Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Mes buvom įpratę kartą per savaitę susitikti ir drauge pavakarieniauti — Leonas vienas iš tų, kuriems patinka savitas maistas, todėl labai mėgsta vaikščioti po restoranus. Mūsų „arkliukas“ buvo sugalvoti vienas kitam alternatyvias asmenybes — zoologijos sodo prižiūrėtojo, popžvaigždės laureato, iliuzionisto padėjėjos ir t.t. Paskui ateidavo eilė mūsų mėgstamiausiam užsiėmimui — fantazijoms apie save. Leonas užsisvajojo, kad jo ūgis šešios pėdos ir trys coliai, tarnauja spec. padaliny ir yra Krav Maga meistras (ar kaip ten tas pavadinimas). Deina troško būti atsidavusia žmona, ištekėjusia už turtingo vyro, kurio niekada nebūna namie ir kuris jai vadovauja kaip nuolat keliaujanti kompanijos galva. Aš norėjau būti tokia kaip Ariela. Tik malonesnė. O Aidano viso gyvenimo svajonė buvo tapti beisbolo žaidėju ir įmušti tiek įvarčių, kad pasaulio pirmenybėse Bostono Red Sox taptų nugalėtoja.

Kai sugrįžau namo iš Dublino, man dėl kažkokios priežasties buvo sunkiau susitikti su Leonu nei su kitais. Aš bijojau išvysti begalinį jo sielvartą, nes toks buvo ir manasis.

Bėda ta, kad Leonas tiek troško pamatyti mane, kiek aš bijojau susitikti su juo. Jis tikriausiai ketino priimti mane kaip Aidano pakaitalą.

Aš vis vengiau susitikti su juo, bet prieš kelias savaites pasidaviau ir sutikau pasimatyti.

— Užsakysime staliuką Klintono šviežio maisto restorane, — išdidžiai pareiškė jis.

Aš pasibaisėjau. Ne nuo minties, kad reikės eiti į miestą vakarieniauti, bet kad reikės prisiminti mūsų anuos keturiese leidžiamus vakarus.

— Ar negalėčiau paprasčiausiai ateiti pas jus į namus? — paklausiau.

— Betgi mes visada einam kur nors vakarieniauti į miestą, — atsakė jis.

O aš maniau, kad aš čia viena nenoriu prisipažinti.

Jam vis dėlto teko leisti man keletą kartų nueiti pas juos į namus, palaikyti jį už rankos, kol jis išsiverks ir išpasakos prisiminimus. Deja, šįvakar, turėdami tikslą stumtis per gyvenimą toliau, nusprendėme eiti vakarieniauti į miestą. Ir tik į Diegą. Tai mažas, netoliese esantis restoranėlis, įprastinė mūsų atsarginė užeigėlė, kur lėkdavom tada, kai Manhatane kurį laiką neatsidarydavo nė vienas naujas restoranas.

— Ką man atnešei? — Deina žiūrėjo į Candy Grrrl maišelį mano rankoj.

— Naujausių dalykėlių, — ištiesiau jai ir atidaviau.

Deina pačiupinėjo kosmetiką ir ne visai nuoširdžiai padėkojo. Bėda su Candy Grrrl buvo ta, kad ši kosmetika jai nepakankamai brangi.

— Ar tau neduoda Visage kosmetikos? — paklausė ji. — Man ji patinka.

— Ar galim jau eiti į vidų? — paragino Leonas. — Aš mirštu iš bado.

— Tu amžinai alkanas.

Prie administratoriaus staliuko stovėjo pats Diegas ir baisiai apsidžiaugė mus išvydęs.

— Ei, sveikučiai! Seniai jūsų nemačiau. — lis energingai žybtelėjo akimis, nuduodamas, kad nepastebėjo mano rando. — Staliuką keturiems?

— Keturiems, — pasakė Leonas ir parodė į mūsų įprastą vietą. — Mes dažniausiai sėdim tenai.

Diegas surinko mums komplektą valgiaraščių.

— Trims, — pataisėm mudvi abi su Deina.

— Keturiems, — pakartojo Leonas. Stojo nepakeliamai sunki tyla, paskui jo veidas susiraukė. — Ko gero, tikrai trims.

— Trims? — pasitikslino Diegas.

— Trims.

Prie stalo Leonas negalėjo susivaldyti ir vis verkė.

— Atleisk man, Ana, — kartojo jis, žvelgdamas pro nuo ašarų šlapius pirštus. — Prašau man atleisti.

Diegas priėjo prie mūsų tyliai ir pagarbiai. Ramiu balsu paklausė:

— Gal atnešti ko išgerti?

— Pepsio, — šniurkštelėjo Leonas. — Su griežinėliu žaliosios citrinos, bet ne citrinos, jeigu neturit, citrinos geriau nedėkit.

— Man taurę Šardonei, — paprašė Deina.

— Man irgi.

Grįžęs su gėrimais, Diegas sumurmėjo:

— Gal jau galiu paimti valgiaraščius?

Leonas staigiu judesiu prispaudė juos ranka prie stalo.

— Mums reikia ko nors užvalgyti.

— Jo niekas nesulaikys, — pasakė Deina.

— Gerai, — nusileido Diegas. — Kai sugalvosit, šūktelkit.

Leonas įdėmiai pažiūrėjo į savo gėrimą, gurkštelėjo ir su ašarom akyse tarė:

— Taip ir žinojau. Čia ne pepsis. Čia kokakola.

— Ak, užsičiaupk. Gerk, ir viskas, — supyko Deina.

Nieko jai neatsakęs, Leonas pasiėmė valgiaraštį ir ėmė jį sklaidyti. Girdėjom, kaip jis už jo kūkčiojo.

Leonui šiaip taip pavyko susitvardyti ir užsisakyti elnienos kepsnį, bet, kreipdamasis į Diegą, vėl pratrūko:

— Tik nedėkit kapario. — Ir jau visai inkšdamas pridūrė: — Aš nega.. nega...liu valgyyyt kapaaariųųų.

— Jam nuo jų pučia vidurius, — paaiškino Deina.

— Kodėl pats nepasakai?

Kai valgiai buvo užsakyti, Leonas galėjo atsipalaiduoti ir visa siela atsiduoti ašarojimui.

— Jis buvo geriausias mano draugas, tikras draugužis, — sriūbavo jis.

— Ji gi žino, — pyko Deina. — Ji buvo už jo ištekėjusi. Ar pamiršai?

— Dovanok man, Ana, suprantu, kad ir tau nelengva...

— Nieko tokio, — nenorėjau prisidėti prie jo, nes būtų tekę rungtis tarpusavy ir žiūrėti, kas daugiau priverks. Nesuprantu, kaip man pavyko, bet aš stengiausi negalvoti, kad jis rauda dėl Aidano. Įsivaizdavau, kad verkia, ir tiek, o aš čia niekuo dėta.

— Atiduočiau viską, kad galėčiau pasukti laikrodį atgal. Kad galėčiau jį pamatyti, supranti? — Leonas klausiamai pakėlė akis į mus, jo veidas buvo šlapias nuo ašarų. — Pasikalbėti su juo.

Tai man priminė, kad reikia susirasti aiškiaregį. Gal Deina kokį pažįsta. Savo darbe ji sutinka įvairiausių žmonių.

— Ei, klausykit, — sušukau. — Ar kuris iš jūsų nepažįstat gero aiškiaregio? Na, sakykim, pakenčiamo?

Akimirksniu ašaros liovėsi tekėjusios Leono skruostais.

— Aiškiaregio? Kad pasikalbėtum su Aidanu? O, Dieve mano, tu turbūt jo iš tiesų labai pasiilgai. — Ir jis vėl pratrūko raudoti.

— Ana, aiškiaregiai — didžiausia nesąmonė! — suriko Deina. — Nesąmonė! Jie lupa pinigus ir tavim naudojasi. Tau reikia nueiti pas sielvarto psichologą.

— Aš vaikštau pas savąjį tris kartus per savaitę. — Leonas trumpam liovėsi verkęs, kad man tai pasakytų. — Sako, kad aš jau taisausi. — Toliau visą laiką, kol valgėm, jis vis raudojo ir trumpam liovėsi tik užsisakyti juodojo šokolado pyrago su vaniliniais ledais, nors mums siūlė su karameliniais. — Per daug bus pikantiška, — vos šypsodamasis paaiškino jis Diegui.

... Ji susisiekė mintimis su mano mama ir ši pasakė, kur buvo paslėpusi vestuvinį žiedą...

... man reikėjo normaliai atsisveikinti su savo broliu ir visiems laikams palikti jį ramybėje...

... buvau labai laiminga galėdama dar kartą pasikalbėti su savo vyru, nes beprotiškai jo pasiilgau...

Internete tokių padėkų ir sveikinimų buvo ištisi puslapiai.

Bet, — paklausiau Aidano, — kaip aš galiu jais tikėti? Gal aiškiaregiai patys jų prikūrė ir prirašė. Jie gal irgi tokie pat apgavikai kaip ta klastingoji Morna. Ar negalėtum atsiųsti man kokį ženklą? Gal koks drugelis galėtų nutūpti ant tinkamo varianto?

Didžiam mano nusivylimui joks drugelis neatskrido man padėti. Man reikėjo asmeninių rekomendacijų. Bet kieno jų paprašyti? Nenorėčiau, kad žmonės galvotų apie mane kaip apie kvaištelėjusią. O taip ir pagalvos. Rachelė tai tikrai. Ji, kaip ir Deina, tvirtins, kad man reikia gydytis. O Džeke pasakys, kad man reikia daugiau bendrauti su žmonėmis ir netrukus viskas susitvarkys savaime. Kita vertus, Ornestas jau seniausiai vaikšto pas psichiatrus, o šie jam vis kartoja, kad jo svajonių vyras čia pat, už kampo. Bet jie nė sykio jam neužsiminė, kad jo svajonių vyras jau yra vedęs ar turi polinkį gvelbti iš jo namų brangius puodus.