Prisiverčiau palįsti po dušu, paskui pasiėmiau telefoną, ketindama paskambinti Aidanui į mobilųjį, ir tada staiga kažkas atsitiko. Sėdėjau susirietusi ant kėdės ir jau buvau pasirengusi klausytis jo aksominio balso, bet, užuot išgirdus jo pranešimą, mano ausis pasiekė keistas pratisas signalas. Gal surinkau ne tą numerį? Mane apėmė pražūtinga nuojauta; man taip smarkiai ėmė virpėti rankos, kad vos begalėjau sugraibyti mygtukus. Sulaikiusi kvapą ir melsdama Dievą, kad viskas būtų gerai, laukiau pasigirstant jo balso, bet ir vėl mano ausis pasiekė keistas pratisas signalas — jo telefonas buvo išjungtas.
Nes aš nesumokėjau sąskaitos.
Iki šiolei maniau, kad jo telefonas veikia kažkokios kosminės malonės dėka. Bet iš tiesų jis buvo sumokėjęs už savo telefoną gerokai į priekį. O dabar jį išjungė, nes aš už jį nesumokėjau.
Neskaitant nuomos mokesčio už butą, aš daugiau nemokėjau jokių sąskaitų. Mudu su Leonu turėjom aptarti mano finansinę padėtį, bet Leonas taip ilgai raudojo, kad nebuvo kada mums susitikti ir pasikalbėti.
Apimta kvapą gniaužiančios panikos surinkau Aidano darbo numerį, bet atsiliepė kažkas kitas — žinoma, tas kitas negalėjo būti Aidanas — ir pasakė:
— Andrius Raselas klauso. — Numečiau ragelį. Velnias.
Mėšlas. Mėšlas. Mėšlas.
Man taip ėmė svaigti galva, kad pamaniau, jog nualpsiu.
— Kaip aš dabar su tavim susisieksiu? — paklausiau tuščio kambario.
Aš pasidariau priklausoma nuo to kasdienio dvikartinio pokalbio, dvikartinio klausymosi jo balso. Žinoma, man jis nieko neatsakydavo. Bet man vis tiek padėdavo. Man tai padėjo tikėti, kad mes ir toliau bendraujam tarpusavyje.
Mane užvaldė toks stiprus noras pasikalbėti su juo, kad nebegalėjau tverti savam kaily. Per vieną sekundę mane išpylė prakaitas ir aš buvau priversta lėkti į tualetą išsivemti.
Prabėgo dešimt, o gal penkiolika minučių, kol aš klūpėjau atrėmusi galvą į šaltą porcelianą ir negalėjau pasikelti, nes buvau per daug apsvaigusi.
Man žūtbūt reikia su juo pasikalbėti. Būčiau atidavusi viską, ką turiu, būčiau pasirengusi pati gultis į karstą, kad tik galėčiau bent penkias minutes pasikalbėti su juo.
4
Antrą kartą palindau po dušu, apsirengiau — dideliais ratilais raštuotą Pucci suknelę ir švarkelį iš Goodwill — bet jau buvo taip vėlu eiti į darbą, kad paskambinau Lorynai ir pasakiau, jog eisiu tiesiai į dešimtos valandos susitikimą. Reikėjo išrinkti reklamines prekes linijai Švytinti Mergaitė. (Pagrindinė reklamos mintis. Galima daugiau nieko nebesakyti. „Lengva“ serija, tai yra galima apsieiti be didelių išlaidų.) Dėl gana ribotų finansinių išteklių nusprendžiau nupirkti grožio leidinių redaktorėms po lempą (dėl to labai tinkamai pasirinkau „švytėjimo“ temą).
Dešimtą valandą turėjau susitikti su didmenininku iš Keturiasdešimt pirmosios Vest gatvės, kuris importuoja neįprastus šviestuvus: jie panašūs į aureoles — reikia pritvirtinti prie veidrodžio ir žiūrėdama į save atrodysi panaši į šventąją; arba už lovos pritvirtinti sparnus, ir tinkamai atsistojusi atrodysi kaip angelas; dar yra raudoni neonai su užrašais „Rinktinis baras“, jeigu nori įsivaizduoti, kad gyveni Viljamsburge.
Taksi atvežė mane ir išlaipino priešingoje gatvės pusėje, todėl laukdama, kol galėsiu pereiti gatvę, pamačiau pažįstamą vyriškį ir mechaniškai jam linktelėjau „labas“. Paskui susigriebiau, kad neprisimenu, iš kur aš jį pažįstu, ir išsigandau, kad būsiu apsipažinusi ir pasisveikinusi su kokia garsia įžymybe. Kartą taip buvo atsitikę Rachelei: sustabdė ji gatvėje Siuzaną Sarandon ir pradėjo klausinėti, kur ją mačiusi. Gal kartu lankė sporto klubą? Gal ji Bilo draugė? O gal netyčia buvo susitikusios pas dermatologą? Paskui vos girdimu balsu Rachelė išlemeno: „Teima ir Luiza“ ir pasibaisėjusi spruko į šalį.
Bet paslaptingasis vyras sustojo manęs užkalbinti.
— Labas, panelyte, — tarė jis. — Kaip laikaisi?
— Puikiai, — beviltiškai linktelėjau galvą.
— Tu Rachelės sesuo, tiesa? Aš Andželas. Buvom susitikę vieną rytą Dženės kavinėje.
Kaip aš galėjau jį pamiršti! Jo išvaizda tokia neįprasta, liesas, ištįsęs ir išsekęs veidas, tamsios, giliai įdubusios akys, ilgi plaukai ir raudonas aitriosios paprikos magnetizmas.
— Ar jau nors kiek geriau? — klausinėjo jis.
— Ne. Jaučiuosi labai prastai. Ypač šiandien.
— Gal norėtum nueiti kavos?
— Negaliu. Turiu susitikimą.
— Užsirašyk mano telefono numerį. Skambtelk, kai norėsi pasišnekėti.
— Ačiū, bet aš ne narkomanė.
— Na ir kas? Aš visai neįsižeidžiau.
Jis kažką brūkštelėjo ant popiergalio. Vangiai paėmiau iš jo rankų skiautę ir tariau:
— Mano vardas Ana.
— Ana, — pakartojo jis. — Būk atsargi. Beje, puikūs drabužiai.
— Iki, — tariau jam ir įsimečiau į rankinuką popieriaus skiautę.
Nuėjau į susitikimą, bet buvau nekokios formos. Man nepavyko susitarti dėl pono Keistų Lempų savininko keliamų sąlygų, todėl išėjau iš susitikimo nieko nepešusi.
Vėl atsidūrusi gatvėje ėmiau lėtai žingsniuoti pirmyn ir mašinų sraute ieškoti akimis taksi, bet tada man į rankas kažkoks vaikinas įbruko lankstinuką. Paprastai aš išmetu juos į pirmą pasitaikiusią šiukšlių dėžę, nes šioje miesto dalyje tokie lapeliai dalijami turistams. Juose siūloma pigiai įsigyti gerų dizainerių drabužių. Bet į šitą lapelį aš kažkodėl užmečiau akį.
AIŠKIAREGIŲ KARALYSTĖ SUŽINOKITE SAVO ATEITĮ.
GAUKITE ATSAKYMUS IŠ ANO PASAULIO.
JUMS PADĖS MEDIUMAS SU TIKRA AIŠKIAREGYSTĖS DOVANA.
SKAMBINKITE MORNAI
Lapelio apačioje buvo telefono numeris. Mane staiga apėmė toks gilus susijaudinimas, panašus į pamišimą. Gaukite atsakymus iš ano pasaulio. It įkalta sustojau vidury šaligatvio, trukdydama praeiviams.
— Beprotė šūktelėjo vienas.
— Prakeikta turistė (dar bjauresnis įžeidimas), — sušuko dar kažkas.
— Atsiprašau, — tariau aš. — Prašau man atleisti. — Išsikapsčiusi iš žmonių spūsties, užsiglaudžiau namo tarpduryje ir išsitraukiau mobilųjį telefoną. Su didžiausia viltimi ir virpančiais pirštais surinkau numerį. Atsiliepė moteriškas balsas.
— Ar čia Morna? — paklausiau.
— Taip.
— Norėčiau išsiburti.
— Ar galite ateiti dabar? Kaip tik turiu laisvą langą.
— Žinoma! Nors ir tuojau pat!
Velniop tą darbą!
Morna pasakė adresą kažkokio buto, esančio už dviejų gatvių.
Kylant aukštyn išklerusiu liftu, man taip smarkiai plakė širdis, kad pagalvojau, jog turbūt taip turi jaustis žmogus prieš širdies smūgį.
Gauti lapelį Keturiasdešimt pirmojoje gatvėje, kuriame nereklamuojamas dizainerių drabužių išpardavimas, — kokie tikimybės šansai? Ir dar tuojau pat pakliūti pas Morną? Ar šitas įvykis iš anksto nebuvo numatytas? Akimirką leidau sau pasiguosti didžiausia savo viltimi: Aidanai, o jeigu jai pavyks susisiekti su tavim? Jeigu mes iš tiesų užmegsime kontaktą? Jeigu man pavyks su tavim pasikalbėti?
Vos sulaikydama jaudulio, vilties ir nekantrumo ašaras, susiradau Mornos butą ir paspaudžiau durų skambutį.
Kitapus durų pasigirdo balsas:
— Kas ten?
— Mano vardas Ana. Aš ką tik jums skambinau.
Išgirdau nukabinamų grandinių dzingsėjimą ir didžiulėse spynose sukamų raktų žvangėjimą, kol galop durys atsidarė.
Apimta perdėm išpūstos vilties aš įsivaizdavau Morną, vilkinčią plačius, kelių sluoksnių siuvinėtus drabužius, seniai kirptais pražilusiais plaukais ir tamsiais šešėliais išdažytomis protingomis akimis, gyvenančią menkai apšviestame bute, kur pilna raudonų aksominių pagalvėlių ir nėriniuotų lempų.
Читать дальше