Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Gatvėje pasigirdo žmonių klyksmas. Kažkas ėmė šaukti:

— Jėzau! Jėzau Kristau!

Man pro akis šmėsčiojo žmonių kojos. Pamačiau gražius raudonus aukštakulnius batus. Raudonus aukštakulnius ne bet kas drįsta apsiauti, tingiai pamaniau sau. Taip gerai jie įstrigo man atmintin, kad ir dabar galėčiau be vargo atpažinti iš daugybės panašių į juos. Kai kas neišdildomai išliks mano prisiminimuose visą gyvenimą.

Vėliau žmonės kalbėjo, kad man labai pasisekė. „Pasisekė“, nes visą smūgį sugėrė Aidanas. Kai tas vairuotojas iš inercijos visa jėga rėžėsi į Aidano kūną, man smūgio jėgos buvo likę visai nedaug, todėl per susidūrimą lūžo tik dešinė ranka ir išniro kelis. Aišku, būta ir netiesioginių sužeidimų — mūsų automobilio stogas susiraitė, metalas sutruko ir aštri briauna perrėžė man skruostą, o sumaitotų šoninių durelių nuolaužos nuplėšė dviejų pirštų nagus. Bet aš nenumiriau.

Mūsų taksi vairuotojas išsisuko be jokio įdrėskimo. Kai mūsų automobilis pagaliau liovėsi nepaliaujamai suktis ir sustojo vidury gatvės, jis išlipo iš mašinos ir pažiūrėjo į mus pro skylę, kur ką tik buvo jo langas, tada atsitraukė atgal ir susirietė, įdomu, ką jis ten darė. Gal apžiūrinėjo ratus? Paskui iš garsų, sklindančių iš jo pusės, supratau, kad vėmė.

— Greitoji jau atvažiuoja, vyruti, — išgirdau vyrišką balsą, bet nesupratau, ar tas balsas nuskambėjo tikrai, ar man pasivaideno. Kurį laiką aplinkui buvo keistai tylu.

Mudu su Aidanu susižvalgėme nieko nesuvokiančiu žvilgsniu ir jis tarė:

— Brangute, tu gyva?

— Taip. O tu?

— Aš irgi. — Bet jo balsas skambėjo keistai, lyg gargaliuotų.

Jam ant marškinių priekio ir kaklaraiščio juodavo gliti, tamsiai raudona kraujo dėmė, ir aš baisiai nusiminiau, kad išteptas pats gražiausias ir labiausiai jo mėgstamas kaklaraištis.

— Dėl kaklaraiščio nesijaudink, — raminau jį. — Nupirksim kitą.

— Ar tau nieko neskauda? — paklausė jis.

— Ne. — Tuo metu aš nieko nejaučiau. Senas geras draugas šokas, tas amžinas mūsų gelbėtojas, padeda iškęsti tai, kas, rodos, nepakeliama. — O tau?

— Truputį. — Ir tada aš supratau, kad jam labai skauda.

Tolumoje pasigirdo automobilių sirenos; jos artėjo ir vis garsėjo, ir staiga sucypusios stabdžiais mašinos sustojo it įbestos visai šalia mūsų. Atvažiavo mūsų paimti. Niekada negalvojau, kad gali mums taip atsitikti.

Aidaną ištraukė iš sugniuždytos mašinos, paskui mes atsidūrėme greitosios pagalbos automobilyje, ir tada viskas ėmė skrieti pašėlusiu greičiu. Mus nugabeno į ligoninę, suguldė ant atskirų neštuvų, vežė ilgais koridoriais, ir iš to, kaip apie mus visi šokinėjo, aš supratau, kad esam labai rimti pacientai.

Pasakiau mūsų abiejų sveikatos draudimo duomenis, kuriuos prisiminiau su aiškiu kaip dieną fotografiniu tikslumu — net mūsų abiejų registracijos numerius. Ir pati netikėjau, kad galiu juos prisiminti. Manęs paprašė pasirašyti kažkokius dokumentus, bet aš negalėjau, nes man buvo sumaitota dešinė ranka nuo riešo iki peties, todėl buvo apsieita ir be parašų.

— Kokie jūsų santykiai su šiuo nukentėjusiuoju? — paklausė manęs. — Kas jam būsit — žmona? Draugė?

— Ir viena, ir kita, — atsakė Aidanas gargaliuojančiu balsu.

Kai jį skubiai išvežė į operacinę, aš dar nežinojau, kad jis jau merdėjo. Mačiau, kad jis sužeistas, bet nė neįtariau, kad nebebus galima jo išgelbėti.

— Pasistenkit, kad jis pasveiktų, — paprašiau chirurgo, žemaūgio įdegusio vyruko.

— Apgailestauju, — tarė jis, — bet aš abejoju, ar jis išgyvens.

Man atvipo apatinė lūpa. Atsiprašau, nesupratau? Prieš pusvalandį mes abu važiavom taksi vakarieniauti. O dabar šitas įdegęs neūžauga man aiškina, kad jis turbūt neišgyvens.

Jis iš tiesų neišgyveno. Jis mirė visai netrukus, maždaug po dešimties minučių.

Tuo metu man jau buvo pradėję skaudėti visą ranką, veidą ir kelį. Aš panirau į tokią agoniją, kad vos beprisiminiau savo vardą, pavardę, todėl pastangos įsivaizduoti ir suvokti, kad Aidano jau nebėra, prilygo įsivaizdavimui, kad balta yra juoda. Atlėkė Rachelė su Luku; kažkas jai turbūt paskambino. Bet kai juos išvydau, pamaniau, kad ir jie pakliuvo į avariją — ką daugiau jiems veikti šitoj ligoninėj? — ir sutrikau dėl tokio sutapimo. Netrukus man privarė vaistų, greičiausiai morfino, ir tik tada susiprotėjau paklausti apie kitą vairuotoją, tą, kuris tėškėsi į mus.

Jis buvo vardu Elinas. Jam lūžo abiejų rankų kaulai, bet šiaip smarkiau nenukentėjo. Visi vienu balsu tvirtino, kad dėl avarijos jis nekaltas. Šimtai įvykio liudytojų atkakliai teigė, kad jam nebuvo kitos išeities, kaip tik staigiai šūktelti į šalį, kad nepartrenktų moters, o baisiausia ir absurdiškiausia nelaimės priežastis buvo ta, kad ant kelio kaip tik toj vietoj atsirado ta nelemta tepalo bala.

Ligoninėj praleidau dvi dienas ir prisimenu tik be paliovos plūdusius manęs lankyti žmones. Iš Bostono atskrido Aidano tėvai su Kevinu. Iš Airijos atlėkė mano mama su tėčiu, Helena su Mege. Diana su Leonu — jis raudojo taip graudžiai, kad ir jam buvo suleista vaistų, — Džeke, Aidano bendradarbiai ir pora policininkų, kurie užrašė mano parodymus. Atėjo net Elinas, tas vairuotojas. Abiem sugipsuotom rankom, visas kretėdamas ir raudodamas sėdėjo prie mano lovos ir be perstojo atsiprašinėjo. Aš negalėjau smerkti šito žmogaus — jis ir taip visą gyvenimą naktimis sapnuos košmarus ir veikiausiai daugiau niekada nebesės už automobilio vairo. Bet gailestis Elinui man kėlė susirūpinimą — ką tada man kaltinti dėl Aidano žūties?

Paskui mes išskridom į Bostoną, dalyvavom laidotuvėse, kurios buvo kaip mūsų vestuvės, tik košmariška jų versija. Kai mane stūmė su vežimėliu prie karsto, kai regėjau dešimtis iki šiolei man nematytų veidų, pasijutau lyg sapne, kur vienon krūvon buvo suvaryti viens kitam priešingiausi žmonės.

Tada aš vėl skridau lėktuvu, važiavau į savo namus Airijoje, miegojau svetainėje, po kiek laiko vėl grįžau į Niujorką, ir tik dabar suvokiau, kas iš tiesų atsitiko.

II DALIS

1

Ištrauka iš Dorotėjos K. Linkoln knygos „Niekada nebesugrįši“:

Maždaug po savaitės, kai mirė mano vyras, sėdėjau savo saulėtam kambary ir varčiau National Enquirer — vienintelį leidinį, kurio skaitymui galėjau susikaupti — ir staiga pro langą į kambarį įskrido drugelis. Jis buvo nepaprastai gražus, su spalvingais raudonais, mėlynais ir baltais raštais. Kol nustebusi spoksojau į jį, jis apsuko ratą po kambarį, nutūpė ant stereoaparatūros, ant gėlės vazone — tarsi norėtų man priminti, kad reikia ją palaistyti! — ir ant senos mano vyro kėdės. Paskui atskrido prie mano žurnalo National Enquirer ir tvirtai nusileido ant jo — lyg būtų norėjęs pasakyti „Ajajai, Dorotėja!“ (Labai įdomu, mano velionis vyras nė už ką neleisdavo laikyti namie tokių leidinių.)

Per televiziją rodė serialą „Kaip sukasi pasaulis“, ir drugelis ėmė plazdenti virš nuotolinio valdymo pultelio. Atrodo, jis norėjo man kažką pasakyti — gal jis nori, kad perjungčiau kanalą? „Ką gi, gerai, mielasis. Man nesunku’, tariau jam.

Neskubėdama junginėjau kanalus, o kai sustojau prie Fox Sports, tas gražuolis padarėlis nutūpė man ant rankos, lyg norėdamas paraginti sustoti. Paskui jis užskrido man ant peties ir gerą pusvalandį mudu žiūrėjom Amerikos varžybas; kambaryje tvyrojo gili ramybė. Kai Ernis Elsas praleido trečią įvartį, drugelis suspurdėjo, nuplazdeno prie lango, trumpam tūptelėjo ant palangės, lyg būtų atsisveikinęs, ir galiausiai išskrido į mėlyną tolį. Aš nė akimirkai nesudvejojau, kad čia buvo apsilankęs mano velionis vyras. Taip jis norėjo man pasakyti, kad tebėra su manim ir kad visada bus šalia. Dar keletas sielvarto prislėgtų žmonių yra pasakoję apie panašius apsilankymus.