Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Aš: Hmmm.

Nes vos tik parlėkiau namo, iš karto papasakojau mamai, o dabar dėstau tau.

Aš (rodydama į Koliną): O jis?

Ponas Bosas: Dėl Kolino nesirūpinkit. Mudu su Kolinu neturime jokių paslapčių. Taigi, reikalas tas...

Ir tada jis nunarino galvą, užsidengė rankomis akis, lyg būtų rengęsis verkti. Aš susijaudinusi žvilgtelėjau į susirūpinusį Koliną.

Kolinas: šefe, ar kas negerai? Gal šitą reikalu pageidautumėte atlikti kitą kartą?

Ponas Bosas (garsiai šnopuodamas ir „stengdamasis susitvardyti“): Ne, ne, ne, viskas gerai. Panele Volš, norėčiau, kad žinotumėte, jog aš labai myliu savo žmoną Dėtą. Bet pastaruoju metu ji pasidarė labai... Kaip čia jums pasakius?.. Susvetimėjusi. O vienas vanagėlis man šnipštelėjo į ausį, kad ji pernelyg daug laiko skiria draugystei su Reisiu O’Greidžiu.

Man buvo sunku susikaupti, nes už nugaros girdėjau panikuojančių baro darbuotojų balsus: žiogas? Kas čia per velnias? Gal tai kokia nauja alaus rūšis? Eik į rūsį ir pasidairyk, gerai, Džeisonai?

Aš (garsiai): Klausykit, nesivarginkit. Atneškit dietinės kokakolos ir bus gerai. (Atsigręždama vėl į poną Bosą): Atsiprašau, jūs sakėte su Spydžiu Makgryviu?

Jis (raukydamasis): Spydžiu Makgryviu? Spydis Makgryvis čia niekuo dėtas. O gal? (prisimerkia) Ką gali žinoti? Iš kur tokie gandai?

Aš: Nežinau. Jūs pats minėjote.

Jis: Aš sakiau ne Spydis Makgryvis, o Keisis O’Greidis. Spydis Makgryvis dabar slapstosi Argentinoje.

Aš: Apsirikau. Tęskite.

Jis: Pastaruosius keletą metų mudu su Reisiu sutarėm gana neblogai. Jis turi savo veiklos sritį, aš — savo. Viena iš mano darbo krypčių — pasiūlyti apsaugą.

Akimirksnį kitą pagalvojau, kad jis kalba apie asmens sargybinius, paskui supratau, kad apie reketą. Keista, bet mane truputį supykino.

Jis: Taigi jūs žinote puikiai, su kokiu žmogum mes turime reikalą, panele Volš. Prisipažinsiu, nesu koks patrakėlis, kad lėkčiau į nusikaltimo vietą su pora vyrukų, apsiginklavusių metaliniais strypais, ir pulčiau aiškintis santykių su viršininkėliu. Aš esu šiuolaikiškas verslininkas. Turiu ryšių planavimo departamente, pažįstu nuosavybės teisės advokatų, bankininkų. Turiu užnugarį. Man jau iš anksto būna žinoma, kas gali nutikti, tad aš paprastai reikalą sutvarkau dar nespėjus padėti pirmos pamatų plytos. Bet per pastarąsias šešias savaites aš jau du kartus buvau susitikęs su rangovais, kad sutvarkytume mūsų įprastinį reikaliuką, o jie man atšauna, kad vieta jau užimta. Man tai pasirodė labai keista ir įdomu, panele Volš, nes apie tokius sandorius žinojo vos keletas žmonių. O ir tie dar nebuvo gavę patvirtinimo gavo parengtiems planams.

Aš: Kaip žinoti, kad informacija nenutekėjo iš paties planavimo skyriaus? Ar iš pačių rangovų?

Jis: Tokiu atveju informacija turėjo nutekėti ne vienu, o keliais kanalais. Kad ir kaip ten būtų, visi suinteresuoti asmenys turėjo (reikšminga pauzė)... būti tarpusavy susitarę. O jie išsisuko švarut švarutėliai.

Aš: Ir jūs manote, kad Peisis yra vienas iš tų, kurie... a... stoja jums skersai kelio? Kodėl būtent jis?

Jis: Nes man taip buvo pasakyta.

Aš: Tai kas čia, jūsų galva, vyksta?

Jis: Ne toks paranojiškas žmogus kaip aš pamanytų, jog Deta vagia mano mintis, perpasakoja jas Reisiui, ir jie abu drauge sąmokslauja prieš mane.

Aš: O jeigu iš tiesų taip ir yra?

Jis: Tai ne jūsų reikalas. Man reikia, kad jūs pateiktumėte konkrečių įrodymų, jog jiedu leidžia laiką drauge. Negaliu sekioti į oš, nes ji pažįsta visus mano vyrukus ir jų mašinas, štai dėl ko atsisakiau bet kokios siūlomos pagalbos ir pasikviečiau visiškai svetimą žmogų.

Aš: Iš kur sužinojote apie mane?

Įsivaizduoju esanti Dublino privačių seklių legenda.

Jis: Iš geltonųjų puslapių.

Aš (nusivylusi): O, taip.

Jis: Deta ypatinga tuo, kad turi gerą skonį ir yra elegantiška.

Pagalvojau apie austriškas užuolaidėles automobilyje. Nepasakyčiau.

Jis: Deta kilusi iš Dublino mafijozų aristokratų. Jos tėvas — Čineris Skineris.

Pasakyta taip, tarsi turėčiau būti apie jį girdėjusi.

Jis: Čineris buvo pirmasis, atvėręs Airijos duris heroinui. Mes jam liksim amžinai dėkingi. Noriu pasakyti, kad Dėtos lengvai neapmulkinsit. Ar turite ginklą?

Keista, kad ėmė ir paklausė lyg niekur nieko. Ar nederėtų kaip nors kitaip: Ar nesinešiojat? Ir pavadinti „puška“, o ne ginklu.

Aš: Neturiu.

Jis: Parūpinsim.

Galvoju: Dar pamąstysiu...

Jis (dvejodamas): Mano sąskaita.

Aš (galvoju, kad kol kas reikia su juo sutikti ir jam nusileisti): Sutinku.

Ana, kaip žinai, manęs lengvai neišgąsdinsi. Eilinis vyriškas prasimanymas, kad išluptų pinigų ir gautų geresnių darbų, bet jeigu aš iš tiesų būčiau lengvai išgąsdinama, tai tada tikrai galėjau pridėti į kelnes.

Aš: O kam man tas ginklas?

Jis: Nes kas nors gali jus nušauti.

Aš: Pavyzdžiui, kas?

Jis: Kad ir mano žmona. Ar tas prakeiktas jos draugužis Reisis O’Greidis. Arba jos draugelio mama — jos tai tikrai reikėtų pasisaugoti. Tesė O’Greidė. Niekad neprašauna pro šalį.

Kolinas (staiga ima ir prabyla): Dublino mafijos legenda.

Ponas Bosas (raukydamasis): Kai reikės pagalbos...

Tada ponas Bosas atsistojo. Dar mažesnis nei tikėjausi. Labai trumpų kojų.

Ponas Bosas: Dabar manęs laukia žmonės. Vėliau Kolinas užveš jums reikalingus daiktus. Ginklą, pinigų, Dėtos ir Reisio nuotraukas bei visa kita. Ir dar, panele Volš. Jeigu pasišiukšlinsit, aš baisiai supyksiu. O kai paskutinį kartą mane supykdė — kada tai buvo, Kolinai? Praėjusį penktadienį? — nukryžiavau vargšelį ant štai šito biliardo stalo.

Aš: Jūs pats? Ar kas nors iš jūsų pagalbininkų?

Jis: Aš pats. Niekada neprašiau savo žmonių daryti to, ką galiu padaryti pats.

Aš: Kaip tik taip buvo parodyta filme „Fadorus nusikaltimas“. Ar negalėjote pasitelkti vaizduotės ir nukryžiuoti jį kur nors kitur? Pavyzdžiui, ant baro? Na, tiesiog, kad matytųsi jūsų stilius. Plagijavimo žmonės nemėgsta.

Jis keistai žiūrėjo į mane, ir, kaip jau sakiau, Ana, labai gerai, kad nesu lengvai išgąsdinama, nes jeigu būčiau, tai būčiau apsidirbus iki ausų.

Laiškas baigėsi šita liūdna gaida. Energingai pasivariau žemyn pažiūrėti, ar nėra tęsinio, bet jo tikrai nebuvo. Velnias. Man jis labai patiko. Kad ir kaip ji dievagojosi, jog čia nėra pramanyto nė vieno žodžio, supratau, kad nusivažiavo į lankas. Bet ji dėstė taip linksmai, drąsiai ir entuziastingai, kad aš net užsikrėčiau jos nuotaika.

9

Dar kartą pažiūrėjau į laikrodį. Prabėgo tik keturios minutės nuo paskutinio pažiūrėjimo. Negali būti! Atrodė, kad praslinko ne mažiau kaip penkiolika.

Aš myniau takelį pirmyn ir atgal, tikra šių žodžių prasme myniau takelį, nervingai jaudindamasi ir laukdama, kada ateis laikas važiuoti į Spiritualistinę bažnyčią sekmadienio apeigoms. Man prireikė didžiulių valios pastangų, kad niekam neišsiplepėčiau — nei Rachelei, nei Džekei ar Tynei su Deina. Vien tik iš baimės, kad jos mane išvadins sektante, tylėjau kaip žemė.