Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Po kiek laiko jis vėl tardavo:

— Aš gi matau, kad tu pešioji.

O aš irzliai atšaudavau:

— Negaliu susivaldyti! Tai mano... mano pomėgis, mano hobis. Man tai padeda atsipalaiduoti.

— Gal geriau išgerk taurę vyno? — pasiūlydavo jis, o aš supykusi išlėkdavau į miegamąjį, čiupdavau telefoną ir imdavau kokiai nors draugei lieti savo širdgėlą. Po kurio laiko vėl grįždavau į kambarį puikiausios nuotaikos ir mes vėl būdavom geriausi draugai.

Kitą kartą rudenį mudu važiavom į Vermontą pasigrožėti rudenėjančia gamta ir aš nusprendžiau, kad jis per daug fotografuoja. Man pasirodė, kad jis pasirengęs nufotografuoti visus iki vieno suknistus valstijos medžių lapus, ir kai kiekvieną kartą nuspausdavo mygtuką ir pasigirsdavo dūzgiantis aparato spragtelėjimas, aš piktai sugrieždavau dantimis.

Bet, nepaisant mūsų skirtenybių, šitie pasibarimai nebuvo baisūs, nes pats didžiausias barnis buvo kilęs irgi dėl visai kvailo dalyko: mudu aptarinėjom kurortines vietas ir aš pasakiau, kad lauko dušai man nėra pirmos svarbos būtinybė. Jis paklausė kodėl, ir aš papasakojau nuotykį, kaip kartą Klara keliavo po Botsvaną ir, grįžusi iš safari stovyklos, nusprendė palįsti po lauko dušu. Staiga ji pamatė, kad į ją vėpso babuinas ir iš visų jėgų drožia savo pimpalą.

— Nieko panašaus nebuvo, — tarė Aidanas. — Ji prisigalvoja.

— Ot ir ne, — užprotestavau aš. — Jeigu Klara sako, kad taip buvo, vadinasi, taip ir buvo. Ji ne Helena.

(Tiesą pasakius, aš irgi nebuvau visiškai tikra, kad taip iš tiesų buvo. Klarai pramanyti istorijas irgi nebuvo naujiena.)

— Joks babuinas šitaip nereaguos matydamas moterį, — tvirtino Aidanas. — Taip galėtų atsitikti tik jeigu jis žiūrėtų į babuino patelę.

— Babuinų patelės po dušu nesiprausia.

— Tu juk žinai, ką turiu omeny.

Paskui mūsų pokalbis nusirito iki tokio lygio: „Nori pasakyti, kad babuinui mano sesuo nė kiek nepatiko?“ Tiesą sakant, mes buvome po sunkios ir įtemptos darbo savaitės, abu velniškai pavargę ir todėl susikirsti galėjome dėl menkiausių niekų.

Vis dėlto, kalbant atvirai, tai nebuvo jau taip baisu.

Kad jau prakalbom apie seseris, tai iš Helenos gavau dar vieną laišką apie jos darbą.

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Laimmga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Tema: Darbas!

Skustagalvis Kolinas atvežė man ginklą — sunkų, nuostabų. Įsivaizduok, aš turiu ginklą!

Noriu užduot jam šimtus klausimų. Svarbiausias: Kokia to pono Boso pavardė? (Nepamiršk, kad aš ir vėl kartoju viską žodis į žodį.)

Kolinas: Haris Giljamas.

Aš: Ar jūs iš tiesų manote, kad tarp ponios Bosienės irto Reisio O’Greidžio kas nors vyksta?

Kolinas: Taip. Greičiausiai. Ir jeigu tai tiesa, Haris baisiai supyks. Jis dėl Dėtos eina iš proto. Deta Bosienė — tikra ledi, ir Haris visados manė, kad jis jai per prastas. Šiaip ar taip, varom.

Aš: Kur?

Jis: Į šaudyklą.

Aš: O ko?

Jis: Kad pasimokytum šaudyti.

Aš: Ar tai labai sunku? Nusitaikai į kokį daiktą ir nuspaudi gaiduką.

Jis (labai tingiai): Važiuojam, sakau.

Nuvažiavom į kažkokį keistą bunkerį Dublino kalvose, pilną murzinų, prisimerkusių vyriokų, kurie, galima pamanyti, savo namų kiemuose vadovavo ištisai atsargos kariuomenei.

Man sekėsi visai neblogai. Keletą kartų pataikiau į taikinį. (Tik gaila, kad taikinys buvo ne mano — cha cha cha.) Velniškai skauda petį. Niekas nesakė, kad šaudyti žmones skauda. Žinoma, skauda tik tam, kurį pašauna! (Cha cha cha.)

P. S. Nesijaudink. Žinau, kad mirtis tau dabar kelia šiurpą, bet aš pažadu: a) nesileisiu nušaunama, b) nieko nenušausiu.

Jos šnekos apie ginklus man kėlė nerimą, tad šiek tiek palengvėjo nuo duoto pažado. Kol perskaičiau paskutinę eilutę.

P. S. S. Nebent nudėsiu kokį blogiuką.

Vis dėlto mane tai prajuokino. Tikriausiai neverta per daug imti į širdį. Vienas Dievas težino, kiek čia priskiesta. O gal iš viso prifantazuota.

14

Pirmadienio rytas. O tai reiškia — rytinis pirmadienio pasitarimas. Štai ateina Franklinas, ploja delnais ir buria ratelin savo merginas.

Einant į posėdžių kambarį Tynė įsikibo man į parankę. Šiandien ji atrodė bemaž normaliai: laisvo kirpimo Barbarella stiliaus suknutė ir ilgi, pilkai sidabriniai iki kelių suvarstomi batai. Deja, tikrąjį jos keistumą vis dėlto išdavė sidabro spalvos riedlentininko alkūnsargiai ir antkeliai.

— Į priekį žengte marš! — sukomandavo ji. — Tuojau patirsite begalinį pažeminimą!

— Ir būsite suniekinti savo kolegų akyse, — užbaigiau aš.

— Bei sumenkinti savo blogybių.

Mums lengva juoktis, nes abiem neblogai sekėsi.

Man pavyko išpešti reklaminio ploto laikraščiuose. Nieko per daug išpūsto, bet kiekvieną pirmadienio rytą po savaitgalio į susirinkimą atsinešdavau parodyti po porą iškarpėlių. Tikriausiai grožio skilčių redaktorės manęs pagailėdavo dėl randuoto veido ir žuvusio vyro. Bet, žinokit, aš tikrai nesinaudojau savo nelaime ir subjaurotu veidu, nes bet koks panašus veiksmas galėjo būti traktuojamas kaip Candy Grrrl papirkinėjimas.

Paprastai, kai tik baigiasi rytinis pirmadienio pasitarimas, aš pajuntu, kad savaitė turėtų prabėgti puikiai. Bet šiandien yra kitaip. Šiandien išaušo nulinė Akių Kapitono diena. Šiandien bus surinkti šimtas penkiasdešimt pristatomųjų Akių Kapitono kosmetikos krepšelių ir paruošti kitai dienai išvežioti po visas žurnalų ir laikraščių redakcijas. Labai svarbu tinkamai parinkti laiką: jų negalima išvežioti nei šiandien, nei poryt. Tai būtina padaryti tik rytoj. Kodėl? Nes Loryna norėjo išbandyti naują partizaninio karo taktiką. Užuot elgęsi taip, kaip paprastai prieš kiekvieną naujo produkto pristatymą — gerokai iš anksto išdaliję informaciją grožio leidinių redaktorėms, mes nusprendėme pasielgti priešingai. Ji labai kruopščiai apskaičiavo ir suplanavo laiką, kad kiekvieno svarbesnio grožio leidinio redaktorės stalą Akių Kapitono krepšelis pasiektų prieš pat naujo leidinio atidavimą į spaudą. Slapta mintis buvo visiškai apstulbinti redaktores kosmetikos naujove ir šviežiena, kad jos pamanytų, jog joms į rankas pakliuvęs visiškai naujas produktas, ir todėl jos privalančios kuo skubiausiai skirti mums plotelį. Prisipažinsiu, labai rizikingas žaidimas, bet Loryna reikalavo jį būtinai išbandyti.

Galėjo iš tiesų pavykti, nes koncepcija visiškai nauja — vienetapė akių priežiūros priemonė. Trys skirtingi produktai, iš kurių kiekvienas atskirai sustiprina kitų dviejų produktų poveikį (bent jau taip buvo teigiama). Pirmasis „Susikrauk lagaminus“ (vėsinamoji želė paakiams, paburkimams ir maišeliams po akimis naikinti), „Praskaidrink savo gyvenimą“ (lengvas maskuojamasis pieštukas juodiems ratilams po akimis paslėpti) ir „Išlygink raizgalus“ (lengvas kremas nuo raukšlių).

Bet viena nedidelė problemėlė: produktų trio dar nebuvo atkeliavęs iš gamintojo Indianapolyje. Siunta dar tik kažkur kelyje. Ak, ji būtinai atkeliaus. Turi atvežti apie vienuoliktą valandą. Bet vienuolikta valanda atėjo ir praėjo. Loryna, pagauta isterijos, puolė skambinti ir gavo patikinimą, kad mašina jau Pensilvanijoje ir apie pirmą valandą turėtų būti pas mus. Prabėgo pirma, ir antra, paskui atėjo ir praėjo trečia ir ketvirta. Tikriausiai sunkvežimio vairuotojas, įvažiavęs į Manhataną, pasiklydo.

— Prakeiktas stuobrys! — plyšavo Loryna. — Suknista nesąmonė! — Staiga ji nutėškė ragelį ir pažiūrėjo į mane. Galima sakyti, kalčiausia čia buvau aš. Mūsų likimas pakibo ant plauko, nes aš pasielgiau taip nutrūktgalviškai ir pakliuvau į avariją, o paskui du mėnesius neatėjau į darbą.