Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Nikolas linktelėjo South Pacific vaikinams, besimokantiems naujų žingsnelių.

— Populiarumas brangiai kainuoja, — tarė jis. — Čia jie ir pradeda kloti pinigėlius.

Jis atrodė visiškai normalus. Kalbėjo visiškai normaliai. Ir staiga aš pati sau uždaviau klausimą. O kodėl jis turėtų būti nenormalus? Aš irgi atėjau čia, bet nesu nenormali, tiesiog prislėgta skausmo ir nusivylimo.

Dabar, kai pagaliau atėjo dar kažkas, aš pradėjau godžiai pešti atsakymus.

— Nikolai, ar jūs jau čia... buvot ir... anksčiau?

— Taip.

— O tas žmogus, kuris susisiekia su sielomis...

— Leislė.

— ... Leislė. Ar ji tikrai susisiekia su... — man nesinorėjo tarti žodžio „mirusieji“, — ...dvasių pasauliu?

— Taip. — Atrodo, jį tai nustebino. — Ji tikrai su jais susisiekia.

— Ji perduoda informaciją iš žmonių... iš ano pasaulio?

— Taip, ji iš tiesų turi šitą Dievo dovaną. Prieš dvejus metus mirė mano tėvas ir su Leisies pagalba man per šiuos dvejus metus pavyko su tėvu pakalbėti daugiau nei per visą mano gyvenimą. Dabar, kai jis miręs, mes sutariame daug geriau.

Nei iš šio nei iš to iš nekantrumo man pasidarė bloga.

— Mano vyras numirė, — burbtelėjau aš. — Labai norėčiau su juo pasikalbėti.

— Ir pasikalbėsit, — linktelėjo Nikolas. — Tačiau, kaip žinot, Leislė nėra telefono operatorė. Jeigu žmogus nenori būti pasiekiamas, tai ji ir nelaksto paskui jį kaip šuo.

— Buvau nuėjusi pas kitą moterį, — kalbėjau greitai, net nesustodama. — Ji prisistatė kaip aiškiaregė, bet iš tiesų buvo eilinė apgavikė. Sakė, kad man uždėtas prakeiksmas, ir už tūkstantį dolerių galėtų jį panaikinti.

— O, Dieve, su tokiais reikia labai atsargiai. — Jis liūdnai palingavo galvą. — Kiek pasauly visokių sukčių, kurie tik ir naudojasi silpnais žmonėmis. Leislė iš mūsų ima tiek, kad susimokėtų už patalpų nuomą. O štai ir ji pati.

Leislė buvo maža, kreivų kojų moteriškaitė, ėjo apsikrovusi pirkinių maišais. Viename pamačiau kyšantį pakelį šaldytos lazanijos. Maišelis iš vidaus buvo šlapias nuo susikondensavusios rasos. Garbanoti plaukai nesušukuoti, iš temos: kai cheminis jau nebelaiko.

Nikolas pristatė mane jai:

— Čia Ana. Jos vyras iškeliavo Anapilin.

Leislė tuojau pat numetė ant žemės maišus ir tvirtai apkabino mane savo glėbyje, prispausdama mano galvą sau prie kaklo taip stipriai, kad teko kvėpuoti pro nepajudinamai storą plaukų šydą.

— Viskas bus gerai, širdele.

— Ačiū, — burbtelėjau aš su pilna burna plaukų ir vos sulaikydama ašaras nuo jos nuoširdumo.

Paleidusi mane tarė:

— O štai ir Makenzė.

Aš išvydau merginą, žingsniuojančią koridorium taip, lyg būtų ėjusi podiumu. Park aveniu princesė, puriais besiplaikstančiais plaukais, su mažu Dioro rankinuku, ir tokiom aukštom basutėm, kad eilinė moteris išsisuktų (ar pasitemptų) koją — nežinau, kas blogiau.

— Ji irgi pas mus?

— Ateina čia kiekvieną savaitę.

Su tokia išvaizda jai ir Niujorkas turėtų būt per prastas. Ją reikėtų apgyvendinti kokiam kolonijinio stiliaus dvare Hemptonse ir palikti ten iki rugsėjo. Mano nuotaika pasitaisė. Makenzė galėtų už pinigus įsitaisyti patį geriausią pasaulyje aiškiaregį, o ji štai pasirinko vaikščioti čia. Viskas turėtų būti gerai.

Makenzei už nugaros žirgliojo dramblotas aštuonių pėdų devynių colių [* Apie 2,67 m]milžinas su laidojimo biuro darbuotojo kostiumu ir pažaliavusiu veidu.

— Čia Nemirtingasis Fredas, — sušnibždėjo Nikolas. — Eime, padėsi mums paruošti kambarį.

Kai pradėjo rinktis žmonės, Leislė jau buvo uždėjusi bauginančios styginių instrumentų muzikos ir uždegusi žvakes.

Atėjo apskritaveidė, senamadiškos išvaizdos jauna mergina, gal jaunesnė net už mane, bet atrodė visiškai nusivylusi gyvenimu; kažkoks pagyvenęs džentelmenas, žemas, kresnas ir su dažytais plaukais. Dar keletas vyresnio amžiaus moteriškių su nerviniais tikais ir elastiniais diržais suveržtais juosmenimis. Atkreipkite dėmesį — viena iš jų avėjo labai keistom basutėm: atrodė, kad jos padarytos iš automobilio padangos. Kuo ilgiau žiūrėjau į tas moteriškes, tuo labiau man jos patiko. Ne dėl drabužių, patys suprantat — darbe tokių nesąmonių man buvo per akis — tiesiog man jos buvo labai įdomios.

Kai į kambarį įėjo dar vienas vyras, Nikolas čiupo mane už rankos ir tarė:

— Čia Mičas. Jo žmona pasimirė. Jus abu turėtų sieti daug bendrų dalykų. Eime, supažindinsiu tave su juo.

Ir nusitempė mane per kambarį.

— Mičai, susipažink, čia Ana. Jos vyras mirė — kada? Prieš kelis mėnesius? Ją apkvailino kažkokia apsišaukėlė aiškiaregė, pareiškusi, jog ant jos užleistas prakeiksmas. Manau, kad tu galėtum jai padėti. Papasakok jai apie Neris Heming.

Mudu su Miču pažiūrėjom vienas kitam į akis ir aš pasijutau taip, lyg būčiau atsirėmusi į elektrinę tvorą. Tarp mūsų kažkas sukibirkščiavo. Jis viską suprato, vienintelis iš visų čia esančių, įskaičiau tai iš jo akių, tarsi būčiau pažvelgusi į tuščią, apleistą sielą ir atpažinusi tai, ką esu jau mačiusi.

10

Visi susėdo ir susikibo už rankų su šalia sėdinčiais žmonėmis; man pavyko įsisprausti tarp moters su padanginėm basutėm ir vyruko su dažytais plaukais. Džiaugiausi, kad nereikia kibtis už rankų su Nemirtinguoju Fredu. Suskaičiavau dvylika žmonių kartu su Leisle. Tamsiame kambaryje mirksint žvakėms ir fone sklindant tyliems violončelės garsams, nuotaika buvo visai pakenčiama. Kaip tik labai tinkama ir patogi vieta mirusiųjų sieloms pasirodyti.

Leislė padarė nedidelę įžangą, pristatė mane, pakalbėjo apie gilų kvėpavimą ir susikaupimą bei tikėjimą, kad „Dvasia“ pasakys kiekvienam tai, ko jis trokšta. Paskui mums buvo leista nebesilaikyti už rankų.

Stojo tyla. Ji tęsėsi ilgai. Labai ilgai. Baisiai ilgai. Mane ėmė graužti nusivylimas. Kada gi pagaliau prasidės ta suknista ceremonija? Atmerkusi vieną akį vogčiom nužvelgiau mūsų būrelį, žvakių šviesoje mirgančius veidus.

Mičas stebėjo mane; mūsų akys susitiko ir žvilgsniai susidūrė ore. Aš vėl greitai užsimerkiau. Kai Leislė pagaliau prabilo, aš net pašokau iš vietos.

— Regiu aukštą vyrą. — Mano akys staiga plačiai atsimerkė ir aš norėjau kaip mokyklinukė pakelti ranką. Tai man! Tai man!

— Labai aukštą, plačiapetį, tamsiaplaukį žmogų. — Man širdis apmirė. Ne man.

— Panašu į mano mamą, — lėtai gargaliuojančiu balsu prabilo Nemirtingasis Fredas.

Leislė mikliai pasitaisė:

— Atsiprašau, Fredai, taip, tai tavo mama.

— Lyg iš plytų suręsta troba, — toliau gargaliavo Fredas. — Galėtų kautis su sunkiasvoriais.

— Ji manęs prašo tau pasakyti, kad būtum atsargesnis metro. Ji sako, kad esi išsiblaškęs ir gali paslysti.

Po nedidelės pauzės Fredas paklausė:

— Ir viskas?

— Viskas.

— Ačiū, mama.

— Dabar matau Nikolo tėtį. — Leislė atsisuko į Nikolą. — Jis man sako... Atleiskite, bet čia tikrai jo žodžiai, o ne mano — jis sako, kad ant tavęs siunta.

— Ir kas čia naujo? — šyptelėjo Nikolas.

— Kažkas atsitiko darbe. Prie to tu irgi esi prisidėjęs?

Nikolas linktelėjo.

— Tėtis sako, kad tu kaltini kitą vaikiną, nors turėtum susitaikyti su tuo, jog pats esi kaltas dėl to, kas įvyko.

Nikolas ištiesė kojas, iškėlė virš galvos rankas, paskui susimąstęs pasikasė krūtinę.

— Taip, ko gero, jis teisus. Šmikis. Ačiū, tėve.