Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Kai dėl tos moters su šuneliu, tai turiu, kaip sakoma, tau šiokių tokių naujienų. Nesėdėjom čia rankų sudėję. Šįryt budėjau ir laukiau. Paprastai ji ateina apie dešimt minučių po devintos, tad jau buvau pasirengusi. Kai tik ji pasirodė, nudaviau, kad vežu į gatvę šiukšlių konteinerį (pamaniau, kad bus geras „kabliukas“, nors šiukšlės išvežamos pirmadieniais ir tai yra tėčio darbas, bet vis tiek).

„Neblogas tam rytelis“, — tariau jai, turėdama galvoje „Neblogas rytelis versti savo šunį myžčioti prie svetimų vartų“. Moteriškė tuoj pat trukteli už pavadėlio ir sako: „Paskubėk, Zoji.“ Tai va, dabar jau turim už ko užsikabinti. Neblogas vardas šuniui, ar ne? Tada atsitiko kažkas baisaus — moteriškė kad pasižiūrės į mane! Mūsų žvilgsniai susikirto, o kaip tu žinai, Ana, aš nesu iš prietaringųjų, bet pajutau, kad stoviu priešais tikrą velnią.

Tave mylinti mama

P. S. Po kelių savaičių mudu su tėčiu dviem savaitėms važiuosim į Algarvę. Bus smagu. Žinoma, tai ne Cipriani Venecijoje (nors iš kur man žinoti), bet vis tiek malonu. Kol mūsų nebus, Helenai teks pagyventi pas „Mėgę“ su „Garvu“, kaip jūs visi juos vadinat. Tai reiškia, kad bus sunku sekti įvykius, bet, turint omeny, kaip ji šiandien į mane pažiūrėjo, spėju, kad vis dėlto nieko pikto neiškrės.

Kitam kambario gale priekaištingai žybsėjo atsakiklio lemputė. Užgesk, užgesk. Ko čia mane kamuoji? Kaip norėčiau ištrinti tas prakeiktas žinutes jų neišklausiusi, bet aparatas sukurtas taip, kad reikia pirma išklausyti, todėl nuspaudžiau Play ir kiek kojos neša dūmiau į vonią, bet pakeliui vis tiek išgirdau:

— Ana, čia Leonas. Suprantu, kad tau sunku, bet man irgi nė kiek ne lengviau. Mums būtinai reikia pasimatyti... — Kad užgožčiau jo balsą, pasileidau vandenį iš čiaupo su tokia neagariška jėga, kad net sušlapinau visą suknelės priekį. Atšokau kelis žingsnius atgal, suskaičiavau iki dvidešimt trijų, tada atsargiai užsukau čiaupą, bet išgirdusi, kaip Leonas kalba: — ...mano skausmas irgi... — vėl žaibišku greitumu atsukau vandenį ir paleidau žliaugti, suskaičiavau iki septynių su puse ir vėl primažinau srovę, bet kai išgirdau: — ...mes galime vienas kitam padėti... — čia pat niuktelėjau rankenėlę aukštyn ir vėl paleidau visu stiprumu. Buvo panašu į radijo stotelės nustatinėjimą ir signalų gaudymą. Leonas juk radistas.

Galop jis baigė savo litaniją ir aš, ant pirštų galiukų ištipenusi iš vonios, nuspaudžiau mygtuką Ištrinti.

— Visos žinutės ištrintos, — garsiai pranešė aparatas.

— Ačiū, — padėkojau jam.

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Tema: Mano ūsai

Depiliavau vašku. Dar blogiau! Absoliuti tragedija! Viršutinė lūpa švelni ir glotni, užtat apatinė veido dalis atrodo dar plaukuotesnė. Atrodau kaip tie suskretėliai seniai su barzdomis ir be ūsų. Afrikiečiai fermeriai ar Pakistano imamai.

P.S. Daugiau nepatarinėk.

Šeštadienio vakarą Rachelė pasikvietė į savo ir Luko namus — tokiam kvietimui atsispirti negalėjau. Nors žinojau, kad gausiu nemažai pylos.

Man pas juos buvo visiškai smagu, bet po poros valandų svečiavimosi staiga apėmė panika, kuri jau buvo pažįstama iki kaulų smegenų: man žūtbūt reikia iš čia ištrūkti.

Rachelė išleis tik tada, kai išsiklausinės apie planus sekmadieniui, bet aš jau tam buvau pasiruošusi: Džeke užrašė mus abi vienos dienos gydomųjų vonių procedūroms Kokono centre. Sako, man turėtų išeiti į naudą.

Taip ir buvo. Tik aromaterapeutė man vis kalbėjo, kad jai dar nebuvo tekę dirbti su tokiu įsitempusiu žmogumi kaip aš, o pedikiūrininke vis dejavo, kad negalės nulakuoti man kojų nagų, jeigu aš ir toliau taip trūkčiosiu pėdą.

Paskui atėjo sekmadienio vakaras, taigi pratempiau dar vieną savaitgalį. Tačiau, užuot atsikračiusi nuovargio, pajutau, kad mane apima dar didesnė neviltis. Kažkas turi netrukus įvykti.

28

Pagaliau tai įvyko. Galop apsireiškė Aidanas.

Po dviejų su puse savaitės, kai grįžau iš Airijos, sėdėjau darbe prie savo stalo ir prakaitavau pasilenkusi prie elektroninės skaičiuoklės, kai jis ėmė ir įėjo. Džiaugsmas jį išvydus prilygo vidudienio saulės nušvitimui — aš baisiai susijaudinau.

— Seniai laikas, — sušukau.

Jis prisėdo ant stalo krašto, o šypsena buvo tokia plati, kad, rodos, dalijo veidą pusiau. Jis atrodė kartu ir patenkintas, ir drovus.

— Apsidžiaugei mane išvydusi? — paklausė.

— Dieve šventas, Aidanai, neįsivaizduoji, kokia aš laiminga! Netikiu savo akimis. Maniau, kad jau niekada tavęs nebepamatysiu. — Jis buvo apsivilkęs tais pačiais drabužiais, kuriais vilkėjo mūsų pažinties dieną. — Bet kaip tu taip sugebėjai?

— Kaip tai — sugebėjau? Įėjau ir tiek.

— Betgi, Aidanai, — ir tik tada prisiminiau, — tu juk miręs.

Atsibudau ir net pašokau. Gulėjau ant sofos. Iš gatvės sklindanti šviesa buvo nudažius kambarį rausva prieblanda, o lauke girdėjosi triukšmas: žmonės šūkalojo, kimus keleivinio katerio burzgimas lyg bosinės gitaros ritmas pulsavo apačioje tol, kol pasikeitė šviesoforas, ir tada jis nudundėjo tolyn.

Užmerkiau akis ir vėl nugrimzdau į tą patį sapną.

Aidanas jau nebesišypsojo. Sėdėjo liūdnas, sutrikęs, todėl ėmiau ir paklausiau:

— Tau niekas nesakė, kad esi miręs?

— Ne.

— Šito aš ir bijojau. Kur visą šį laiką buvai?

— Tryniausi netoliese. Mačiau tave Airijoj ir visa kita.

— Tikrai? Kodėl nieko nesakei?

— Tu buvai su saviškiais. Nenorėjau įkyrėti.

— Betgi tu irgi dabar mano šeimos narys. Mūsų visų.

Kai nubudau antrą kartą, jau buvo lygiai penkios. Rytas už mano užuolaidų buvo vaiskus, o gatvėse dar tylu. Man reikėjo pasikalbėti su Rachele. Ji vienintelė galėtų man padėti.

— Atleisk, kad prižadinau.

— Aš jau atsikėlus. — Ji tikriausiai dar drybsojo lovoj, bet gal ir nebe. Kartais ji keliasi su aušra ir eina į AN (Anoniminių narkomanų) susirinkimą prieš darbą.

— Kaip laikaisi? — ji visaip stengėsi užgniaužti žiovulį.

— Ar galim susitikti?

— Žinoma. Dabar? Gal man atlėkti pas tave?

— Nereikia. — Aš beviltiškai noriu ištrūkti iš savo buto.

— Tai gal tada pas Dženę? — tai ištisą parą veikianti kavinukė. Dėl savo gyvensenos Rachelė žino bemaž visas visą parą veikiančias kavines. — Susitinkam tenai po pusvalandžio.

Užsimečiau keletą drabužių ir nėriau pro duris, nes negalėjau išbūti savo bute nė minutės ilgiau.

Važiuodama taksi pamačiau jį einantį Keturioliktąja gatve, bet šįkart žinojau, kad tai ne jis.

Atvažiavau į Dženės kavinę gerokai anksčiau ir, užsisakiusi puodelį latte, pabandžiau pasiklausyti intensyvaus pokalbio, kuris vyko tarp keturių sulysusių, bet gerai atrodančių, juodai apsirengusių vyrukų. Deja, pavyko nugirsti tik pavienius žodžius. — ... užsikaifavo... atsidavė meilei... šliūkštelėjo terijaki padažo...

Netrukus atvažiavo Rachelė.

— jau senokai čia nebuvau, — tarė ji, nervingai žvilgčiodama į tuos vyrus. — Man jau šmėsčioja introspekciniai prisiminimai. — Ji atsisėdo prie manęs ir užsisakė žalios arbatos. — Ana, kaip tu? Viskas gerai? Ar nieko neatsitiko?

— Šiąnakt sapnavau Aidaną.

— Tai normalu. Tai ir turėjo įvykti. Tu dar ilgai jį visur regėsi. Tai ką sapnavai?

— Sapnavau, kad jis miręs.

Pauzė.

— Dėl to, kad taip ir yra, Ana.