Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Ogi todėl... todėl... kad, nežinau, kur nukeliausiu, kai numirsiu. Nežinau, ar pateksiu ten pat, kur po mirties iškeliavo Aidanas. Kol esu gyva, jaučiu, kad esu šalia jo. Ar tau dabar aišku?

— Vadinasi, tu galvojai apie savižudybę?

Mano pasąmonės užkaboriuose nuolat kirbėjo mintis apie gyvybės išsižadėjimą. Nepasakyčiau, kad iki tokio lygio, jog pulčiau daryti skubotus sprendimus ar imtis kokių veiksmų, bet mintis tokia vis tiek buvo.

— Taip, ko gero, esu pagalvojusi.

— Na, tuomet gerai. Malonu tai girdėti. — Jai akivaizdžiai palengvėjo. — Ačiū Dievui, kad taip atsitiko.

— Tai mirtiiiinaaas myylimojo buuučinyyys!

— Klausyk, gal tau atnešti ausų kamštukų?

— Ačiū, nereikia.

— Jo širdis ŠALTA. JISMYLITIKAUKSĄ. JISMYLITIKA- AAAUKSĄĄĄĄ!

— Dieve, aš jau eisiu. Susitinkam kurį vakarą šią savaitę pavakarieniauti.

— Trečiadienį susitariau vakarieniauti su Leonu ir Deina.

— Šaunuolė. Labai gerai. Savaitgalį manęs čia nebus, ketinu truputį išvažiuoti pailsėti, todėl susitiksim ketvirtadienį, gerai?

Ji tiesiog privertė mane linktelti „gerai“.

— Tada sudie.

Atsiguliau ant sofos ir stengiausi susigrąžinti norą paverkti. Viršuje Ornestas ir toliau plyšavo savo dainas, ir aš netyčia prisiminiau vieną dalyką: mudu su Aidanu irgi mėgdavom dainuoti. Ne iš rimtųjų — Dieve, tikrai ne — o tiesiog prisigalvodavom, improvizuodavom, kad būtų linksmiau. Vieną vakarą paskambinom į Baltazaro restoraną ir užsisakėm maisto į namus, o aš iš laimės skrajojau devintam danguj.

— Kaip nuostabu, — nenustygau vietoj. — Baltazaro restoranas — vienas geriausių visam Niujorke. Ne, — pasitaisiau, — vienas geriausių visam pasauly. Ir jie visai nesipučia, kai reikia vežti valgį į namus.

— Niujorkas — nuostabus miestas, — džiaugėsi Aidanas.

— Tikrai, — sutikau aš. — Airijoje nieko panašaus nėra.

— Tai kodėl tuomet prikurta tiek daug airiškų dainų apie tai, kaip sunku iš jos išvažiuoti?

— Entre nous, mon ami, nė nenutuokiu. Spėju, kad airiai — absoliutūs bepročiai.

Kadangi Aidanas priklausė Bostono airių diasporai, jis puikiai mokėjo visas liūdnąsias emigrantų dainas, todėl ėmė ir užtraukė:

Vakar, kai gulėjau ir svajojau, susapnavau savo Spensil Hilą.

Gal jis buvo ir visai neblogas dainininkas, bet man sunku buvo apie tai spręsti, nes jis traukė nykštukų smurfų balsu, nors šįkart ir nesiskuto.

Sapnavau, kad grįžau į tėviškę, ir nuo tos minties man pasidarė silpna...

Trūksta žodžių tai apsakyti...

Sutikau siuvėją Kviglį, tokį pliką kaip tilviką. Jis man lopydavo kelnes, kai gyvenau dar Spensil Hile.

Staiga jis pakeitė balsą ir ėmė traukti visai rimtai:

Bet dabar man nebereikia lopyt kelnių,

Kai suplyšta, nes aš žinau, ką man daryt.

Ogi nusiperku naujas,

Atvežtas iš bananų respublikos.

— Valio! — šaukiau aš, plojau rankomis ir net pamėginau sušvilpti. — Dar!

Jis atsistojo ir užtraukė antrą posmą:

O jeigu Anai suplyštų kelnės...

Jis dramatiškai ištiesė į priekį ranką.

Jai nereiktų eiti pas siuvėją Kviglį.

Nes naujų spalvingų kelnių pirktis Ji važiuotų į Monaką.

Ten ji rastų palaidinių, ir rankinių, ir karolių.

Ir dar visokių brangenybių.

Girdėjau, kad ten kainos labai geros,

Nors atsiprašau, man čia nesirimuoja.

— Bravo! — šaukiau aš. — Airiai niekada taip nepasakytų! Dar!

— Gerai. Paskutinis posmas. Liūdnasis.

Jis nunarino galvą ir uždainavo beveik pusbalsiu.

Policijos sirenos ankstų rytą

Kaukia, klykia — net baisu.

Atsibudau aš tam Niujorke savo

Ir kaip gerai, kad ne Spensil Hile aš esu.

Jis žemai nusilenkė ir nėrė į miegamąjį.

— Sugrįžk! — šaukiau jam. — Man labai patiko.

— Negalima dainuoti tokių dainų neapsivilkus suplyšusio megztinio.

Ir jis vėl pasirodė duryse, užsitempęs patį šlykščiausią džemperį, kokį man teko regėti. Tai buvo vestuvinė tetos Imeldos, mamos sesers didžiausios priešininkės, dovana. (Mama vis kartojo: „Ji žinojo, kad jis bjaurus.“) Su juo Aidanas atrodė lyg nėščias.

— Nenorėtum užsidėti? — Jis mestelėjo man tvido kepurę. (Irgi širdinga tetulės Imeldos dovana.)

— Būtinai. Dabar mano eilė.

Ir aš pagal tą pačią melodiją užtraukiau:

Tolimoj grafystėj Klero

Laukia manęs meilė didelė labai.

Bet aš jau sutikau didesnę meilę,

Kai atvykau gyventi į Niujorką.

O ta didžioji meilė mano Klere

Buvo mano pusbrolis šaunus.

Bet jei mes būtum susituokę,

Vaikai turėtų gal po dvidešimt penkis pirštus.

— Dieve mano! Tai bent trauki, — pagyrė Aidanas. — Ir rokas. Ir ritmas. Ir savas stilius. — Gestikuliuodamas rankomis ir kraipydamas kelius, kaip daro tikri reperiai, jis tęsė toliau. — Aš esu Mikis, toli nuo savo lūšnos, trankausi su draugeliais, kurie norėtų turėt namus. Taigi, kaip matot, aš toli nuo jų, užtat turiu U-zi, SUV su tamsiais langais, pro kuriuos nieko nematyt. Nesiginu, kad neturiu virtuvės, užtat turiu babkyčių, gražių mergyčių ir laukiu mėsyčių iš Baltazaro bobyčių.

Mes visą vakarą kūrėm ir dainavom posmus apie tai, kad Niujorke gyventi geriau negu Airijoj ir kad mums visai neliūdna toli nuo savo gimtųjų namų. Mūsų eilės beveik nesirimavo, bet vis tiek buvo be galo smagu. Bent jau mums abiem.

6

Prie Diego restorano iš vieno taksi lipo Leonas su Deina, o prie kito atsiskaitinėjau aš. Puikiai pasirinktas laikas. Taip visada būdavo, kai aš gyvenau su Aidanu ir mes visi keturi susitardavom susitikti.

Atrodo, jie kažko susiginčijo su savo taksistu. Jie amžinai kivirčydavosi.

— Puikiai vairuoji, vyruti, — garsiai tarė Deina, pasilenkusi prie jo langelio. — Ne-e!

Deinos skardus balsas, ji visad turi savo nuomonę ir kad ir kur eitų, traukia pašalinių dėmesį. Jos mėgstamas posakis: „Juk tai pasibaisėtina“. Tariama „Jūk tai pasibaiseeetinaaa“. Ji tai kartoja nuolat, nes mano, kad aplinkui pilna iš tiesų pasibaisėtinų dalykų. Ypač jos darbe; ji dirba vidaus apdailininke ir mano, kad visi jos klientai turi nenusakomai bjaurų skonį.

— Ei, ei, leisk man, — nelabai ryžtingai pasisiūlė Leonas.

Šalia aukštaūgės Deinos Leonas atrodė kresnas, apkūnus ir sutrikęs. O gal jis iš tiesų yra kresnas, apkūnus ir sutrikęs.

— Neduok jam arbatpinigių, Leonai, — griežtai paliepė Deina. — Leonai, nedrįsk duoti jam arbatpinigių! Jis važiavo visai ne tuo keliu!

Leonas, nekreipdamas į ją dėmesio, nervingai skaičiavo banknotus.

— Nesąmonė! — suriko Deina. — Jis nevertas tokių pinigų! — Bet jau buvo per vėlu — taksistas tvirtai suspaudė saujoj šlamančius.

— Et, mat jį galas! — Deina apsisuko ant keturių colių kulniuko ir švystelėjo jam prieš nosį stora savo žvilgančių plaukų uždanga.

Tada Leonas išvydo mane ir jo veidas nušvito:

— Ei, Ana!

Leonas su Aidanu buvo geri draugai nuo vaikystės, o kai atsiradom mudvi su Deina, irgi pritapom kuo puikiausiai, todėl visi keturi sutarėm išties šauniai. Kai Deina nerėkauja ir nespygauja, kad viskas pasibaisėtina ir bjauru, ji būna visai miela ir linksma. Savaitgaliais mes kartu važiuodavom ilsėtis, praėjusią vasarą visą savaitę viešėjom Hemptonse, o sausio mėnesį slidinėjom Jutoje.