Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Aš turbūt visą kelią verkiau, nes priėjus sankryžą prie Times aikštės, kažkokia maža mergytė parodė į mane pirštu ir tarė:

— Mamyte, žiūrėk, beprotė. — Bet jai taip pasirodė tikriausiai dėl mano drabužių.

Kol atvykau į darbą, jau buvau visai nusiraminus. Supratau, kas įvyko: mane ėmė persekioti nesėkmės. Sutikau šarlatanę, kuri pelnėsi iš silpnavalių žmonių, ir tai darė taip pasiutiškai gerai, kad net aš pasidaviau jos įtakai, negalėdama atsispirti jos paistalams.

Kažkur vis tiek yra geras aiškiaregys, kuris padės man su tavim susisiekti. Tik reikia jį surasti.

5

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Volsai1@eircom.net

Tema: Karštoji Aliaska

Brangioji Ana,

Tikiuosi, kad savaitgalis prabėgo „šauniai“. Jeigu pamatysi Rachelę, pasakyk jai, kad „Karštoji Aliaska“ yra nuostabus desertas. Padavėjas uždega šaltąsias ugneles, užgesina salėje šviesas ir neša prie staliuko. Tu žinai, aš nesu lengvai pravirkdoma, bet kai mums taip atnešė paskutinį vakarą Portugalijoj, buvo taip gražu, kad aš net apsižliumbiau.

Tave mylinti mama

Man susidarė įspūdis, kad „Karštoji Aliaska“ susijusi su vestuvėmis. Rachelė išteka tik kovo mėnesį, bet jos jau dabar kapojasi viena su kita. Aš tai jau nieku gyvu su jomis nesusidėsiu — kryžminis susišaudymas dėl vestuvių valgiaraščio man buvo bjaurus.

Tačiau aš vos nepaliečiau šios temos vakare, kai į mano namus visai netikėtai atėjo Rachelė ir dar tokiu netinkamu metu, kai man buvo užėjęs noras paverkti.

— Labas, — atsargiai pasisveikinau. Reikėjo šito tikėtis, nes aš visą savaitgalį stengiausi išvengti kontakto su ja.

— Ana, aš labai dėl tavęs nerimauju. Tu privalai liautis taip daug dirbusi.

Tai įprastas Rachelės priekaištas. Ji manė, kad aš apsimetinėju daug dirbanti, kad nereikėtų susitikinėti su ja ar su kuo nors kitu. Ji teisi: man tarp žmonių būdavo ne lengviau, o tik sunkiau. Didžiausia bėda — mano veidas; palaikyti „normalią“ veido išraišką būdavo didžiausias vargas.

Vargšelė Džeke kaip įmanydama stengėsi pakelti man nuotaiką ir kiekvieną kartą, kai susitikdavom, ji būdavo pasirūpinusi visu arsenalu juokingų pasakojimų iš darbo, o man jau gale gerklės stovėdavo tas nesibaigiantis šypsojimasis ir kartojimas: „Dieve, čia tai bent.“

— Ketini dirbti visą savaitgalį? — paklausė Rachelė. — Ana, tai nėra gerai.

Ką man jai atsakyti? Argi galėjau pasakyti jai teisybę, kad beveik visą šeštadienį ir sekmadienį prasėdėjau prie interneto ieškodama gerų psichiatrų ar maldaudama Aidaną duoti man ženklą, kurio iš jų paslaugomis turėčiau pasinaudoti.

— Turėjau skubių reikalų.

— Tu dirbi su kosmetika — kokie dar skubūs reikalai?

— Tu turbūt irgi neišeini į miestą nepasitepusi lūpų blizgikliu?

— Na, aišku... Beje, klausyk, atėjau pasikalbėti su tavim asmeniškai, — kalbėjo ji toliau, — nes, kaip matau, telefonu su tavim susisiekti beveik neįmanoma. Turiu omeny, emocine prasme, o ne telefonine.

Galima pamanyti, kad aš pagalvojau kitaip.

— Žinau, žinau. Verčiau pasakok, Rachele, kaip vestuvių pasiruošimo reikalai. — Jeigu dar prie manęs kabinėsis, tai atšausiu: „Du žodžiai, Rachele. „Karštoji Aliaska.“

— Jėzau šventas, — sušuko ji. — Pasiruošimas vestuvėms. Verčiau neklausinėk. — Ir nenoriai pridūrė. — Mudu su Luku norėjom mažų vestuvių. Tik su tais žmonėmis, kurie mums patinka. Kuriuos mes gerai pažįstam. O mama nori sukviesti pusę Airijos: kelis tūkstančius trečios eilės dukart atstumtų pusbrolių ir pusseserių ir visus tuos, kuriems golfo aikštyne bent kartą buvo linktelėjusi pasisveikindama.

— Gal visi nevažiuos. Pasirodys per daug toli.

— Kaip manai, kodėl mes nusprendėm tuoktis Niujorke? — karčiai nusijuokė ji. — Be to, nemanyk, kad pavyks nusukti kalbą į šoną. Atėjau pas tave dėl to, kad tu man keli rūpesčių. Nevalia prisidenginėti darbu ir apsimetinėti, kad nieko neįvyko. Tu privalai išgyventi tai, kas atsitiko. Kai viską išgyvensi, pasijusi geriau. Gal kartais turi dietinės kokakolos?

— Nežinau. Pasižiūrėk šaldytuve. Ką pasidarei antakiams?

— Nusidažiau.

— Gražiai atrodo.

— Ačiū. Nedidelė treniruotė prieš vestuves. Pažiūrėsiu, ar nesu alergiška. Nenorėčiau, kad įsimintiniausią dieną mano veidas išburktų kaip rupūžės. — Staiga ji sustingo ir ištempusi ausį atidžiai įsiklausė. — Kas čia per triukšmas?

Kažkas gretimam bute plonu balsu visa gerkle ėmė cypti:

— Auuuuksaaaaa-pirrrštiiii!

— Čia Ornestas. Mokosi dainuoti.

— Mokosi ką daryt? Greičiau jau mirtinai gąsdina niekuo dėtus žmones.

— Dainuoti. Jis ima privačias pamokas. Jo mokytojas sako, kad jis turi Dievo dovaną.

— Tai vyyraas, vyyraas su jėėginiuu galuu!

— Ar jis dažnai taip plyšoja?

— Beveik kas vakarą.

— Tau neleidžia užmigti? — Rachelė labai jautriai reaguoja į nemigą. Nebuvo prasmės jai aiškinti, kad aš apskritai beveik nemiegu.

— Jis labaiiii vyyriškaas!

— Ar pasisekė rasti dietinės kokakolos?

— Ne. Šaldytuvas, galima sakyt, tuščias. Kaip po karo. Ana, tau būtinai reikia nueiti pas psichiatrą.

— Kad padėtų nusipirkti dietinės kokakolos?

— Griebtis humoro yra klasikinė temos nusukimo į šalį technika. Pažįstu nuostabią sielvarto psichologę. Tikra profesionalė. Ji man nepasakys nė vieno žodelio, ką tu jai pasakosi. Prisiekiu. Aš net jos neklausinėsiu.

— Nueisiu, — atsakiau.

— Tikrai? Kaip nuostabu!

— Nueisiu, kai tik pasijusiu bent kiek geriau.

— Ak, dėl Dievo meilės. Aš visą vakarą tau šitai kartoju! Aš juk matau, kad tu kėpsai darbe iki išnaktų stengdamasi pamiršti...

— Ne, nieko aš nesistengiu pamiršti. — Tai buvo kvailiausia mintis, baisiausia, kas galėtų atsitikti. — Aš stengiuosi... — Kaip čia man pasakius? — Aš stengiuosi taip įsigilinti, kad galėčiau prisiminti. — Stabtelėjusi tęsiau toliau: — Kad galėčiau prisiminti ir mane nustotų žudęs skausmas.

Taip bėgo dienos. Ir savaitės. Paskui mėnesiai. Dabar jau buvo bemaž birželio vidurys, o jis žuvo vasarį, bet aš vis tiek jaučiausi taip, lyg būčiau pakirdusi iš košmariško sapno, lyg būčiau įstrigusi pusiaukelėje, it kokia suparalyžiuota būtybė, atsidūrusi tarp sapno ir realybės. Aš iš visų jėgų stengiausi įsitverti į normalią būseną, bet neįstengiau prie jos net prisiliesti.

— Jis tau kuždėėėės auksiiiinius žooodžiuuus!

— O, varge, jis vėl pradeda. — Rachelė sunerimusi pažvelgė į lubas. — Nežinau, kaip tu tveri, bet mane tai varo iš proto.

Aš truktelėjau pečiais. Man tai visai patiko. Tarsi buvau jo draugijoje, tik man nereikėjo į jį nei žiūrėti, nei su juo kalbėtis. Jis nuolatos belsdavo man į duris, bet aš neatidarydavau, o kai susitikdavom laiptinėje, pasakydavau, kad geriu galybes migdomųjų tablečių, todėl jo ir negirdžiu. Verčiau jau pameluoti, nes jis labai lengvai įsižeidžia.

— Bet jo meeelas nepaaaslėėėps tooo, ko tu laaabiausiai biijai!

— Privalau paklausti tavęs vieno dalyko, — toliau kalbėjo Rachelė. — Ar tau neužeina noras nusižudyti?

— Ne.

Žiūrėjau į susirūpinusį Rachelės veidą.

— Kodėl klausi? Ar turėčiau to norėti?

— Na... Taip. Normalu būtų jaustis taip, lyg nebenorėtum gyventi.

— Dieve mano, aš nieko nepadarau gerai.

— Nekalbėk šitaip. O ar bent nutuoki, kodėl tau neužeina noras nusižudyti?