Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Mičas sumišęs spoksojo į savo kompiuteriuką:

— Nerandu. Dedu galvą, kad turėjau įsirašęs. Amžinai ką nors prarandu... Ką nors ištrinu.

Lygiai kaip ir aš. Kaip dažnai būdavau šimtu procentų tikra, kad nešiojuosi daiktą rankinėje, o staiga pamatau, kad jo neturiu. Mane pervėrė dar viena nuojauta, kad tarp manęs ir Mičo yra kažkas bendra.

— Galėsiu jums tą numerį surasti, — tarė jis. — Jis turėtų būti pas mane namie. Ar gerai, jeigu atnešiu jums jį kitą savaitę?

— O gal jūs galite paimti mano telefono numerį? Kai surasite, man paskambinsite.

— Gerai. — Jis paėmė mano vizitinę.

— Ar galiu dar paklausti? Kodėl jūs vaikštote čia, kai jau buvot susitikęs su tokia profesionale?

Jis ilgai žiūrėjo į tolį ir galvojo.

— Po to, kai pasikalbėjau su Triše per Neris, man pavyko išjudinti savo gyvenimą. Na, nežinau, man patinka čia būti. Leislė irgi savotiškai sumani. Ji neatkasa aukso gyslos kiekvieną savaitę, bet jos sugebėjimai gana neblogi. Ir žmonės čia mane supranta — visi kiti mano pažįstami ir artimieji mano, kad aš jau seniai turėjau viską pamiršti. O čia atėjęs galiu pasijusti savimi. — Jis įsikišo mano kortelę į piniginę. — Paskambinsiu.

— Malonėkit, — paprašiau jo.

Nes aš čia daugiau nebeateisiu.

12

Bet vėliau, kai parėjau namo, pagalvojau, kad galbūt Leislė iš tiesų ką nors užkabino. Ta dvasinė „persona“, tas „balsas“, kad ir kaip jį pavadintume, iš tiesų šiek tiek priminė senelę Magair. O paskui kažkokia sąsaja su šunim. Suprantama, nuskambėjo gana kvailai, ką čia ir kalbėti, kad mano šuo (net neegzistuojantis) pradeda priaugti svorio. Bet esmė ta, kad senelė Magair iš tiesų augino kurtus.

Sklandė gandai, kad ji net su jais miegodavo. Miegodavo, iš tiesų miegodavo, jeigu suprantat, ką turiu omeny. Nors kai dabar gerai pagalvoju, tai prisimenu, kad man tai sakė Helena ir nuo to laiko niekas iš patikimesnių šaltinių šito fakto nepatvirtino.

Kai nuvažiuodavom paviešėti pas senelę Magair ir vos tik aš iškeldavau koją iš mašinos, ji imdavo raginti:

— Pulk, Gari, pulk, Martinai (vardai paimti iš Gario Adamso ir Martino MakGineso)! — Ir du pailgi išstypę šunėkai galvotrūkčiais puldavo iš namo ir priremdavo mane prie sienos, apkabindavo didžiulėmis letenomis iš abiejų galvos pusių ir taip smarkiai lodavo, kad, rodės, plyš ausų būgneliai.

O senelė Magair tada alpdavo iš juoko.

— Tik neparodyk, kad jų bijai, — švokšdavo ji ir taip garsiai juokdavosi, kad net imdavo baksnoti lazda į žemę. — Jie moka užuosti baimę. Jie moka užuosti tavo baimę.

Visi sakydavo, kad senelė Magair tikra „asmenybė“, bet žmonės taip kalbėdavo tik dėl to, kad ji neužsiundydavo jų šunimis. Jeigu būtų nors sykį bent vieną užsiundžius, tai taip nebūtų kalbėję.

O kodėl dar Leislė paminėjo mano šviesiaplaukį sūnėną su kepure? Ne kiekvienas turi tokį sūnėną. Širdyje sutvinkčiojo nerimas ir aš pradėjau galvoti apie Džei Džei. Gal Leislė bandė mane perspėti? Gal kas nors Džei Džei atsitiko? Mane taip pradėjo kamuoti nerimas, kad galiausiai neliko nieko kito, kaip tik imti ir paskambinus išsiaiškinti, ar Džei Džei viskas gerai; nors tuo metu Airijoje buvo pirma valanda nakties.

Ragelį pakėlė Garvas.

Aš tyliai paklausiau:

— Prižadinau iš miego, ar ne?

Jis taip pat tyliai atsakė:

— Taip.

— Prašau man atleisti, Garvai, bet ar negalėtum padaryti man mažos paslaugėlės? Ar negalėtum pažiūrėti, ar Džei Džei viskas gerai?

— Kaip suprasti — gerai?

— Na, kad jis gyvas, kvėpuoja.

— Gerai. Palauk.

Jeigu Aidanas ir nebūtų žuvęs, Garvas vis tiek būtų iš manęs nepasišaipęs. Šiuo atžvilgiu jis šaunuolis.

Jis padėjo ragelį ir aš išgirdau tylų Megės balsą:

— Kas ten?

— Ana. Ji prašo, kad pažiūrėčiau, kaip laikosi Džei Džei.

— O kam?

— Šiaip sau.

Garvas grįžo prie telefono po trisdešimties sekundžių.

— Jam viskas gerai.

— Atleisk, kad prižadinau.

— Nieko tokio.

Pasijutau kvailokai ir padėjau ragelį. Tai tiek iš tos Leisies naudos.

Vos tik padėjau ragelį, mane apėmė siaubingas noras pasikalbėti su Aidanu.

Skubiai barškindama klaviatūrą surinkau internete Neris Heming pavardę. Ji turėjo savo svetainę, kurioje mirgėjo šimtai dėkingiausių atsiliepimų. Čia dar buvo ir smulkūs komentarai apie tris jos knygas — aš net nežinojau, kad ji yra parašiusi ir knygų; norėjau tuoj pat lėkti į artimiausią Barnes&Noble knygyną — ir informacija apie arėjantį jos turnė po dvidešimt septynis Amerikos miestus: ji ketina surengti susitikimus su tūkstantinėmis auditorijomis Klyvlende, Ohajuj, Portlende ir Oregone, bet, giliam mano nusiminimui, į Niujorką atvykti nesirengė.

Artimiausias miestas — Raleigh, Šiaurės Karolinos valstijoje. Nuvažiuosiu tenai, pagalvojau, staiga apimta didžiulio ryžto. Susikombinuosiu laisvadienį ir nuskrisiu. Bet paskui pamačiau, kad jau nebėra vietų, ir tada mane užliejo dar viena nusivylimo banga.

Man reikėjo susitarti su ja dėl asmeninio susitikimo, bet kad ir kiek maigiau įvairiausias nuorodas jos svetainėje, pamačiau, kad per internetą su ja susisiekti man nepavyks. Man būtinai reikėjo gauti tą telefono numerį iš Mičo.

13

Mėginau prisiminti, ar kada nors mudu su Aidanu buvom susivaidiję. Juk turėjom kažkaip susibarti. Nederėtų pasiduoti pagundai padaryti iš jo šventąjį vien dėl to, kad jis žuvo. Man buvo labai svarbu prisiminti jį tokį, koks jis iš tiesų buvo. Bet aš negalėjau atgaivinti atmintyje jokių reikšmingesnių plykstelėjimų — nė vieno kibirkščiuojančio pasižodžiavimo ar virtuvės rakandų svaidymo.

Žinoma, nesutarimų tarp mūsų būdavo: kartais mane suimdavo pavydo priepuoliai dėl Džeinės, o bet kokia užuomina apie Šeiną visai dienai užsiūdavo jam burną ir sugadindavo nuotaiką.

Prisimenu vieną rytą, kai abu ruošėmės į darbą, ir jam niekaip nesisekė susišukuoti plaukų.

— Jie manęs visiškai neklauso, — skundėsi jis, bandydamas priploti prie galvos nepaklusnų kuokštą.

— Na ir kas čia tokio, — tariau aš. — Su pašiauštu kuodu atrodai dar mielesnis.

Trumpam jis nudžiugo, bet paskui tarė:

— Turi omeny — mielesnis airiška prasme, ar ne? Kaip šunytis? Ne amerikoniška?

— Mielesnis man reiškia gražesnis, patrauklesnis.

— Nenoriu būti nei gražus, nei patrauklus. Norėčiau atrodyti šauniai, kaip Džordžas Klūnis.

Jis nutrenkė plaukų vaško tūbelę ant lentynos su didesne jėga negu buvo būtina, o aš susierzinau ir apkaltinau jį tuščiadvasiškumu. Jis man atkirto, kad atrodyti panašiai kaip Džordžas Klūnis nėra tuščiadvasiškumas, o visai normalus dalykas. Aš pasakiau:

— Tu taip manai?

Jis atšovė:

— Taip!

Toliau mes savo nuostatas patvirtinom nejaukia tyla. Vis dėlto buvo ankstyvas rytas, iš vakaro mudu ilgai vakarojom, vėlai nuėjom miegoti, anksti kėlėmės, nenorėjom eiti į darbą, todėl esant tokioms aplinkybėms nieko nuostabaus, kad taip pasikalbėjome.

Buvo dar ir kitų dalykų — jį siutindavo, kai aš imdavau žaisti su savo gyvaplaukiais ant vidinės blauzdų dalies. Man tai labai patikdavo: suimi pirštais ir peši — suprantama, kitam atrodo šlykščiai, bet man nebuvo nieko maloniau, o jis sakydavo:

— Ana, susimildama. Nekenčiu, kai tu taip darai.

Aš atsakydavau:

— Atsiprašau. — Ir apsimesdavau, kad nebepešioju, bet pakišusi rankas po pagalvėle ar žurnalu vis tiek toliau krapštinėdavausi.