Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Mes netgi apie tai kalbėjomės. Vieną rytą tuoj po vestuvių aš rengiausi į darbą, o Aidanas tebegulėjo lovoje, plika krūtine, atmetęs už galvos rankas.

— Ana, — tarė jis, — dedasi kažkokie keisti dalykai.

— O kas? Gal pas kaimynus ant stogo nusileido ateiviai?

— Ne, tu paklausyk. Kai man sukako treji metukai, aš įsivaizdavau, kad Bostono Red Sox bus mano gyvenimo meilė. Bet taip jau seniai nebėra. Žinoma, dabar mano gyvenimo meilė esi tu. Bet, ko gero, man jie vis tiek rūpi, patinka, bet jie jau nebėra didžioji mano gyvenimo meilė. — Visa tai jis kalbėjo gulėdamas lovoje, rimtu, iškalbingu balsu, žiūrėdamas į lubas. — Iki to laiko aš niekada nenorėjau turėti vaikų. O dabar noriu. Su tavim. Norėčiau turėti miniatiūrinę tavo versiją.

— O aš norėčiau susilaukti miniatiūrinės tavo versijos. Bet, Aidanai, gal pamiršai, kad mano šeima pakvaišusi, ir vieną dieną koks ne visai sveiko proto genas gali imti ir parodyti savo nagučius?

— Tai gerai, būtų visai smagu. Be to, mums reikia pagalvoti ir apie Doglį. Dogliui reikia vaikų, su kuriais galėtų žaisti. — lis pakilo nuo pagalvės ir atsirėmė ant alkūnės. — Aš kalbu visai rimtai.

— Apie Doglį?

— Ne, apie tai, kad mums reikia vaiko. Ir kuo greičiau. Ką tu manai?

Pagalvojau, kad būtų visai malonu.

— Bet tik ne dabar. Gal kiek vėliau. Truputėlį vėliau. Na, sakykim, už poros metų. Kai turėsim normalesnius namus.

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Volsai1@eircom.net

Tema: Ilgiau taip tęstis nebegali

Brangioji Ana,

Tikiuosi, laikaisi puikiai. Nežinau, ar tau nuo to bus geriau ar blogiau, bet aš pasakysiu, kad pas mus reikalai einasi prastai. Šįryt aš vėl radau prie mūsų vartelių prikrautą šuns tortą. Atrodo, kad gyventume kažkieno apsiausty. Laimei, šįkart tavo tėtis į jį neįsistojo, užtat įsistojo pienininkas ir baisiai pasiuto, todėl mūsų santykiai su juo dar labiau pašlijo, nes ir anksčiau nebuvo geri, kai ta kvailė Helena privertė mus laikytis dietos, kuri truko vos penkias minutes, nes staiga pamatė, kad ledai irgi yra pieno produktas. Sunku buvo įkalbinti jį vėl pradėti vaikščioti pas mus.

Tave mylinti mama

17

Visą savaitę vaikščiojau lyg ant adatų laukdama, kada paskambins man Mičas ir pasakys Neris Heming telefono numerį, bet dienos bėgo, o jis neskambino. Taigi aš sukūriau planą: jeigu jis nepaskambins iki sekmadienio, teks pačiai ten eiti. Šitaip man atslūgo panika ir nebesijaučiau tokia bejėgė. Paskui prisiminiau, kad šitas savaitgalis bus šventinis — Liepos 4-oji, ir kas, jeigu jis išvažiuos ir neateis? Tad mane vėl apėmė panika ir galutinai apleido jėgos.

Darbe savaitė irgi buvo nesėkminga. Vaikščiojau pasiutiškai irzli ir pikta, ir nors oficialiai buvo kalbama, kad mano skaudamas kelis spėriai gyja, aš vis tiek judėjau nerangiai, tarsi viena mano kūno pusė būtų sunkesnė už kitą. Nuolat į ką nors atsitrenkdavau; ant Lorynos stalo apverčiau puodelį su kava ir ši išsiliejo jai į stalčių, per brifingą netyčia apverčiau pastatomą lentą ir ji griūdama kampu kirto Franklinui į tarpkojį. Kiaušiukai nesmarkiai nukentėjo, bet jis vis tiek ilgokai šoko aplink stalą kadrilį ir garsiai laidė gerklę.

Tačiau šie incidentai buvo tik juokas, palyginti su Akių Kapitono nelaime: kadangi aš tada daug verkiau ir nuo ašarų išsiliejusio Femme žurnalo adreso beveik nebuvo galima įskaityti, tai kurjeris tą laišką grąžino mums į kontorą antradienio rytą, taigi mes pražiopsojom reklaminį plotelį jų leidinyje. Loryna tąsyk iš pykčio kietai suspaudė lūpas ir pratylėjo. Bet paskui kiekvieną rytą, vos tik spėdavau iškelti koją iš lifto ir žengti žingsnį ant mūsų kilimo, per visą koridorių nuaidėdavo šaižus jos spiegimas:

— Ar žinai, koks didelis yra Femme tiražas? Ar bent nutuoki, kiek moterų jį SKAITO?

Paskui savo plonu balsu prisidėdavo ir Franklinas:

— Žmogus būtų niekas, jei ne jo kiaušiai!

Penktadienio vakarą, atėjusi į spaudos kioską prie savo namų nusipirkti atsargų šio vakaro verkimui, pagaliau supratau, ko aš tokia irzli: ogi visa degiau. Mažoj krautuvytėj buvo tvanku kaip orkaitėj.

— Čia baisiai karšta, — tariau greta stovėjusiam vyrui.

Atsakymo nesitikėjau, nes pagalvojau, kad tas vyras angliškai nekalba, bet jis atsakė:

— Karšta! Taip! Šitiek dienų svilina kaip pragare!

Šitiek dienų? Ką jis čia kalba?

— Kada... prasidėjo šita karščio banga?

— A?

— Kada? Kurią dieną prasidėjo šitas karštis?

— Ketvirtadienį.

— Ketvirtadienį? — Na, ne taip jau ir seniai.

— Antradienį.

— Antradienį? — Pasakyta gerokai su nerimu.

— Sekmadienį.

— Tik ne sekmadienį.

— Kažkurią kitą dieną. Nežinau jos pavadinimo.

Sutrikusi aš lėtai pėdinau namo, nešina krepšeliu su saldainiais. Šitas karštis mane varė iš proto. Aš buvau taip užsisklendusi savyje, kad jeigu ir jaučiau karštį, tai nepakankamai gerai.

Mane ėmė graužti didžiulis susirūpinimas: visą savaitę, kol buvau atitrūkusi nuo pasaulio ir karščiausiu oru dėvėjau netinkamus drabužius, ar aš kartais... nedvokiau?

***

Po trijų priverstinio miego valandų atsibudau šeštadienio rytą su šlapiais nuo prakaito plaukais. Velnias. Vadinasi, teisybė: mus iš tiesų užgriuvo didžiulė karščio banga. Ir dar vasarą. Mane apėmė panika.

Nenoriu, kad dabar būtų vasara. Vasarą aš būsiu labai toli nuo tos dienos, kai tu žuvai.

Anksčiau maniau, kad prabėgs daug laiko ir aš galėsiu galvoti apie jį be jokio širdies skausmo, bet dabar, atėjus liepai, aš troškau, kad vėl būtų vasaris ir kad jis niekada nesibaigtų.

Žmonės sako, kad laikas užgydo visas žaizdas. Bet aš nenorėjau, kad mano žaizdos užgytų, nes, kai jos užgis, aš jį pamiršiu visiems laikams.

Suglebusi nuo begalinio karščio, nebegalėjau net pajudėti. Reikėjo atnešti ir įjungti oro kondicionierių, bet tas daiktas per daug didelis, beveik sulig televizorium. Rudenį Aidanas buvo jį nuėmęs ir padėjęs svetainėje ant viršutinės lentynos. Mano kūną nutvilkė siaubas: Tavęs nėra ir niekas man jo nenuims.

Šie trumpi akimirksniai, kada aš šimtadalį sekundės pamiršdavau, jog jo nebėra gyvo, sukeldavo siaubingų padarinių, nes tuomet aš turėdavau vėl prisiminti viską nuo pradžių. Kiekvieną kartą šokas man kirsdavo iš peties.

Kada visa tai praeis? Ar kada nors apskritai tai praeis? Bandžiau galvoti apie žmones, kuriems irgi buvo tekę išgyventi siaubą — holokausto didvyrius, prievartos aukas, žmones, netekusius visų savo artimųjų. Daugelis jų atsigavo ir toliau gyveno, rodos, visai normalų gyvenimą. Kažkuriuo metu jie nustodavo jausti išgyvenę baisų košmarą.

Prislėgta nepakeliamo karščio ir sielvarto, skaičiuodama lėtai slenkančias minutes, galiausiai aš tariau jam: Turbūt mane iš kojų verčia ne tiek sielvartas, kiek karštis. Taigi prisiverčiau atsikelti ir susirasti oro kondicionierių, jis buvo padėtas ant aukščiausios lentynos mūsų svetainėje. Net ir atsistojusi ant kėdės aš jo nepasiekiau, o jeigu būčiau ir pasiekusi, vis tiek nebūčiau nukėlusi, nes jis man per sunkus.

Reikia paprašyti Ornesto, kad padėtų nuimti. Žinojau, kad jis namie, nes pastarąsias dešimt minučių girdėjau jį mokantis visa gerkle dainuoti „Deimantai amžini“.

Jis atidarė duris, apsimovęs aukso spalvos brokatiniais šortais ir gėlėtomis kojinėmis.

— Gražiai atrodai, — pagyriau jį.