Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Myniau kelius iš svetainės į miegamąjį ir atgal, prisiekinėdama Dievui, į kurį jau seniai nebetikėjau. Jeigu šiandien man apsireikš Aidanas ir aš su juo pasikalbėsiu, pažadu... pažadu... Ką aš pažadu? Kad vėl pradėsiu tavim tikėti. Juk garbingiau ir būti negali, tiesa?

Matai? Tariau Aidanui. Matai, ką aš prižadėjau? Matai, kokių aš imuosi įsipareigojimų? Tad verčiau jau imk ir pasirodyk.

Išėjau iš namų gerokai anksčiau negu reikėjo, metro nuvažiavau iki Keturiasdešimt antrosios ir Septintosios gatvių, pavaikščiojau po miestą, perėjau Septintąją, Aštuntąją, Devintąją aveniu. Širdis daužėsi iš susijaudinimo.

Kuo arčiau ėjau prie Hadsono, tuo peizažas darėsi blankesnis, sandėliškesnis ir žuvėdriškesnis. Šita miesto dalis, palyginti su Penktąja aveniu, buvo kaip kitas pasaulis. Pastatai čia daug žemesni ir labiau susispaudę, susigrūdę prie kelkraščio, tarsi bijotų, kad į juos neatsitrenktų mašina. Čia visada būna šalčiau, oras kitoks, gerokai žvarbesnis.

Kuo toliau ėjau į vakarus, tuo stipriau širdyje augo nerimas. Iš kur čia gali būti bažnyčia? Ką man daryti? Paklausiau Aidano. Eiti toliau? Kai suradau pastatą, pasijutau dar blogiau — į bažnyčią jis net iš tolo nebuvo panašus. Greičiau jau suremontuotas sandėlis. Ir dar ne per geriausiai suremontuotas. Tikriausiai būsiu padariusi nedovanotiną klaidą.

Tačiau vestibiulyje ant sienos kabantis užrašas skelbė, kad Spiritualistinio bendravimo bažnyčia yra penktame aukšte.

Vadinasi, iš tiesų tokia yra.

Skubėdami į liftą pro mane pralėkė keletas žmonių ir aš, staiga apimta laimės, nubėgau paskui juos ir įsispraudžiau į kabiną. Ten buvo trys moterys, beveik tokio paties amžiaus kaip aš, ir jos atrodė visiškai normaliai: viena rankoje laikė rankinę, kuri, dedu galvą, buvo Mare o Jacobs’o. O paskui pastebėjau, kad kitos moters nagai buvo nulakuoti — aš net aiktelėjau — Candy Grrrl Čik-čika-čika (šviesiai geltonu) laku. Tik pamanykit, kai pasauly šitiek visokiausių nagų lako rūšių! Ką tai reiškia? Aš tai priėmiau kaip Ženklą.

— Kuris aukštas? — paklausė Mare o Jacobs’o rankinė. Ji stovėjo arčiausiai prie mygtukų.

— Penktas, — atsakiau.

— Kaip ir mūsų. — Ji nusišypsojo.

Aš jai irgi nusišypsojau.

Tikriausiai sekmadienio popietę kalbėtis su mirusiais yra daug paprasčiau, nei aš įsivaizdavau.

Išėjusi iš lifto nusekiau paskui trijulę plikų grindų koridoriumi ir patekau į kambarį, kuriame buvo dar keletas moterų. Jos ėmė sveikintis viena su kita, o prie manęs priėjo egzotiškai išsipuošusi būtybė. Jos plaukai buvo juodi ir ilgi, pečiai nuogi, ilgas raukiniuotas sijonas (akimirksnį mane užplūdo jaunystės prisiminimai) ir daugybė filigraninių aukso papuošalų ant kaklo, juosmens, riešų, rankų virš alkūnių ir pirštų.

— Labas, — pasisveikino ji. — Į pilvo šokius?

— Atsiprašau, nesupratau?

— Atėjote mokytis pilvo šokio?

Ir tik tada aš pastebėjau, kad ir kitos kambaryje buvusios moterys apsirengusios ilgais, pažeminto juosmens sijonais, trumpomis palaidinėmis ir lengvomis basutėmis, o trys mano lifto draugės irgi jau nėrėsi iš savo įprastinių drabužių ir segėsi raukiniuotus apdarus.

— Ne, aš atėjau į Spiritualistinio bendravimo bažnyčią.

Čia tai buvo neįtikėtinas dėmesio atitraukimas, kokio dar niekada gyvenime neteko regėti kalbantis su žmonėmis. Visa patalpa vienu metu sudzilingavo, ir visos moterys atsisuko pasižiūrėti į mane.

— Ne čia, — tarė mokytoja. — Tikriausiai toliau koridoriumi.

Lydima netikrais auksais apsikarsčiusių merginų žvilgsnių išėjau iš kambario. Koridoriuje pasižiūrėjau į numerį ant durų. Čia buvo 506, o pokalbiai su mirusiaisiais turi vykti 514.

Patraukiau koridorium toliau, pro įvairias patalpas iš abiejų pusių. Viename kambaryje keletas pagyvenusių moterų traukė „Jeigu aš būčiau turtinga“, kitame keturiese buvo apsėdę kažką panašaus į rankraštį, dar kitame kažkoks vyras sodriu baritonu dainavo apie vėjų talžomą miestą, o kitas jam pritarė barškindamas išklerusiu pianinu.

Visas aukštas aidėjo nuo mėgėjų saviveiklininkų.

Aš tikriausiai atėjau ne tuo adresu. Iš kur čia gali būti bažnyčia? Dar kartą žvilgtelėjau į popieriuką. Ten aiškiai parašyta 514 kambarys, ir toks kambarys iš tiesų buvo. Pačiam koridoriaus gale. Į bažnyčią, tiesa, jis visai nepanašus: tuščia patalpa su nešluotomis grindimis ir ratu sustatytom dešimt ar vienuolika paprasčiausių kėdžių.

Smarkiai dvejodama pagalvojau, ar nevertėtų apsisukti ir išeiti. Juk tai beprotybė.

Bet viltis paėmė viršų. Mat manyje kovėsi ir viltis, ir nusivylimas. Baisiai skubėjau, todėl atėjau per anksti. Pernelyg anksti. O kad jau sukoriau tokį kelią, tai pasiliksiu ir pažiūrėsiu, kas dar ateis.

Atsisėdau ant suolo koridoriuje ir, kad greičiau bėgtų laikas, stebėjau, kas vyksta priešais mane esančioje patalpoje.

Aštuoni augaloti žaliūkai — sustoję dviem eilėmis po keturis — trypė kojomis ant plikų grindų ir dainavo, kad nušluos nuo žemės paviršiaus kažkokį žmogų, o gerokai senesnis už juos vyras garsiai šūkavo jiems šokio judesius.

— Apsisukt, dabar šimis, įtūpstas, apsisukt. Šypsomės, vaikinai, šypsomės! Dėl Dievo meilės, šypsokitės. Ir apsisukt, ir šimis, ir... gerai, išjunkit muziką. Užteks, užteks. — Iškleręs pianinas pagaliau nutilo.

— Brendonai, — irzliai sušuko pagyvenęs vyras. — Branguti, kas čia daros su tavo šimiu? Man reikia šitaip... — jis pasilenkė į priekį ir labai grakščiai ėmė purtyti pečius. — O ne taip... — jis nerangiai kilnojo vieną petį paskui kitą, tarsi skintųsi kelią minioje.

— Atsiprašau, Klodai, — tarė vienas iš vyrukų, aiškiai tas blogasis šimio šokėjas Brendonas.

— Man reikia štai taip, — griežtai pareiškė Klodas ir ėmė dar kartą rodyti judesius: strakaliojo ant pirštų galų, sukosi ratu ant vienos kojos, šokinėjo ir darė špagatą ore, ir vis su ta baisia dirbtine šypsena veide. Pabaigęs kukliai ir nuolankiai iki pat žemės nusilenkė, išmetęs į šonus rankas, lyg lėktuvo sparnus...

— Atsiprašau, — išgirdau kažkieno balsą, — gal jūs į spiritizmo seansą?

Impulsyviai grįžtelėjau atgal. Į mane žiūrėjo jaunas vaikinas, vos perkopęs dvi dešimtis. Pamačiau, kaip jis įdėmiai nužvelgė mano randą, bet neparodė jokio pasibjaurėjimo.

— Taip, — nedrąsiai atsakiau aš.

— Puiku! Man visada malonu išvysti naują veidą! Aš Nikolas.

— Ana.

Jis man ištiesė ranką, o atsižvelgdama į jo jaunystę ir į antakį įvertą auskarą, aš suabejojau, ar jis tikisi normalaus pasisveikinimo, ar sudėtingos jaunimo mėgstamos judesių kombinacijos, bet, kaip netrukus pamačiau, jis man nuoširdžiai ištiesė penkis.

— Tuoj ateis ir kiti.

Nikolas buvo aukštas, liesas ir raumeningas — džinsai kabojo kaip ant pagalio — juodų, aukštyn sušukuotų ir sulipusių plaukų, raudonais krepšinio bateliais ir medvilniniais marškinėliais su užrašu „Nebijok. Tik nieko nebijok“. Ant riešo kabojo susipynusios kelios pintos apyrankės, ant pirštų mūvėjo mažiausiai tris masyvius sidabrinius žiedus, o ant rankos žemiau peties turėjo išsipiešęs tatuiruotę, iš karto ją pastebėjau, nes tai buvo vienas iš tuo metu populiariausių piešinių — sanskrito simbolis, reiškiantis kažką panašaus į „Pasaulis yra meilė“ ar „Meilė yra atsakymas“.

Jis atrodė visiškai normalus, bet Niujorkas kaip tik tuo ir ypatingas: beprotybė čia reiškiasi įvairiausiomis formomis ir mastais. Čia ypač populiarūs užsimaskavę pakvaišėliai. Kitose vietose jiems lengviau — gatvėse visa gerkle rėkauja ant nematomų priešų, eina į vaistinę pirktis Bonjelos, o kai apsivelka Napoleono kostiumą, tai jau nieku gyvu neapsiriksi.