Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Aš Merilas Dando, režisierius. Turit nuotraukas?

Aktoriūkštės! Nieko bendra su baugiąja mūsų kompanija.

Ačiū Dievui, kad neprasižiojau.

Mergina padavė jam didelį rudą voką, Merilas nusivedė ją į kambarį, išgirdau pogarsiai kalbant, paskui ji išėjo pro duris, bet jau be savo nuotraukų. Tada buvo pakviesta antroji mergina.

Pažiūrėjau į savo laikrodį. Ilgoji rodyklė jau greitai bus ant dvylikos. Netrukus pradės rinktis mūsiškiai. Man užgniaužė kvapą, kai pagalvojau apie baisiausią dalyką: o jeigu šiandien Mičas neateis? Jeigu aš taip ir negausiu Neris Heming telefono numerio? Bet man nereikėjo apie tai galvoti. Jis turi ateiti. Aš privalau gauti tą numerį.

Pro duris išėjo kita aktorytė ir pradingo koridoriaus gilumoje.

— Na, ką gi! — Dručkis Merilas bedė savo rodomuosius pirštus į mane ir pasukiojo, tarsi būtų norėjęs išgręžti manyje skylę. — Jūs paskutinioji. — Jis dar kartą greitom nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir paklausė:

— O kur nuotraukos?

— Neturiu.

Jis sunkiai atsiduso:

— Ar niekas neliepė jums atsinešti?

— Ne-e. — Nes tikrai niekas neliepė.

— Kas jūsų veidui?

— Automobilio avarija.

Jis giliai įtraukė oro.

— Ką gi. Vis tiek eime į perklausą.

Įvyko kažkoks nesusipratimas: prieš savo valią aš buvau palaikyta aktore.

Mane nusivedė į kambarį, Merilas padavė scenarijų, ir aš pagalvojau: „O kodėl gi ne? Juk šitaip lengviau, nei pulti aiškintis.“

Greitai perbėgau akimis tekstą; atrodo, kažkokia sentimentali pietietiška melodrama pagal Tenesio Viljamso „Saulė niekada nepatekės“.

Kambaryje už pastolinio stalo sėdėjo dar du barzdoti vyrukai. Merilas pristatė juos kaip prodiuserį ir meninės dalies režisierių.

— Taigi, — prabilo jis, — trumpa turinio santrauka. Dvi seserys leidžiasi ieškoti laimės, jų tėvas neseniai iškeliavo pas Abraomą ir paliko jas iki kaklo paskendusias skolose. Joms reikia vyro, kad vestų vieną iš seserų ir ištrauktų iš skolų liūno. Bet panelė Martinė, tikra gražuolė, juodai įnikusi į taurelę. Jūs būsit panelė Martinė, o aš Edna, negražioji vyresnioji sesuo. Mes juk čia tik vaidinam, ar ne?

Ednai ir man teko įsitaisyti ant „prieangio laiptelių“, padarytų iš dviejų apverstų dėžių, ir vėduotis nuo begalinio karščio. Kadangi diena buvo išties velniškai karšta, tai padaryti nebuvo sunku.

Pirmoji scena

Uždanga pakyla, ant purvinų plantatoriaus namo prieangio laiptelių sėdi dvi jaunos moterys.

Viena iš jų — Martinė — nuvytusi, nelaiminga gražuolė, siurbčioja iš savo taurės ir spokso į tolį, antroji — Edna — vyresnė ir gerokai vyriškesnė. Vėlyva popietė.

EDNA: Kaip suprantu, Teiloras daugiau čia nebeužsuka.

Martinė atsigręžia į ją ir nužvelgia pasiruošusiu gintis žvilgsniu.

MARTINĖ: Aš esu moteris, kuri buvo mokoma tinkamo bendravimo meno su klientais vyrais.

Edna ima nervingai grąžyti rankas.

EDNA: Tu išties žaviai elgiesi su savo klientais, mieloji sese, nepaprastai žaviai. Bet klientai čia jau nebeateina. Ir jeigu mes kuo skubiau nesutaisysim namo stogo, tai šita griuvena netrukus nudardės mums ant galvų kaip Dievo kerštas.

Martinė dar kartą gurkšteli iš savo taurės. MARTINĖ: Dieve šventas, na ir karštis. Galėčiau kristi prieangy ant grindų ir išmiegoti iki pat Aukščiausiojo Teismo dienos.

Edna piktai pažiūri į Martinės taurę.

MARTINĖ: O, varge, ko čia taip į mane spoksai?

EDNA: Tu dieną naktį mauki mūsų vargšo tėvelio ruginukę.

Mano sesuo — alkoholikė!

MARTINĖ: Jokia aš tau ne alkoholikė! (nusišluosto smilkinius balta dabitiška nosinaite) Aš tik pavargus, labai pavargus, velniškai pavargus.

Perskaičiau Martinės žodžius ir pagalvojau, kad man visai neblogai sekėsi. Ypač tas sakinys, kur ji sako „velniškai pavargus“.

— Nuostabu. — Merilas atrodė nustebęs. — Taip, išties nuostabu.

— Labai gerai, — pritarė barzdotieji vyrukai.

— Kaip mes galėtume vėliau su jumis susisiekti?

Padaviau Merilui savo Candy Grrrl vizitinę kortelę.

— Puiki vizitinė! Ką gi, metas skirstytis. Šutvė durnelių kiekvieną sekmadienį čia renkasi seansui. Jeigu norit pasižiūrėti, ką jie čia daro, galit pasilikti. Tuoj pradės rinktis.

Mano veidas užsiplieskė raudoniu, bet aš nieko jam neatsakiau.

Kaip ir praėjusią savaitę pirmasis pasirodė Nikolas. Šiandien ant jo marškinėlių buvo užrašyta „Mirtis prieš nuplėšiant garbę“.

— Tu vėl atėjai. Kaip gerai!

Aš buvau taip susijaudinusi, kad nedrįsau jam aiškinti, jog tik gavusi iš Mičo telefono numerį iš karto dingsiu.

— Ar Mičas ateina kiekvieną sekmadienį? — paklausiau jo.

— Dažniausiai. Mes visi dažniausiai ateinam čia kiekvieną sekmadienį.

Kadangi mes buvom vienu du, pasinaudojau proga patenkinti savo smalsumą.

— Prašau pasakyti, ko čia vaikšto Makenzė? Su kuo ji nori užmegzti ryšį?

— Ji nori surasti dingusį testamentą, pagal kurį jų šeimynėlė būtų aprūpinta iki gyvos galvos. Laikas spaudžia, o ji jau pradėjo parceliuoti paskutiniąją dešimtį savo milijonų.

— Netikiu, ką sakai.

— Kuo netiki?

— Nė vienu tavo žodžiu.

— Be reikalo. Imk ir patikėk. Bus smagu. — Jis šyptelėjo. — Pažvelk į mane. Aš tikiu keisčiausiais dalykais ir man labai smagu.

— Pavyzdžiui, kuo?

— Ogi beveik viskuo. Akupunktūra, kvapų terapija, ateivių pagrobimais — čia tik A dalis. Valstybinio masto nusikaltimų slėpimu, meditacijos galia; tikiu, kad Elvis gyvas ir dirba Šiaurės Dakotoje Taco Bell bare. Kas tik tau šaus į galvą, tuo ir tikiu. Pamėgink, pamatysi.

— O... reinkarnacija?

— Taip.

— JFK nužudė CŽV?

— Taip.

— Piramides pastatė ateiviai iš kitų pasaulių?

— Taip.

Jis aistringai sekė mane akimis, pasiruošęs išsinerti iš kailio, kad tik galėtų dar kartą pasakyti „taip“, bet koridorium mūsų link jau pėdino Leislė. Mane išvydęs jos veidas nušvito lyg Times aikštė.

— Ana, kaip džiugu, kad atėjai! — Ji prisispaudė mane prie savo netikusios cheminės ševeliūros. — Nuoširdžiai tikiu, kad šią savaitę tu sulauksi geresnių žinių.

Paskui atėjo Stefi, ta senamadiška mergaičiukė, droviai nusišypsojo ir pasidžiaugė, kad jai smagu mane matyti; tą patį padarė ir Karmela, viena iš tų vyresniųjų, guminiais diržais liemenis susiveržusių moteriškių. Paskui pasirodė žavingoji Makenzė. Net Nemirtingasis Fredas pasidžiaugė mano pasirodymu.

Pajutau, kaip mano širdį užplūdo didžiulė šiluma ir dėkingumas jiems visiems... bet kurgi Mičas?

Koridorium mūsų link artėjo visas būrys: dažytasis Chuanas, niūrioji senė Barba, dar kelios guminių juosmenų moteriškės — atėjo visi, išskyrus Mičą.

Kambarys buvo paruoštas, žybčiojo uždegtos žvakės, mes visi rinkomės vietas ant ratu sustatytų kėdžių, o jo vis dar nebuvo. Aš jau norėjau pasiklausti Nikolo, ar jis kartais neturi Mičo telefono numerio, kai staiga atsidarė kambario durys.

Tai jis.

— Pačiu laiku, — tarė Leislė.

— Atsiprašau, pavėlavau.

Jis greitu žvilgsniu ratu apibėgo susirinkusiuosius ir jo akys apsistojo ties manim.

— Ana, dovanok, kad nepaskambinau. Pamečiau tavo vizitinę kortelę. Baisus išsiblaškėlis, — tarė jis. — Užtat turiu jos numerį.

Jis man padavė skiautelę balto popieriaus, aš ją išlanksčiau ir įsmeigiau akis į užrašytą telefono numerį. Dešimt stebuklingų skaičiukų, kurie nuves mane pas Aidaną. Puiku, dabar jau galiu eiti!