Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Bet prieš mane stovėjo paprasta moteriškė — veikiausiai įpusėjusi ketvirtą dešimtį — su šiltu tamsiai mėlynos spalvos treningu. Jos plaukai prašėsi ištrenkami, aš negaliu pasakyti, ar labai protingas ir išmintingas buvo jos žvilgsnis, nes ji vengė kontakto akimis.

Jos butas mane irgi nuvylė. Iš kampe stovinčio televizoriaus plyšavo Montel, ant grindų mėtėsi išbarstyti vaikiški žaislai, kambaryje trenkė stiprus skrudintos duonos kvapas.

Morna pritildė televizorių, nusivedusi pasodino mane ant aukštos kėdės prie pusryčių baro ir tarė:

— Penkiasdešimt dolerių už penkiolika minučių.

Tai buvo daug, bet aš buvau taip susijaudinusi, kad teištariau:

— Gerai.

Aš kvėpavau greitai ir su patrūkčiojimais, todėl pagalvojau, kad Morna pastebės tokią suirzusią mano būseną ir reaguos analogiškai. Bet ji tik užsiropštė ant tokios pat aukštos kėdės iš kitos baro pusės ir padavė man malką taro kortų.

— Perkelk.

Aš neskubėjau.

— Užuot būrusi iš kortų, ar negalėtumėt pamėginti užmegzti kontakto... Kaip čia geriau pasakius?.. Su neseniai mirusiu žmogum.

— Reikės primokėti.

— Kiek?

Ji atidžiai pažiūrėjo į mane.

— Penkiasdešimt.

Aš dvejojau. Ne dėl pinigų, o dėl to, kad man staiga kilo nemalonus įtarimas, jog mane stengiasi apgauti. Kad šita moteris visai ne aiškiaregė, o paprasčiausia mulkintoją, lobstanti iš nekaltų turistų.

— Keturiasdešimt, — pasitaisė ji, patvirtindama mano įtarimus.

— Aš ne dėl pinigų, — tariau vos sulaikydama ašaras. — Jeigu jūs nesat aiškiaregė, tai geriau jau iš karto sakykit. Man tai labai svarbu.

— Aišku, kad aiškiaregė.

— Ar jūs galite užmegzti kontaktą su neseniai mirusiu žmogum? — įsitempiau aš.

— Galiu. Tai ar pradedam?

O ką aš galėčiau prarasti? Linktelėjau galvą.

— Gerai, pažiūrėkim, kas yra. — Ji pirštais suspaudė sau smilkinius. — Jūs airė, tiesa?

— Taip. — Iš dalies man norėjosi atšauti, kad esu uzbekė, nes man buvo nesmagu teikti nepsichologiniu būdu išgautą informaciją, tačiau, kita vertus, nenorėjau gadinti susitikimo.

Ji aštriu žvilgsniu perbėgo mano drabužius, randus ir apsistojo ties vestuviniu žiedu.

— Kai ką jau regiu.

Mano jaudulys sustiprėjo.

— Moterį.

Jaudulys užgriuvo visu sunkumu.

— Jūsų senelę.

— Kurią?

— Ji sako esanti... Merė?

Papurčiau galvą. Aš neturiu senelės, vardu Merė.

— Brigita?

Dar kartą papurčiau galvą.

— Brige?

— Ne, — apmaudžiai tariau aš. Man nepatinka, kai būrėjai nepataiko. Jautiesi dėl jų tada labai nesmagiai.

— Megė? Enė? Myva? Ketlyna? Sineda?

Morna išvardijo visus jai žinomus airiškus vardus, pradedant girdėtais „Rajano dukteryje“ ir baigiant turimom Sined O’Connor kompaktinėmis plokštelėmis, bet taip ir neatspėjo nė vienos mano senelės vardo.

— Apgailestauju, — atsiprašiau jos, nes man nesinorėjo, kad ji pasijustų nepatogiai ir pasiūlytų man išeiti. — Tiek to. Dėl vardo nesijaudinkit. Verčiau pasakykit, ką dar girdite ar regite?

— Žinot, man ne visada pavyksta išpešti iš jų tikrą vardą, bet ši moteris tikrai yra jūsų senelė. Labai aiškiai ją regiu. Ji man sako, kad labai džiaugiasi sulaukusi žinių iš jūsų. Ji tokia nenuorama, tikras strakalas, apsiavusi guminiais batais, ant plataus paraukto sijono užsijuosusi margaspalvę prijuostę. Jos žili plaukai susukti į kuodą žemai ant pakaušio ir nešioja ji mažus apvalius akinius.

— Bijau, kad čia ne mano senelė, — tariau jai. — Man atrodo, tai greičiau močiutė iš „Beverlio prasčiokų“. — Nenorėjau pasirodyti pašaipūnė; mano galvoje tiesiog buvo per daug nusivylimo ir vilčių, todėl šitas tuščias laiko leidimas tik griovė man nuotaiką.

Jeigu jums būtų tekę pamatyti močiutę Magair su jos pajuodusiais dantimis, pypke burnoje ir polinkiu užsiundyti ant mūsų šunis, arba senelę Volš su jos įpročiu staugti ant visų, kas tik bandydavo atimti iš jos kvepalus (ji pradėjo gerti odekoloną po to, kai iš jos buvo atimti visi buteliai su svaigalais ir išpilti į kriauklę), tai nieku gyvu nesumaišytumėte jų su Mornos nupasakota senele.

Morna pakėlė į mane akis, sukrutusi po tokios sarkastiškos mano pastabos.

— Tai su kuo norėtumėt pasikalbėti?

Aš prasižiojau, trūkčiodama įkvėpiau oro ir pradėjau raudoti:

— Su savo vyru. Jis mirė. — Staiga mano veidu ėmė žliaugti ašaros. — Noriu pakalbėti su juo.

Rausiausi rankinuke popierinių servetėlių, o Morna tuo tarpu vėl susiėmė pirštais smilkinius.

— Apgailestauju, — atsiprašė ji. — Nieko negaliu jums pasakyti. Bet tam yra svari priežastis.

Aš kilstelėjau galvą. Ką?

— Jūs turite blogos energijos. Kažkas jus nužiūrėjo bloga akimi ir todėl dabar čia dedasi tokie blogi dalykai.

Ką?

— Jūs turite omeny prakeiksmą?

— Prakeiksmas per stiprus žodis. Nenorėčiau šiandien čia jo vartoti, bet, ko gero, taip, tai panašu į prakeiksmą.

— O, mėšlas!

— Nesikrimskite, mieloji. — Ji pirmą kartą nusišypsojo. — Aš galiu jį pašalinti.

— Tikrai galite?

— Žinoma. Jeigu negalėčiau jums padėti, tai tokių liūdnų dalykų nė nesakyčiau.

— Labai jums ačiū. Dieve mano, tikrai labai jums ačiū. — Akimirksnį pamaniau, kad iš dėkingumo tuoj krisiu ir nualpsiu.

— Panašu, kad jums šiandien buvo lemta čia ateiti.

Aš linktelėjau, bet man per kūną nubėgo šiurpas. O jeigu aš nebūčiau šiandien atvažiavusi į centrą? Jeigu nebūčiau gavusi lankstinuko? Jeigu būčiau išmetusi jį į šiukšlių dėžę?

— Kaip dabar bus? Ar jūs galite jį pašalinti tuojau pat? — Aš vos galėjau atgauti kvapą.

— Taip, galime tą padaryti tuojau pat.

— Nuostabu! Ar galim pradėti?

— Žinoma. Bet jūs turite nepamiršti, kad už pašalinimą tokio didelio prakeiksmo kaip jūsų teks brangiai sumokėti.

— O! Kiek?

— Tūkstantį dolerių.

Visą tūkstantį dolerių? Nuo tokių žodžių aš net krūptelėjau ir sugrįžau į realybę. Šita moteris apgavikė. Ką ji gali padaryti, kas kainuotų tūkstantį dolerių?

— Jūs privalote tai padaryti, Ana. Jūsų gyvenimas risis vis blogyn ir blogyn, jeigu tuojau pat nesusitvarkysite.

— Mano gyvenimas tikrai ims ristis blogyn, jeigu aš išmesiu lauk tūkstantį dolerių!

— Gerai jau, penki šimtai, — nusileido Morna. — Trys šimtai. Tiek to, klokit du šimtus ir aš pašalinsiu tą jūsų prakeiksmą.

— Kaip jūs galite tai padaryti už du šimtus dolerių, jei prieš minutę buvote užsiprašiusi viso tūkstančio?

— Ogi todėl, mieloji, kad aš truputį bijausi dėl tavęs. Tau būtinai reikia kuo greičiau nusikratyti to prakeiksmo, nes gali nutikti kas nors labai negero.

Akimirką kitą ji vėl mane sukaustė, aš susigūžiau iš baimės. Betgi kas man galėtų atsitikti? Blogiausia, kas galėjo nutikti, jau atsitiko. O jeigu iš tiesų kas nors man pasiuntė prakeiksmą? O jeigu kaip tik dėl jo ir žuvo Aidanas?

Pasimetusi tarp baimės ir skepticizmo jaučiau galvoje pirmyn ir atgal šėliojančias mintis. Staiga mūsų pokalbį nutraukė vaikų triukšmas kitame kambaryje ir garsus beldimas į duris.

— Mama, ar dar negalim išeiti?

Man žaibiškai sugrįžo sveikas protas ir aš tuojau pat dėjau į kojas iš šito buto. Mano pyktis buvo toks didelis, kad lėkdama žemyn net atsitrenkiau į lifto sieną. Siutau ant Mornos ir savęs, kad buvau tokia kvaila, ant Aidano, kad numirė ir paliko mane tokioje keblioje padėtyje. Išlėkusi į gatvę dar ilgai ėjau pėsčiomis, nes negalėjau susistabdyti taksi, pūškavau iki pat Centrinio parko, genama pikto liepsnojančio įsiūčio, stumdydama pečiais praeivius (mažesnius už save) neatsiprašinėdama ir tuo užtraukdama Niujorkui dar didesnę nešlovę.