jaučiuosi kaip pingvinas.“ O kai jau reikia atiduoti mane jaunikiui, lepteli: „Še, pasiimk ją. Pasiimk ir nepaleisk.“

Bet nieko nėra geriau, kaip akistata su mirtimi, kuri tuoj pat sukoncentruoja dėmesį į svarbiausius dalykus.

Kai tik atsigavau po to nelemto išnirimo į paviršių — turėjau kurį laiką pagulėti dekompresijos palatoj, paskui daug ilgesnį laiką klausytis nuolankių Nebepriklausomojo atsiprašymų; buvo aišku, kad šis incidentas buvo jį baisiai sukrėtęs — vargingesnio žmogaus dar niekad nebuvau sutikus. Tada paskambinau savo mamai ir padėkojau, kad mane pagimdė. O ji man atšovė:

— O ką aš galėjau padaryt? Kaip įlindai, taip ir turėjai išlįsti.

Paskui jai pranešiau, kad rengiuosi tekėti.

— Tai labai gerai.

— Mama, aš tikrai išteku. Palauk, perduosiu jam ragelį.

Atkišau Aidanui telefoną ir jis išsigando:

— Ką man sakyti?

— Sakyk, kad nori mane vesti.

— Gerai. Alio, ponia Volš. Ar galiu vesti jūsų dukterį? — Truputį paklausęs, grąžino man ragelį. — Ji nori pasikalbėti su tavim.

— Na ir kaip, mama?

— Kas jam užėjo?

— Nieko.

— Nieko blogo, norėjai pasakyt? Ar jis turi darbą?

— Taip.

— Serga chemine priklausomybe?

— Ne.

— Dieve mano, tu laužai visas senas tradicijas. Kuo jis vardu?

— Aidanas Medoksas.

— Airis?

— Ne, airių kilmės amerikietis. Jis iš Bostono.

— Kaip JFK [* John Fitzgerald Kenedy - Džonas Fidžeraldas Kenedis, buvęs JAV

prezidentas]?

— Kaip JFK, — patvirtinau aš. Jos numylėtinis JFK mums visiems buvo įgrisęs iki ausų kartu su pačiu popiežium.

— Nepamiršk, kas jam nutiko.

Suirzusi atsisukau į Aidaną ir tariau:

— Mama nenori leisti man tekėti už tavęs, nes bijo, kad kas nenušautų tavęs Dalase važiuojančio automobiliu su atviru viršum.

— Palauk, neskiesk, — sulaikė mane mama. — Nieko panašaus aš nesakiau. Tiesiog viskas taip staiga. O tavo pomėgis... elgtis impulsyviai... mums jau žinomas iki kaulų smegenų. Kodėl nieko apie jį neužsiminei per Kalėdas?

— Užsiminiau. Sakiau, kad turiu vaikiną, kuris ragina mane už jo tekėti, bet Helena visą laiką parodijavo Styveną Hokingą, kaip jis valgo cukraus vatą, ir niekas manęs nesiklausė. Kaip visada. Klausyk, paskambink Rachelei. Ji buvo su juo susitikus. Galės už jį garantuoti.

Pauzė. Nyki ilga pauzė.

— Ar Lukas yra jį matęs?

— Taip.

— Pasiklausinėsiu apie jį Luko.

— Taip ir padaryk.

— Ar mes iš tiesų ketinam tuoktis? — paklausiau Aidano.

— Žinoma.

— Tada susituokim kuo greičiau, — tariau aš. — Per tris mėnesius. Pradedam skaičiuot nuo balandžio?

— Gerai.

Pagal Niujorko pasimatymų taisykles, kai draugystė pasidaro „išskirtinai rimta“, kitas žingsnis yra sužieduotuvės. Jos turi įvykti po trijų mėnesių. Paprastai, kai tik paskelbiama, kad jau draugaujama rimtai, moterys tą pačią minutę nuspaudžia chronometrą ir, kai baigiasi devyniasdešimties dienų terminas, jos ima ir sušunka:

— Viskas! Laikas baigėsi! Kur mano žiedas?

Bet mudu su Aidanu sulaužėm visus rekordus. Du mėnesiai nuo rimtos draugystės iki sužieduotuvių ir trys mėnesiai nuo sužieduotuvių iki vestuvių. Ir aš, žinoma, nebuvau nėščia.

O po susidūrimo su mirtimi po vandeniu aš tiesiog tryškau jėga ir energija, ir todėl nebuvo jokios prasmės laukti ilgiau. Nors mano užsidegimas viską daryti greitai ir tuojau pat pradėjo blėsti jau po poros savaičių, bet visą tą laiką aš vis tiek bėgiojau kaip į užpakalį įkirpta ir džiaugiausi kiekviena gražia diena.

— Kur kelsime vestuves? — ėmė klausinėti Aidanas. — Niujorke? Ar Dubline? O gal Bostone?

— Nė vienam iš tavo išvardytų, — atsakiau jam. — Važiuojam į Klero grafystę. Tai vakarinė Airijos pakrantė, — paaiškinau jam. — Mes ten važiuodavom atostogauti kiekvieną vasarą. Mano tėtis iš ten kilęs. Tenai labai gražu.

— Sutinku. Ar ten yra viešbutis? Paskambink ir sužinok.

Taigi aš paskambinau į Nokavojaus miestelio viešbutį ir mano širdis nerimastingai suspurdėjo, kai man buvo pranešta, kad mums vietų tikrai atsiras. Padėjau ragelį ir išsigandusi susigūžiau.

— Dieve šventas, — tariau Aidanui. — Aš ką tik užsakiau mūsų vestuves. Aš turbūt tuoj apsivemsiu.

Paskui viskas ėjosi labai greitai. Valgiaraštį nusprendžiau atiduoti į mamos rankas, nes atsibodo brokolių karai prieš Klaros vestuves. (Arši kova, užsitęsusi bemaž savaitę, kur mama aiškino, kad brokoliai yra per daug „pretenzingi“, kad jie yra apskritai ne kas kita, o tik „išstypę žiediniai kopūstai“, o Klara spygavo ant visų namų, kad jeigu ji negaus valgyti savo mėgstamiausių daržovių per savo pačios vestuves, tai kada gi tada gaus?) O mano nuomone, per vestuves maistas iš viso būna šlykštus, tad ar yra prasmės ginčytis, kas svečiams bus duodama valgyti: ar pasibjaurėjimą keliantys brokoliai, ar nepraryjami žiediniai kopūstai?

— Daryk kaip išmanai, mama, — kilniaširdiškai tariau aš. — Rūpinimasis maistu — tavo sritis. — Bet minų laukas atsivėrė nekalčiausiai atrodančiame peizaže — padariau didžiausią klaidą, kad pasiūliau vegetarinio maisto variantą, ir tada ji užsivedė: ji apskritai nepritarianti vegetarizmui, tai kvaila užgaida ir žmonės tampą vegetarais tik dėl to, kad prisidarytų nepatogumų.

— Gerai jau, gerai. Tesižinai, — atsakiau aš. — Dėl manęs svečiai gali valgyti nors ir sausą duoną.

Man kur kas daugiau rūpesčių kėlė reikalai su pamergėmis. Supratau, kad man bus sunku prisiderinti prie visų keturių mano seserų skonių. Bet man fantastiškai pasisekė, nes Helena atsisakė būti pamerge, kadangi pagal seną prietarą, jeigu būsi pamerge daugiau kaip du kartus, tai niekada jau nebetapsi nuotaka.

— Na, visai ne dėl to, kad aš ką nors planuočiau, — aiškino ji. — Tiesiog noriu, kad mano pasirinkimas nebūtų varžomas.

Kai tik apie tai išgirdo mama, iš karto uždraudė ir Rachelei būti pamerge, nes kitaip gali sugriūti jos planai ištekėti už Luko. Tad po ilgų derybų buvo priimtas šeimos dekretas, kad aš atsisakau pamergių, o visi trys Klaros vaikai neš gėlių krepšelius. Jos sūnus Lukas irgi.

Tada atėjo eilė suknelei. Buvau susikūrus galvoje viziją, kokios norėčiau — įžambiai kirptos, siauros satino suknutės, bet niekur tokios neradau. Galiausiai ją man sumodeliavo ir pasiuvo viena Deinos pažįstama moteris, kuri šiaip užsiima užuolaidų siuvimu.

— Aš jau dabar regiu laikraščių antraštes, — tarė Aidanas. — „Niujorko nuotaka su šokiruojančia ne Veros Vang vestuvine suknele“.

Na, o toliau buvo kviestinių svečių sąrašas.

— Ar tu nieko prieš, jeigu aš pasikviesiu Džeinę? — paklausė Aidanas.

Klausimas buvo labai keblus. Be abejo, aš nenorėjau, kad ji dalyvautų mūsų vestuvėse, nes jeigu jos širdis buvo sudaužyta, per ceremoniją, kai kunigas paklaus: „Ar niekas neprieštarauja šiai sąjungai?“, ji gali staiga atsistoti ir sušukti: „JOS VIETOJ TURĖČIAU BŪTI AŠ!“

Bet būtų gražu susitikti ir atšvęsti kaip civilizuotiems žmonėms.

— Aš nieko prieš. Tu turi ją pakviesti.