Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Gal žinotų kas nors iš mano darbo?.. Tynė tai tikrai ne — instinktyviai susigriebiau, kad ji tokiu atveju būtų jau seniai užsirašiusi į „nesąmonių“ kursus. Brukė pasibaisėtų — ši britų kilmės amerikietė protestantė ir jos pažįstami tokiais dalykais netiki. Jie tiki tik pačiais savimi.

Vieninteliai žmonės iš mano darbo, kurie galėtų padėti, tai merginos iš EarthSource skyriaus — Kū ar Arūn, ar kaip ten jų vardai — bet aš nebuvau linkusi susibičiuliauti su jomis per daug artimai, nes galėjau prieš savo valią būti įtraukta į Anoniminių alkoholikų draugiją.

Netekusi vilties, nutariau peržvelgti savo elektroninį paštą. Tik vienas laiškas ir tas iš Helenos.

Kam: lliuzioni5topadejeja1@yahoo.com

Nuo: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Tema: Darbas!

Ana, gavau naują darbą! Tikrą. Kriminalinį. Din-dzilin! Vakar pasiūlė.

Sėdžiu kontoroj, nieko neveikiu, kojos ant stalo, žiūriu ir galvoju, kad atrodau kaip tikra asmeninė detektyve, laukiu, kada kas atsitiks, kad nereiktų sukti galvos „dėl paslaptingojo šunėko kakių“. Ir staiga — lyg mostelėjus burtų lazdele, kaip tik taip, kaip aš ir svajojau, o gal tam turiu ypatingų galių — privažiuoja mašina, sustoja ant dvigubos geltonos juostos. Kelių eismo prižiūrėtojai kaip šunys, jie taip trokšta susikauti, štai jie jau ir čia. Paskui pastebiu, kad mašina panaši į mafijozų. Nežinau, kodėl man taip pasirodė, bet nujaučiau tai instinktyviai.

Be tamsintų langų, ant galinių stiklų rausvos rauktos užuolaidėlės, panašios į austriškas, bet gerokai mažesnės. Tragedija! Pagalvojau, Dieve šventas, o tuo tarpu iš mašinos išlipo du skustagalviai. Din-dzilin!

Su didelėm, išsipūtusiom odinėm striukėm, vidinės kišenės išpampusios, suprask — ten ginklai, bet spėju, kad tiktai pailgos bandelės su sūriu. Vis dėlto vaizdelis daug mielesnis, nei kai atvažiuoja nuskriaustos moteriškaitės su didžiulėm mašinom ir verkšlena, kad vyrai nebesutinka jų vežioti.

Abu vyrukai prieina ir vienas iš jų klausia: Ar jūs būsit Helena Volš?

Aš: Taip, ta pati.

Prisipažinsiu, turėjau paklausti: O kas čia prašo?

Bet nenorėjau praleisti tokios šaunios progos.

Dabar neturiu laiko pasakoti visko smulkiai, išgirsi vėliau. Nusikaltimai, ginklai, prievartavimai, reketas, maišai pinigų — jie prašo MANĘS, kad ateičiau į jų komandą. Būtinai aprašysiu viską, kas buvo toliau, ir atsiųsiu elektroniniu paštu, šimtąkart geriau nei tas pašvinkęs scenarijus. Gerokai įdomiau. Lauk ilgo ir jaudinančio laiško.

Man visa tai pasirodė per daug pramanyta. Vėl sugrįžau prie internetinės naršyklės ir tokių temų kaip „Kalbėjimasis su mirusiomis sielomis“ ir „Aiškiaregiai, kurie neapgaudinėja“. Staiga atkasiau aukso gyslą.

Spiritualistinio bendravimo bažnyčia

Atsidariau puslapį — pasirodo, tai tikra, teisėtai egzistuojanti bažnyčia, kur tikima, kad galima susisiekti su mirusiaisiais.

Netikėjau savo akimis!

Niujorko apygardoje buvo net keli jos padaliniai. Daugiausia valstijos šiaurėje arba tolimesniuose miesto rajonuose, bet viena buvo ir Manhatane, Dešimtojoje ir Keturiasdešimt penktojoje gatvėje. Pagal tinklalapio informaciją, sekmadieniais lygiai antrą valandą ten vyksta apeigos.

Žvilgtelėjau į savo laikrodį: ketvirtis trečios. Ne, ne, ne! Šios savaitės apeigas jau būsiu pražiopsojus. Iš nusivylimo norėjau staugti kaip žvėris, bet tai būtų davę pretekstą Ornestui suprasti, kad aš namie, ir atlėkti manęs kniurčyti. Todėl ėmiau giliai kvėpuoti ir raminti save, kad būtinai nueisiu ten kitą savaitę.

Įsižiebus vilčiai, kad galėsiu pasikalbėti su Aidanu, man pradėjo svaigti galva. Ir taip smarkiai, kad pasijutau, jog galiu žengti žingsnį į pasaulį. Pirmą kartą po jo mirties atsirado noras susitikti su žmonėmis.

Rachelė buvo išvykusi į kažkokį Plunksnelių Glostytojų susibėgimą, todėl paskambinau Džekei. Susukau jai į mobilųjį, nes ji amžinai kur nors skrajoja, bet buvau nukreipta į balso pašto dėžutę. Kaip atsarginį variantą pabandžiau jos namų telefoną, ir ji atsiliepė.

— Negaliu patikėti, kad užklupau tave namie, — tariau jai.

— Guliu lovoj. — Jos balsas buvo pakimęs.

— Sergi?

— Ne, verkiu.

— Kodėl?

— Vakar SoHo House restorane sutikau Bazą. Jis buvo su kažkokia mergina, panašia į manekenę. Norėjo man ją pristatyti, bet negalėjo prisiminti mano vardo.

— Na jau taip ir negalėjo, — bandžiau paguosti. — Tai tipiškas Bazo juokelis. Jis tiesiog norėjo iš tavęs pasityčioti.

— Sakai?

— Žinoma! Apsimetė, kad nors ir draugavot beveik metus, pasidarei jam tokia nebereikšminga, kad net pamiršo tavo vardą.

— Mat jį galas. Bet pasijutau taip šlykščiai, kad šiandien visą dieną guliu lovoj su užtrauktom užuolaidom.

— O šiandien tokia graži saulėta diena. Be reikalo lindi namie.

Ji nusijuokė:

— Toks jau mano būdas.

— Žinai, eime į parką, — pakviečiau ją.

— Ne.

— Maldauju.

— Gerai.

— Dieve, kokia tu nuostabi. Tiesiog... nepaprastai lanksti.

— Nieko panašaus. Paprasčiausiai ką tik baigiau rūkyti paskutinę cigaretę, todėl vis tiek būčiau ėjus į parduotuvę. Pasimatysim po pusvalandžio.

Pasičiupau raktus ir tuo metu suskambo telefonas. Stabtelėjau prie durų pasiklausyti, kas skambina.

— Labas, brangute, — sušneko moteriškas balsas. — Čia Diana.

Tai ponia Medoks, Aidano mama. Staiga pasijutau kalta: po laidotuvių nė sykio jai nepaskambinau. Ji irgi man nepasuko. Tikriausiai dėl tos pačios priežasties: abi neišdrįsom. Kai sėdėjau Airijoje, mama skambino jai kelis kartus ir raportavo apie mano sveikatos būklę, bet ir be niekieno paaiškinimų supratau, kad pokalbiai tarp jų būdavo nemalonūs.

— Skambinau į Airiją ir man pasakė, kad tu grįžai į Niujorką. Ar gali man paskambinti? Mums reikia pasikalbėti apie pele... pelenus. — Jos balsas nutrūko pusiau žodžio. Išgirdau, kaip ji bando susitvardyti, bet vis tiek išsprūdo keli tylūs kūkčiojimai. Paskui ji netikėtai padėjo ragelį.

Velnias, pagalvojau. Reikės būtinai paskambinti. Bet jau mieliau būčiau nusigraužus ausį.

Parkas buvo sausakimšas žmonių. Susiradau ant žolės laisvą lopinėlį ir po kelių minučių pamačiau atžirgliojančią Džekę. Ji vilkėjo labai trumpą džinsinę suknutę, šviesūs plaukai sukelti į arklio uodegą, o paraudusios akys slėpėsi už masyvių Gucci akinių. Ji atrodė įspūdingai.

— Jis siaubingas, klaikus žmogus, — tariau jai be jokios įžangos. — Nusipirko kvailą mašiną ir dar dedu galvą, kad dažosi akis.

— Bet mudu išsiskyrėm vos prieš pusę metų. Kodėl man jo taip gaila? Nors nė sykio nebuvau apie jį prisiminus.

Ji tingiai išsitiesė ant žolės, atsukusi veidą į saulę.

— Kai kitą kartą rinksiesi vaikiną, žiūrėk, nebeužkibk ant Plunksnelių Glostytojo, gerai? — perspėjau ją. — Tikras vaikinas bent jau neprašys mylėtis trise su prostitute.

— Nebegalėčiau. Apsivemsiu.

— Betgi tie visi Plunksnelių Neglostytojai... — beviltiškai pradėjau aš, — ...tokie baisūs.

Bazas nebuvo priskirtas Plunksnelių Glostytojams , bet vis tiek buvo žiaurus.

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Ką padarysi, kad man tokie patinka. Kaip manai, ar nepabandžius užtraukti dūmo? Neužpuls manęs gryno oro patriotai? Vis dėlto imsiu ir pamėginsiu. — Ji užsidegė cigaretę, giliai užtraukė dūmo, dar giliau iškvėpė, o tada svajingai tarė: — Beje, aš daugiau vaikinų nebeturėsiu.