Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Jau buvo gerokai po penkių, kai į posėdžių kambarį buvo atvilktos didžiulės kartoninės dėžės. Niekas nedrįso pažvelgti kolegoms į akis, nes visų galvose kirbėjo pati mintis: „Kas sutiks pasilikti iki vėlumos — iki gūdžios vėlumos — ir viską sudėlioti?“

Brukė turėjo eiti į labdaros renginį ir kažką gelbėti: banginius, Veneciją, trikojus dramblius. Tynei vakarinės paskaitos (be to, čia ne jos darbas), o Loryna, ko gero, greičiau sutiks sušveisti vakarienę iš trijų patiekalų.

Taigi turėjau pasilikti aš. Viena.

Visi buvo taip įpratę prie mano naktinių užsisėdėjimų darbe, kad niekam nekilo jokių klausimų apie mano planus vakarui, bet ir nutik tu man šitaip, aš buvau susitarus susitikti su Rachele. Savaitgalį man buvo pavykę nuo jos išsisukti motyvuojant tuo, kad turiu daug darbo, o dabar mane iš tiesų spaudė darbas — vargšelė, pati prisišaukiau bėdą.

— Ar niekas neprieštaraus, jei aš trumpam skambtelsiu? Turiu pranešti seseriai, kad neateisiu.

Mano balsas nuskambėjo taip sarkastiškai, kad visi nustebę net susižvalgė. Kartkartėmis mano ausis pasiekdavo netikėti kolegų pykčio protrūkiai, tokie pagiežingi, kad mane net nudegindavo, ir tada aš tiesiog likdavau be žado.

— Aa, ne, nieko tokio. Skambink, — atsakė Loryna.

Tynė padėjo man atplėšti dėžes ir išpilti produktus ant didžiulio posėdžių stalo, o Brukė, kad jai Dievas už tai atsidėkotų, jau buvo sudėjusi šimtą penkiasdešimt informacinių lapelių į šimtą penkiasdešimt iš anksto paruoštų vokų, nors beveik visą popietę jos nebuvo darbe, nes jos teta Ženevjeva (iš esmės ji nebuvo jos tikroji teta, o tik viena iš mamos pačių turtingiausių draugių) viešėjo mieste ir buvo surengusi privačius pietus uždaroje Pierre restorano salėje.

Visi greitai išsilakstė. Pastate pasidarė tylu, girdėjosi tik kompiuterių gaudesys. Apžvelgiau ant stalo gulinčius daiktus ir mane persmelkė savigaila.

Kertu lažybų, kad ir tau baisiai nepatinka tai, kaip su manim elgiamasi.

Pradėjau nuo to, kad pirmiausia išklojau vokų vidų sidabrinės folijos plėvele. Tai užtruko iki devintos valandos. Dėl savo nagų sugaišau ilgiau, nei būčiau užtrukusi paprastai. Paskui pasidariau kaip žmogus-konvejeris. Vienam stalo gale ant folija iškloto voko užklijuoju atspausdintą kortelę, tada einu prie vienos krūvelės ir paimu mėginėlį „Susikrauk lagaminą“, iš kitos „Praskaidrink sau gyvenimą“, o iš trečios — „Išlygink raizginius“. Sumetu viską į voką, pasemiu saujelę mažyčių sidabrinių žvaigždučių, užberiu jas ant viršaus, užklijuoju voką, pastatau į kampą ir vėl pradedu nuo pradžios.

Netrukus pagavau darbo ritmą. Kortelė, imu imu imu, sumetu, žvaigždutės, užklijuoju, pastatau. Kortelė, imu imu imu, sumetu, žvaigždutės, užklijuoju, pastatau. Kortelė, imu imu imu, sumetu, žvaigždutės, užklijuoju, pastatau. Kortelė, imu imu imu, sumetu, žvaigždutės, užklijuoju, pastatau.

Darbas buvo žiauriai nuobodus ir aš tik gerokai vėliau pastebėjau, kad pradėjau verkti. Žinokit, aš ne tai kad verkiau, mano veidu tiesiog sruvo ašaros. Be jokių valios pastangų ašaros kaip pupos riedėjo per skruostus; aš nei kūkčiojau, nei sriūbavau, nei trūkčiojau pečiais, viskas vyko labai ramiai. Visą laiką, kol dirbau, verkiau, bet jokios didesnės žalos, išskyrus tą, kad nuo ašarų susiliejo užrašas ant Femmes adresų kortelės, nebuvo padaryta.

Pabaigiau kažkur apie vidurnaktį, bet visi šimtas penkiasdešimt vokų, išrikiuotų ant stalo, jau laukė rytinio kurjerio.

Taksi vairuotojas, gabenęs mane namo, buvo maloniai pakvaišęs. Jis buvo su vešliais ūsais ir garbanotais plaukais, apie kuriuos visą kelią man ir tauškė. Sakė, kad jis kaip Samsonas: jo visa galia slypi plaukuose, o jo „moterys“ jį vis ragina nusikirpti, nes nori, kad jis būtų „silpnas“. Pagal kvaištelėjusių taksi vairuotojų skalę jam daviau septynis balus iš dešimties, gal net septynis su puse. Jaučiau, kad jį man bus atsiuntęs Aidanas: vėlus metas, atidirbau šešiolika valandų per dieną, todėl šitaip norėjo mane pralinksminti.

15

Dar vienas elektroninis laiškas iš Helenos.

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Tema: Darbas!

Pirmoji ponios Bosienės sekimo diena. Tūnau Įlindusi į krūmus vidiniame jos didžiulio atokaus namo kieme Stilorgane, nukreipusi žiūronus į jos miegamąjį.

Jai apie penkiasdešimt, apvalaina, su didžiuliais papais, gilia iškirpte, šviesūs garbanoti plaukai iki pečių, suraizgomi naujausiom Carmen kaitinamom žnyplėm.

Apsiavusi aukštakulniais, užsisegusi kreminės spalvos megztą (būklė?) sijoną su švarkeliu. Ant užpakalio neįžiūriu jokių apvalumų ar gelbėjimosi ratų, net ir su maksimaliai pritrauktu vaizdu. Tikriausiai susiveržus metaliniu korsetu. Atrodo kaip gerokai senstelėjusi televizijos diktorė.

Be dešimt dešimtą ji užsivelka paltą. Rengiasi kažkur eiti. Praeina pro mašiną, didžiulį sidabrinį bymerį (mašina be jokio asmeniškumo) ir pasuka į bažnyčią. Eina klausytis mišių! Atsisėdu galiniuose klauptuose ir džiaugiuosi, kad nereikia tūnoti krūmuose.

Paskui ji nueina į spaudos kioską, nusiperka Herald, Take a Break, dvi dešimtis Benson & Hedges ir pakelį mėtinių ledinukų (ypač stiprių). Tada vėl grįžta namo ir aš tęsiu stebėjimą iš gyvatvorės krūmų. Užsikaičia arbatinį, pasitaiso arbatos, atsisėda prie televizoriaus, rūko ir spokso į sieną. Pirma valanda.

Ji pasikelia ir aš pagalvoju: dėl Dievo meilės, eime kur nors į lauką. Bet ji išsiverda dubenėlį sultinio su skrebučiu, vėl grįžta prie televizoriaus, atsisėda, rūko ir spokso į sieną. Apie ketvirtą valandą pasikelia ir aš pagalvoju: „Ei, ei, na va, eisime.“ Bet ji niekur neina, o pradeda siurbti kambarius. Varo iš širdies. Ar matei ką nors kvailesnio?

Atslūgus siurbimo įkarščiui, grįžta į virtuvę, užkaičia virdulį, išsiverda arbatos ir vėl sėdi ir spokso į tuščią erdvę. Dieve šventas, tikiuosi, rytoj gal bus įdomiau.

Ir elektroninis laiškas iš mamos.

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Volsai1@eircom.net

Tema: Organizuotas nusikaltimas!

Brangioji Ana,

Mus ištiko bėda. Helenai jau nusispjaut į mūsų šeimos „rūpestį“ (t. y. į šuns kakojimą). Ji visa galva įnikusi į savo naują darbą. Dabar ji žiūri į mus iš aukšto, nes susidėjo su garsiais mafijozais. Jeigu būčiau žinojusi, kad tiek sukišus už jūsų mokslus, mano jauniausia duktė nusiris iki tokio lygio, niekada nebūčiau leidusi jūsų mokytis. Toks nedėkingas vaikas kerta per širdį skaudžiau ir už gyvatės geluonį. Ji sako, kad ta moteriškė, kurią ji stebi, ta mafijozų vadeivos bobikė, jau pagyvenusi, o rengiasi kaip lėlytė. Ar tai tiesa? Kad jos namuose švaru kaip bažnyčioj. Ir kad ji pati tvarko ir valo savo namus. Ar gali taip būti, ar tik Helena nori mane paerzinti?

Norėjau pasinaudoti jos fotoaparatu, bet jis skaitmeninis, ir nei aš, nei tavo tėtis nemokam juo naudotis. Kaip mes dabar prikirpsim tą moteriškę su įkalčiais? Ji pirmadienį ir vėl buvo atėjusi, vėl ėmėsi savo senųjų triukų. Jeigu kalbėsies su Helena, ar negalėtum paprašyti jos, kad mums padėtų? Suprantu, kad esi „palūžusi“, bet tavęs ji tikrai paklausys.

Tave mylinti mama

16

Raudona dėmė mane užklupo staiga ir nepasiruošusią. Kraujas. Menstruacijos. Pirmosios po avarijos.

Net nepastebėjau, kad kelis mėnesius nesirgau; dėl to nė kiek nesijaudinau, nes pasąmonėje žinojau, kad taip dažnai atsitinka dėl patirto šoko ar išgyvento siaubo. Tačiau nė akimirką nedvejojau, kad galiu būti nėščia, bet dabar, užėjus kitai sielvarto bangai, supratau, kad netekau dar vienos dalelės Aidano. Aš niekada nebeturėsiu tavo kūdikio. Be reikalo mudu atidėliojom. Reikėjo iš karto pasirūpinti pasidaryti vaikelį. Betgi juk mes nieko nežinojom.