Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Vėl stojo tyla, paskui kažkas apsireiškė padanginių basučių moteriškei, vardu Barba, kuriai buvo liepta į savo dietos valgiaraštį įtraukti rapsų aliejaus.

— Aš jau įtraukiau, — įsižeidusi atkirto Barba.

— Reiktų vartoti dar daugiau, — suskubo paraginti Leislė.

— Gerai.

Kitai pagyvenusiai moteriai jos velionis vyras liepė „gerai pagalvoti prieš ką nors darant“; tai senamadiškai mergaičiukei mama sakė, kad reikalai susitvarkys ir vėl viskas bus gerai; Chuanui, tam dažytam vyrukui, buvo liepta gyventi nūdiena; o Mičo žmona pasidžiaugė, kad šią savaitę regėjo jį dažniau besišypsantį.

Kažkokios bereikšmės, sunkiai spiritistinėms priskirtinos banalybės. Teikiantys paguodos, bet toli gražu ne „iš anapus“ atėję žodžiai.

Visa tai didžiausia nesąmonė, su kartėliu pagalvojau sau, ir kaip tik tuo metu Leislė prabilo į mane:

— Ana, kai ką turiu ir tau.

Mane nudegino sensacingas jausmas; kažkaip staiga supykino, suvimdė, ėmiau bėgioti po kambarį. Ačiū, Aidanai, ačiū, ačiū.

— Tai moteris. — Et, velnias. — Senyva moteris. Ji su manim kalba labai garsiai. — Atrodė, Leislė kažko nusiminė. — Beveik rėkia. Ji beldžia lazda į grindis, kad jos klausytų.

Jėzau Kristau! Panašu į senelę Magair. Ji taip darydavo, kai viešėdama pas mus užsimanydavo į tualetą — pradėdavo belsti lazda į savo kambario grindis, kad kas nors nueitų pas ją ir padėtų susitvarkyti, o mes tuo metu apačioje dažydavom šiaudelius. Aš jos baisiai bijojau. Mes visi jos bijojom. Ypač jeigu ilgesnį laiką nenueidavo į tualetą dideliam reikalui.

Leislė tęsė:

— Ji kalba apie tavo šunį.

Kurį laiką negalėjau pratarti nė žodžio, paskui išveblenau:

— Aš neturiu šuns. Turiu tik žaislinį, ne gyvą.

— Tu mąstai apie šuns įsigijimą.

— Aš? Tikrai ne.

Tuo tarpu susijaudinusi plonu balseliu prabilo Makenzė: — Aš turiu šunį. Čia turbūt man.

— Ką gi, — Leislė pasisuko į Makenzę. — Man dvasia sako, kad jam reikia daugiau judėti. Jis pradėjo tukti.

— Betgi aš jį vedu į lauką kiekvieną dieną. Na, ne aš pati, o mano šuns vedžiotojas. Niekada nepakęsčiau namuose nutukusio šuns.

Leislė susimąsčiusi apžvelgė kambarį.

— Ar dar kas nors turi riebų šunį?

Niekas neatsiliepė.

Kažkokia velniava, pagalvojau aš. Didžiulė, nesuvokiama nesąmonė.

Staiga plačiai atsilapojo durys, plykstelėjo šviesa, mes krūptelėjom ir į kambarį įlėkė keturi ar penki apkūnūs berniokai, visa gerkle traukdami: „Oook-la-hoooma! Kurgi!.. Oi, atsiprašau! — Keista, bet jie visi atrodė kaip vienas. Nuotaika jau buvo sugadinta, o aš netgi pasijutau kvailai.

— Laikas baigėsi, — pasakė Leislė ir susirinkusieji ėmė mesti į dubenį suglamžytus dolerius, stotis nuo kėdžių ir užpūtinėti žvakes.

11

Koridoriuje pasijutau sugniuždyta nusivylimo ir negalėjau to nuslėpti.

— Na ir kaip? — paklausė Nikolas.

Aš kategoriškai pasukiojau galvą iš vieno šono į kitą. Ne.

— Ne, — liūdnai sutiko ir jis. — Matau, kad tu ne šito tikėjaisi.

Leislė bėgte išlėkė iš patalpos ir čiupo mane už rankos:

— Atleisk man, širdele. Aš labai norėjau, kad tu išgirstum ką nors malonaus, betgi tokių dalykų valdyti aš nepajėgi.

— O jeigu mes pamėgintume... Norėjau pasakyti, ar negalima būtų su jumis susitarti susitikti asmeniškai? — Galbūt jeigu aplink Leislę nesiburtų kitų žmonių mirusieji ir nekuždėtų jai į ausį apie rapsų aliejų ir panašius dalykus, tai gal Aidanas surastų progą prasibrauti ir prabilti į mane.

Deja, mano giliam liūdesiui, Leislė papurtė galvą:

— Aš nedirbu vienas su vienu. Man reikalinga grupės energija. — Už tai aš ją gerbiu. Bemaž pradėjau pasitikėti. — Bet kartais aš gaunu informacijos tada, kai mažiausiai jos tikiuosi. Pavyzdžiui, kai žiūriu laidą „Tramdykite savo entuziazmą“. Jeigu ką nors sužinosiu dėl tavęs, būtinai pranešiu.

— Ačiū.

Man pristigo žodžių pasakyti jai dar ką nors, bet staiga be jokio įspėjimo jos kūnas sustingo, akys pradėjo blizgėti.

— O, Dieve, kažką tau turiu. Paklausyk, ar patiks?

Man pradėjo linkti keliai.

— Aš regiu mažą šviesiaplaukį berniuką, — tarė ji. — Su kepure. Tai tavo sūnus? Ne, ne, ne sūnus... o gal sūnėnas, tiesa?

— Mano sūnėnas Džei Džei. Bet jis gyvas.

— Žinau, bet jis tau labai svarbus.

Ačiū už naujieną, bet aš ją jau žinau.

— Jis tau bus dar svarbesnis.

Ką tai reiškia? Kad Megė numirs, o aš turėsiu ištekėti už Garvo ir tapti Džei Džei ir Holės pamote?

— Dovanok man, širdele, bet aš nežinau, ką tai reiškia, aš tiesiog perduodu tau informaciją. — Ir nuėjo sau koridorium nešina lazanija ir krypuodama nuo vienos kojos ant kitos, tarsi būtų mėgdžiojusi siūbuojančią Čarlio Čaplino eiseną.

— Apie ką čia jinai? — paklausė Nikolas.

— Apie mano sūnėną, — atsakiau.

— Ne apie velionį vyrą?

— Ne.

— Gerai, eime, pasikviesim Mičą.

Mičas buvo įsitraukęs į karštą pokalbį su Barba, ta padanginių basučių moteriške. Atrodė ji jėgiškai, turint omeny, kad jau buvo gerokai įsibėgėjusi į septintą dešimtį; be to, nežiūrint keistų jos basučių, per petį permetamas jos krepšys, atrodo, buvo išsiuvinėtas magnetofono garso juostelėmis.

— Mičas turi papasakoti tau apie Neris Heming, — priminė Nikolas. — Ją dažnai rodo per televiziją, o sykį ji net padėjo policijai surasti nužudytos mergaitės lavoną. Ji tokia profesionalė, kad moka kalbėti net Mičo žmonos balsu. Mičai! — pašaukė jis. — Mičai, ateik čionai.

— Nueik ir pasikalbėk su jais, — labai rimtu balsu paliepė Barba. — Aš išeisiu laukan surūkyti cigaretės. Kas galėjo pamanyti? Judėjime už pilietines žmogaus teises aš žygiavau šalia Dr. Kingo. Narsiai koviausi už teisybę per moterų revoliuciją. O pažvelk į mane dabar: turiu slapstytis tarpuvartėse it kokia nusmurgėlė, kad galėčiau surūkyti cigaretę. Kada mano vežimas pradėjo riedėti atgal? — Ir ji garsiai nusikvatojo. — Che che che. Pasimatysim po savaitės.

Mičas priėjo prie mūsų.

— Nagi, — ėmė raginti mane Nikolas. — Klok dabar jam viską.

Aš nurijau seilę.

— Mano vyras žuvo ir aš atėjau šiandien čia tikėdamasi su juo susisiekti. Norėjau su juo pasikalbėti. Sužinoti, kur jis yra. — Man išdžiūvo gerklė. — Pasiklausti, kaip sekasi.

Mičas mane puikiai suprato — aš tą mačiau.

— Aš jai papasakojau, kad tu vaikščiojai pas Neris Heming, — įsiterpė Nikolas. — Kad ji susisiekė su tavo žmona ir kad net prakalbo jos balsu, tiesa?

Mičas vos vos šyptelėjo iš tokio Nikolo entuziazmo.

— Ji nekalbėjo žmonos balsu, bet, taip, man pavyko pasikalbėti su Triše. Teko apsilankyti pas keletą aiškiaregių, bet man padėjo tik Neris.

Gerklė visai išdžiūvo, o širdis pašėlusiai ėmė daužytis krūtinėje.

— Ar turite jos telefono numerį?

— Žinoma. — Jis išsitraukė delninį kompiuteriuką. — Bet ji labai užimta. Jums, ko gero, teks laukti pasiutiškai ilgai, kol būsit priimta.

— Nieko tokio, palauksiu.

— Ir dar nemažai kainuos. Neišvirskit iš kojų — du tūkstančius dolerių už pusvalandį.

Mane apėmė šokas: du tūkstančiai dolerių — tai velniškai nemaži pinigai. Mano finansai neatlaikys. Aidanas nebuvo apsidraudęs mirties atveju, — žinoma, nebuvau ir aš, — nes nė vienas iš mūsų nesirengėme mirti, be to, nuoma už mūsų butuką buvo tokia grobikiškai didelė, kad mokėti už save ir už Aidaną man atsiėjo praktiškai visą mano atlyginimą. Mes dar taupėme pinigus nuosavam namui įsigyti, bet tie pinigai buvo padėti kažkokion sąskaiton, kurios negalima bus uždaryti dar vienerius metus. Taigi aš gyvenau iš savo kredito kortelių ir visais įmanomais būdais stengiausi ignoruoti augančias skolas. Tačiau aš tik apsidžiaugiau, kad dar giliau įbrisiu į skolas per tą Neris Heming — man buvo nusispjaut, kiek tai kainuos.