Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Bet pasilikau ten, kur sėdėjau. Žmonės man buvo tokie mieli, kad būtų buvę nepadoru juos palikti. Kad jau atėjau čia ir mano ausyse skambėjo dusulinga violončelės melodija, ėmiau puoselėti viltį, jog galbūt kas nors atsitiks. O jeigu šiandien bus kaip tik ta diena, kai tu sumanysi susisiekti su manim, o aš būsiu išėjusi pas pedikiūrininkę?

20

Pirmoji žinutė buvo skirta Mičui.

— Regiu Trišę, — užmerktomis akimis prabilo Leislė. — Šiandien ji atrodo kaip angelas. Tokia gražutė; gaila, kad tu jos nematai. Mičai, ji manęs prašo tau pasakyti, kad viskas susitvarkys. Sako, kad ji visada bus su tavim, bet tu privalai kabintis į gyvenimą.

Mičas sėdėjo niūrus kaip nė vienas iš mūsų.

— Kaip?

— Tai įvyks savaime, jeigu tu tik to nori.

— Ką gi, deja, aš visai to nenoriu, — atkirto Mičas. — Triše, — tęsė jis, ir mes net apstulbom išgirdę jį kreipiantis į ją vardu. — Aš nesirengiu kabintis į gyvenimą, nes nenoriu gyventi be tavęs.

Stojo nejauki tyla ir mes pradėjom muistytis ant savo kėdžių. Po kiek laiko Leislė vėl prakalbo.

— Barba, kas yra Fėbė?

— Fėbė? — gergždžiančiu balsu sušuko Barba. — Ir pamanyk tu man! Ji buvo viena iš mano meilužių. Mes bendrai dalijomės vienu vyru, garsiu dailininku, iš kuklumo neminėsiu jo pavardės ir taip toliau ir panašiai. Ji buvo už jo ištekėjusi, aš su juo mylėjausi, paskui mes abi jį palikom ir abidvi sumetėm skudurus. Neilgam. Che che che. Na, tai kas yra, Febe?

— Tau tai nepatiks.

— Iš kur žinot?

— Ką gi, klausyk, — atsiduso Leislė. — Apgailestauju, Barba, bet Fėbė prašo tau pasakyti, kad — cituoju jos žodžius — „Jis tavęs niekada nemylėjo. Tu jam buvai reikalinga tik dėl sekso.“

— Tik dėl sekso? Kaip tai — tik „dėl sekso“? Seksas ir yra svarbiausia!

— Važiuojam toliau, — paskubino Leislė.

Nesąmonė, pagalvojau aš. Plūdimasis iš ano pasaulio. Kokio velnio aš čia atsitrenkiau. Esu normali ir sveiko proto, o šitie nevispročiai...

Tada Leislė tarė:

— Regiu vyrą. — Man širdis vos neišlėkė pro burną. Ji greitai vėl sugrįžo į savo vietą ir pasakė: — Jo vardas Freizeris. Ar kam nors įdomu?

— Man! — suriko Makenzė.

Leislė kalbėjo toliau:

— Makenze, čia tau. Sako, jis tavo dėdė.

— Prodėdė. Jėga! Tai kur tas pradingęs testamentas, prodėde Freizeri?

Leislė palaukė, o paskui tarė:

— Jis sako, kad nėra jokio dingusio testamento.

— Bet juk turi būti!

Leislė papurtė galvą.

— Jis visiškai tuo tikras.

— Jeigu nėra testamento, kaip aš tada prasimanysiu pinigų?

— Jis liepia susirasti darbą. — Leislė nutyla ir klausosi, ką jai kužda tolimas balsas. — Arba ištekėti už turtingo vyro. Koks akiplėšiškumas! — pridūrė Leislė.

Įdegusį Makenzės veidą užliejo raudonis:

— Pasakyk jam nuo manęs, kad jis yra prasigėręs šiknius ir nieko neišmano. Surask man protetę Moragą! Ji tai tikrai žinos.

Leislė ir toliau sėdėjo užsimerkusi.

— Prašau man surasti protetę Moragą! — įsakė Makenzė, tarsi Leislė būtų jos asmeninė sekretorė.

Man labai pagailo Leisies — ji turinti perduoti tokius dalykus, kurie žmonėms nepatinką, ir dar prisiimti kaltę, nors tie pareiškimai ateiną iš svetimų lūpų.

— Jis pradingo, — tarė Leislė. — Ir kol kas aš nieko nematau.

— Nesąmonių nesąmonė! — šaukė Makenzė. Dar kelias minutes ji pūškavo ir dejavo, kad dabar turėtų sėdėti kur nors Hemptonse — taip ir žinojau! — o štai tūno čia ir stengiasi padėti savo šeimai.

— Ššššš, — nuramino ją dažytasis Chuanas. — Truputėlį pagarbiau.

Makenzė užsidengė ranka burną.

— Atsiprašau. — Paskui beveik visai pašnibždom pridūrė: — Prašau man atleisti, Leisle.

Leislė sėdėjo labai ramiai. Jau seniai ji nebuvo atsimerkusi.

— Ana, — lėtai prabilo ji. — Kažkas nori tau kažką pasakyti.

Akimirksniu mano kaktą išpylė prakaitas.

— Kažkoks vyras.

Užsimerkiau ir kietai suspaudžiau kumščius. Dieve, maldauju, prašau... Dieve...

— Bet tai ne tavo vyras. Tavo senelis.

Ir vėl tie senoliai!

— Sako, kad jo vardas Mikas..

O, tu šūde! Aš neturiu jokio senelio, vardu Mikas. Betgi pala, pala, pamaniau aš, gal tai mamos tėtušis, tas nedorėlis senelės Magair sutuoktinis? Kuo jis ten buvo vardu? Aš jo neprisiminiau, nes...

— ...tu jo nepažinojai. Jis mirė vos tik tau gimus. Jis taip sako.

Man ant rankų pasišiaušė visi gyvaplaukiai, o per nugarą nubėgo šiurpuliukai.

— Tikrai taip. O, Dieve mano. Ar jis sutiko Aidaną? Ten aukštai? Kur jie dabar?

Leislė suraukė antakius, pirštais suspaudė smilkinius.

— Apgailestauju, Ana, čia dar kažkas beldžiasi. Moteris. Aš jo nebegirdžiu.

Norėjau šokti nuo savo kėdės, čiupti jai už galvos ir surikti: „Sugrąžink jį, dėl Dievo meilės! Sužinok apie Aidaną. Maldauju!“

— Atleisk man, Ana, bet jis dingo. Regiu moterį su lazdele, tą pačią pikčiurną iš praėjusios savaitės, kuri kalbėjo apie tavo šunį.

Senelė Magair? Neturėjau jokio noro kalbėtis su ta sena ragana. Tikriausiai ji ir išgąsdino senelį Miką, kad šis pabėgo. Nė nepajutau, kaip žodžiai lyg žvirbliai išlėkė man iš burnos:

— Pasiųsk ją į visas keturias puses!

Leislė krūptelėjo, paskui dar kartą.

— Ji nori tau kažką pasakyti.

— Ir ką gi?

— Ji sako: „Drožk pati į visas keturias puses!“

Man atėmė žadą.

— O, varge. — Leisies balsas buvo liūdnas.

Nuotaika kambaryje akivaizdžiai sugedo.

— Atsiprašau, — prabilo Leislė. — Šiandien seansas labai keistas. Paprastai čia vyrauja draugiška, miela atmosfera. O šiandien čia apstu blogos energijos. Gal baigiam?

Mes nusprendėme tęsti, bet likusios žinutės — iš Nikolo tėčio, Stefi mamos ir Frenės vyro — buvo nediskutuotinos.

Netrukus laikas baigėsi, Oklahomos berniukams reikėjo atlaisvinti kambarį, ir aš, išmovusi į koridorių, prirėmiau prie sienos Mičą.

— Labai ačiū už šitą, — parodžiau popieriaus lapelį. — Ar galėčiau... Ar galėtumėt papasakoti apie savo susitikimus su Neris? Kas jus įtikino, kad ji neapgaudinėja?

— Buvo keletas visiškai asmeninių dalykų, apie kuriuos nežinojo niekas, tik mudu. Mes su Triše turėjom viens kitam sugalvoję vardus. — Jis nusišypsojo truputėlį sutrikęs. — O Neris man juos pasakė.

Man tai nuskambėjo įtikinamai.

— Ar Trišė nesakė, kur ji dabar? — Man labai rūpi sužinoti, kur dabar Aidanas.

— Aš jos paklausiau, bet ji atsakė negalinti apibūdinti tos vietos man suprantamais žodžiais. Sako, nesvarbu, kur ji dabar yra, nes daug svarbiau žinoti, kas ji dabar. Kad ji visada su manim. Paklausiau, ar jai nebaisu, ir ji atsakė, kad ne. Sako, liūdna dėl manęs, bet ji laiminga ten, kur dabar yra. Sako, ji žino, kad man sunku, bet liepė liautis galvojus apie ją kaip apie nutrūkusią gyvybę. Jos gyvenimas baigęsis.

— O kas Trišei... nutiko?

— Kaip ji numirė? Nuo aneurizmos [* Aneurizma - arterijos spindžio išsiplėtimas (med.)]. Vieną penktadienio vakarą kaip įprastai grįžo iš darbo — ji buvo anglų kalbos mokytoja. Apie septintą valandą, sako, pradėjo svaigti galva ir ėmė pykinti. Aštuntą ji jau buvo komos būsenos, o pusę dviejų nakties gulėjo reanimacijoj, nebegyva. — Jis nutilo. Nieko keisto, kad mane su Miču siejo tokie apčiuopiami saitai.

— Niekas jai nieko nebūtų galėjęs padaryti. Nes to negalima buvo pastebėti jokiais tyrimais. Aš iki šios dienos negaliu patikėti. — Jis atrodė sugniuždytas. — Viskas įvyko taip staiga. Taip greitai, kad negali net patikėti, supranti?