Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Dar ir kaip turėsi.

— Man jau nebesinori, — pasakė ji. — Nors anksčiau taip nebūdavo. Anksčiau mirtinai trokšdavau susirasti vaikiną. Bet dabar nebegalėčiau leistis rūrinama. Jie visi iš pradžių būna meilūs, o kaip žinoti, kad paskui nebus subingalviai? Pažiūrėk į Bazą. Iš pradžių užvertė mane gėlėmis. Nors į turgų vežk. Kaip galėjau žinoti, kad paskui jis pasirodys besąs pats didžiausias šunsnukis pasauly?

— Betgi...

— Verčiau jau įsitaisysiu šunį. Mačiau tokius labai mielus šuniukus. Vadinasi jie Labrodūdliai. Maišyta labradorų ir pudelių veislė. Bet, Ana, kokie jie mieli padarėliai! Maži kaip pudeliukai, gauruoti ir su labradorų snukučiu. Tai puikūs miesto šunys, visi juos perka.

— Tik nepirk šuns, — perspėjau ją. — Nepamatysi, kaip kitas žingsnis bus įsitaisyti keturiasdešimt kačių. Neprarask vilties. Maldauju.

— Per vėlu. Jau praradau. Bazas per daug mane murkdė. Bijau, kad daugiau niekada nebegalėsiu pasitikėti vyrais. — Ir nutaisiusi perdėm nuoširdų balsą, pridūrė: — Jis mane sužlugdė. — Tada pradėjo juoktis. — Tik paklausyk. Kalbu visai kaip Rachelė. Et, velniop viską! Verčiau pralinksmėkim. Kai baigsiu rūkyti cigaretę, eisim nusipirkti ledų.

— Gerai.

Ji nesiliauja mane stebinusi. Jeigu aš turėčiau bent šimtąją dalį jos sugebėjimo greitai pamiršti tai, kas įvyko, būčiau visai kitas žmogus.

Parke užsibuvom tol, kol atlėgo karštis, tada patraukėm į mano butą, užsisakėm Thai maisto, žiūrėjom Moonstruck ir garsiai kartojom veikėjų žodžius.

Kaip senais gerais laikais.

Iš dalies.

8

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Tema: Darbas!

Taigi, kaip jau minėjau, įeina į kontorą du augaloti skustagalviai ir vienas iš jų klausia: Ar jūs būsite Helena Volš?

Aš: Taip, ta pati.

(Ana, turiu tave perspėti, kad toliau bus daug tiesioginio dialogo, gal ne visai perpasakoto žodis žodin, bet sakau tiesiai — bandysiu pakartoti kaip papūga, absoliučiai nieko nepridedama.)

Pirmas Skustagalvis: Vienas mums pažįstamas ponas norėtų su jumis pasikalbėti. Mums nurodyta nuvežti jus pas jį. Lipkite į mašiną.

Aš (žvengiu net susirietus): Nesirengiu sėsti į mašiną su pirmą kartą matomais vyrais. Ateikit šeštadienį vakare ir pabandykit savo laimę, kai būsiu įkalus šešiolika stiklinių — bet į mašiną su austriškom užuolaidom vis tiek nesėsiu. (Pameni? Aš tau jau minėjau, kad ant galinių langų buvo šlykščios rausvos rauktos užuolaidėlės.)

Pirmas Skustagalvis (numeta ant stalo pluoštą banknotų, tvarkingai suskaičiuotų ir perrištų popierine juostele, kaip daroma banke): O dabar ar eisite į mašiną?

Aš: Kiek ten yra?

Jis (pavartė akimis, nes apie sumą galima spręsti iš pluošto storio): Vienas g.

Aš: Vienas g? Norit pasakyti, tūkstantis eurų?

Jis: Taip.

Din-velnias-dzilin! Suskaičiavau ir iš tiesų ten buvo visas gabalas eurų.

Jis: Tai dabar jau galit lipti į mašiną?

Aš: Svarbu, kur važiuosim.

Jis: Pas poną Bosą.

Aš (susijaudinusi): Pas poną Bosą? Iš „Seksas ir miestas“?

Jis (vangiai): Tas sušiktas serialas tiek pridarė bėdos mafijos bosams visam pasauly! Ta pavardė turėtų kelti siaubą ir pyktį, o dabar visi tuoj pat prisimena tą išpuikėlį dabitą...

Aš (pertraukiu jį): Kuris mylisi telefonu ir turi nuosavą vynuogyną Napoje.

Antras Skustagalvis (pirmą kartą prabyla): Jis jau parduodamas.

Mudu su Pirmu Skustagalviu įsmeigiam į jį akis.

Antras Skustagalvis: Jis parduoda vynuogyną ir rengiasi sugrįžti gyventi į Manhataną, bet prieš tai dar nusipirks namą abu su Kere.

Atrodė, kad jis ims mane talžyti, jeigu jam nepritarsiu, tad beliko tik pritarti, šiaip ar taip, jis teisus.

Pirmas Skustagalvis: Bandėm prilipdyti jam keletą naujų pravardžių. Pavyzdžiui, „ponas Milžinas“, bet taip ir neprilipo. O „ponas Dičkis“ išsilaikė vos vieną dieną. Tad vėl teko grįžti prie „pono Boso“, bet kai tik imamės naujo darbo, visada tenka iš naujo išklausyti gerai pažįstamą scenarijų iš „Sekso ir miesto“. Lipkit į mašiną.

Aš: Tik tada, kai pasakysite, kur tiksliai mes važiuosim. Ir nemanykit, kad galit mane stumdyti ir raginti, nes esu už jus mažesnė. Aš moku Tae Kwan Do. (Na, buvom nuėjusios su mama į vieną treniruotę.)

Jis: O, tikrai? Kur užsiiminėjat? Viklou Stryte? Aš ten treniruoju. Keista, bet niekada ten jūsų nemačiau. Beje, dabar važiuosim į biliardinę Gardiner Stryte, kur su jumis nori pasikalbėti pats įtakingiausias Dublino nusikalstamo pasaulio žmogus.

Ar kas galėtų atsispirti tokiam kvietimui?

Lioviausi skaičiusi. Ar aš nesapnuoju? Labai panašus į trumpalaikį, neįgyvendintą Helenos scenarijų. Na, tiesą pasakius, truputį geresnis. Nusiunčiau jai atsakymą.

Kam: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Nuo: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Tema: Skiedi?

Helena, kas čia per laiškas, kurį man atsiuntei? Ar nenusiskiedi? Ar ten yra nors krislas tiesos?

Ji tuojau pat man atrašė.

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Tema: Neskiedziu!

Kaip Dievą myliu, gryna teisybė iki paskutinio žodžio.

Ką gi, pagalvojau aš, bet vis tiek negalėjau patikėti — ir skaičiau toliau.

Mašinoje sėdėjau prieky, šalia Pirmo Skustagalvio. Antram Skustagalviui teko gėdingai ropštis į galą su austriškom užuolaidėlėm.

Aš: Pirmas Skustagalvi, ar jūs turite vardą?

Pirmas Skustagalvis: Kolinas.

Aš: O antrasis?

Jis: Ne. Jam gerai ir Skustagalvis.

Aš: Kieno idėja užkabinti austriškas užuolaidėles?

Jis: Ponios Bosienės.

Aš: Tai yra ir ponia Bosienė?

Jis (dvejodamas): Gali būti ir ne viena. Dėl to šefas ir pageidauja susitikti su jumis.

O aš galvoju: et, velnias. Maniau, kad čia man bus naujos karjeros pradžia, o atrodo, kad ir vėl reikės kiurksoti šlapiuose krūmuose. Vienintelis skirtumas tas, kad dabar krūmai bus kvaišalų prekeivių ir sąvadautojų, o tai didelio džiaugsmo tikrai nekelia. Slapi krūmai visur vienodi. Bukit pasveikinti, mano ūsiukai.

Sustojam prie nutriušusios biliardinės su tragišku oranžiniu apšvietimu. Kolinas pro galines duris nuveda mane į atskirą nišą su kažkokiais oranžiniais draiskalais, tysančiais ant kėdžių. Kodėl tie mafijozai negali linksmintis padoriose vietose, tokiose kaip Ledinis Baras „Keturiuose metų laikuose“?

Nišoje sėdi mažas tvarkingas žmogeliukas ir pešioja kėdės apmušalą. Ko ne ko, bet jau ūgio tai jam tikrai stigo. Tvarkingai pakirpti šiurkštoki ūsiukai, lygiai kaip ir mano, kai būna gerai suvešėję.

Jis (pakeldamas akis): Helena Volš? Sėskitės. Gal norėtumėt ko išgerti?

Aš: O ką jūs geriate?

Jis: Pieną.

Aš: Fe. Man prašau Žiogo.

Žiogai man visai nepatinka, nekenčiu creme de menthe, tas pat, kas gerti dantų pastą, aš tiesiog norėjau pasirodyti kitokia.

Jis: Kenetai, atnešk mūsų viešniai taurę Žiogo.

Kenetas (barmenas): Taurę ko?

Ponas Bosas: Nieko. Atnešk vieną ŽIOGO. Taigi, panele Volš, einam prie reikalo. Tai, kas bus pasakyta čia, neturi išeiti už šitų sienų. Prisiekiu jums visu šimtu procentų. Aišku?