Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Jis taip ir padarė, bet mes gavom malonų atsakymą. Ji padėkojo už kvietimą ir atsiprašė, kad negalės dalyvauti, nes vestuvės vyks Airijoje.

Sunku pasakyti, ar man palengvėjo, ar ne. Kad ir kaip ten būtų, ji neatvažiuos, ir viskas.

Bet atsitiko kitaip.

Kai vieną dieną atsidariau mūsų vestuvių internetinį tinklalapį, pamačiau, kad kažkas, pasirašęs Džeinės Sorensen pavarde, mums jau nupirko dovaną. Minutę kitą galvojau, kas, po galais, ta Džeinė Sorensen, bet paskui prisiminiau: taigi ta Džeinė! Aidano Džeinė. O ką ji mums nupirko? Lyg pamišus ėmiau maigyti pelę, kad kuo greičiau sužinočiau, ir kai pamačiau, pasijutau taip, lyg būčiau gavus niuksą į paširdžius. Džeinė mums buvo nupirkusi komplektą virtuvinių peilių. Labai aštrių, smailių ir be galo pavojingų. Prisipažinsiu, mes buvom įrašę juos į pageidautinų dovanų sąrašą, bet kodėl ji negalėjo pasirinkti kokio kašmyrinio pledo ar poros minkštučiukių pagalvėlių — juk šie daiktai irgi buvo sąraše. Sėdėjau ir negalėjau atplėšti akių nuo ekrano. Gal čia įspėjimas? O gal aš per daug rimtai į viską žiūriu?

Vėliau nedrąsiai užsiminiau apie tai Aidanui, bet jis nusijuokęs tarė:

— Tai tipiškas jos humoras.

— Vadinasi, ji tai padarė tyčia?

— O, taip, tikriausiai. Bet neverta baimintis.

Toliau dar gražiau.

Mažiau nei po poros savaičių vieną penktadienio vakarą aš sėdėjau pas Aidaną, rinkau iš valgiaraščių užsakymams į namus patiekalus ir siūliau jam, ko norėtų. Tuo metu jis nusirišinėjo kaklaraištį ir vartė gautus laiškus. Staiga jo dėmesį prikaustė vienas keistas vokas. Pajutau tai net sėdėdama kitam kambario gale.

— Kas yra? — paklausiau žiūrėdama į laišką jo rankose.

Jis stabtelėjo, pakėlė akis ir tarė:

— Džeinė išteka.

— Kas?

— Džeinė išteka. Už dviejų mėnesių po mūsų vestuvių.

Atsargiai stebėjau jo reakciją. Nusišypsojęs lyg koks kvailelis jis tarė:

— Nuostabu, tiesiog nuostabu.

— Už ko ji išteka?

Jis truktelėjo pečiais.

— Už kažkokio Hovardo Vikso. Nesu apie jį girdėjęs.

— Ar mus kviečia?

— Ne. Vestuvės bus keliamos Fidži. Tik su artimiausiais giminėm. Ji visada kalbėdavo, kad jeigu tekės, tai vestuves kels tik Fidži. — Jis dar kartą perskaitė laišką. — Labai dėl jos džiaugiuosi.

— Ar jie jau turi dovanų sąrašą? — paklausiau.

— Nežinau, — atsakė jis. — Bet jeigu turės, tai galėtume padovanoti jai garotą [* Garota - geležinė apykaklė, kuria smaugiamas žmogus]ar ką panašaus. O gal gražią didelę mačetę [* Mačetė - ilgas peilis lenktais ašmenimis].

Nepaisant mėginimų pasiskirstyti pareigomis, ruošimasis vestuvėms pareikalavo trijų ilgų, siaubingai sunkių, nervus gadinančių mėnesių. Maniškiai kalbėjo, kad dėl visko kalti mes patys, kad galėjom dar palaukti, neskubėti, bet aš jaučiau, kad jeigu mes būtume tempę dar metus, tai nervai būtų gadinami tik ilgiau, taigi vietoj trijų nervingų mėnesių mes būtume turėję vienerius stresų kupinus metus.

Bet vis tiek buvo verta pavargti.

Mudu su Aidanu susituokėme vieną gražią, vėjuotą dieną mažoje bažnytėlėje ant kalvos. Visur žydėjo geltonieji narcizai, ištisos virtinės geltonų žiedų, siūruojančių žvarbiame vėjyje. Aplink mus driekėsi pavasarine žaluma pasipuošę laukai, tolumoje blizgėjo audringa, putojanti jūra.

Nuotraukose, darytose ant bažnyčios laiptų, visi — vyrai su žvilgančiais batais ir moterys su švelnių spalvų sukniomis — maloniai šypsosi. Atrodom gražūs ir labai labai laimingi.

26

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Laimmga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Tema: Magnum PI

Ana, klausyk, dedasi kažkas baisaus. Privalai padėti, tik, šiukštu, niekam neprasitark. Klaiki tiesa: man auga ūsai. Išdygo nežinia kaip. Menopauzei dar anksti, nes tik dvidešimt devyneri. Reikalas tragiškas. Sėdėjimas šlapiuose krūmuose per didžiausią šaltį pavertė mane gyvuliu, kuriam pradėjo želti plaukai, kad kūnas nesustingtų į ragą. Dabar dar tik maži ūsiukai, bet atrodau kaip Magnum PI. Netrukus atrodysiu kaip viena iš ZZ Top, su barzda iki kelių. Darbas man patinka. Nenoriu mesti. Ką daryt su tais ūspalaikiais?

Atsiųsk priemonių. Varyk viską, ką turi. Tai mirtinos svarbos reikalas.

Tavo apžėlusioji sesuo Helena

P.S. Tikiuosi, tau viskas gerai

Candy Grrrl asortimente plaukų šalinimo priemonių nėra. Kol kas. Žinoma, tai tik laiko klausimas. Pasiunčiau jai elektroninį laišką, siūlydama nubalinti tuos ūspalaikius peroksidu, ir dar pridėjau, kad nekantriai laukiu jos scenarijaus tęsinio.

Kam: Aidanas_Medoksas@yahoo.com

Nuo: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Tema: Pirmadienio apranga

Raudonas siuvinėtas satino čeongsamas (tavo supratimu — tai kiniška suknelė), nukirpti džinsai ir raudoni zomšiniai sportinukai. Plaukai sukelti ant pakaušio ir susmaigstyti lazdelėmis, įmantri gudrybė, kad nereikėtų mautis skrybėlės. Jau šešta diena vaikštau be galvos apdangalo. Tai mano nebylus maištas. Įdomu, kiek laiko dar prabėgs, kol kas nors pastebės, o patikėk manim, tikrai pastebės. Labai norėčiau sulaukti iš tavęs žinučių. Myliu tave.

Tave mylinti Ana

Kai įžengiau į kabinetą, Franklinas mikliai pričiuožė prie manęs ir ėmė apžiūrinėti plaukus. Jautė, kad kažko trūksta, bet buvo per daug susijaudinęs, kad bestų pirštu. Tikriausiai dėl RPP (Rytinio Pirmadienio Pasitarimo); jau geriau pabūti pusantros valandos tikram velnio pragare.

Pasiruošimui Franklinas lyg prižiūrėtojas apėjo savo „mergaičiukes“ — darbuotojas iš Candy Grrrl, Bergdorf Baby , Bare, Kitty Loves Katie, EarthSource, Visage ir Warpo (naujas padalinys, dar aikštingesnis už Candy Grrrl — pamatytumėt, kaip joms tekdavo rengtis; gyvenau nuolatinėj baimėj, kad neperkeltų manęs į tą skyrių).

— Šaunuolė, — pagyrė Franklinas Tabitą. Naujasis Bergdorf Baby naktinis serumas sulaukė įspūdingų atsiliepimų ir — o tai daug svarbiau — buvo išspausdinta nuotrauka sekmadieniniame New York Times numeryje.

Prie manęs priėjo Loryna. Mudviem jis tarė:

— Reiktų susirūpinti savo rezultatais, panelės.

— Gal, bet... — pradėjo Loryna ir nebaigė.

— Visos priežastys man žinomos, — atšovė Franklinas. — Aš tik norėjau pasakyti, kad laikas susiimti. Darbas nelaukia.

Loryna liūdnai pašnairavo į mane, ji turėjo numačiusi man užduočių. Ji rengėsi pasiglemžti visą mano laiką savo meninėms idėjoms įgyvendinti, o aš tuo tarpu ketinau imtis naujų antraščių ir nuotraukų kosmetikos skyreliams bei užbaigti kitas planines užduotis. Tai kuri iš mūsų turėtų laimėti?

Sugužėjom į pasitarimų kambarį. Susirinkom visi, visi keturiolika padalinių. Kelios moterys rankose spaudė laikraščius ir žurnalus. Tai tos laimingosios, kurioms pasisekė išpešti kelis centimetrus reklaminės vietos. Aš ir pati turėjau vieną kitą puslapiuką. Žinoma, ne laikraščiuose. Kol manęs nebuvo darbe, atrodo, niekam nerūpėjo pakniurkyti laikraščių grožio skilčių redaktorių ir apšviesti mūsų naujienomis — nesuprantu, ką apskritai čia veikė tie mane vaduojantys žmonės. Bet ilgalaikis mano įkalbinėjimas, prieš kelis mėnesius pradėtos derybos pagaliau davė vaisių — tarytum rugsėjį pasodinti gėlių svogūnėliai pavasarį pražydo gražiausiais žiedais.