Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Aš supratau.

— Kada tai įvyko?

— Prieš dešimt mėnesių. Antradienį sukaks lygiai dešimt mėnesių. Et, tiek to. — Jis persimetė ant kito peties medžiaginį krepšį. — Einu į sporto salę.

Panašu, kad jis gana dažnai lankėsi sporto salėje. Ant jo pečių linijos ir viršutinės kūno dalies matėsi raumenų kauburiai, tarsi būtų kilnojęs svarsčius. Gal jis šitaip stengiasi įveikti savo negandą.

— Linkiu sėkmės su Neris, — palinkėjo man. — Pasimatysim po savaitės.

21

Vos tik parlėkusi namo iš karto puoliau skambinti Neris Heming gautu telefono numeriu. Bet atsakiklyje palikta žinutė pranešė, kad jų darbo laikas yra nuo devintos iki šeštos nuo pirmadienio iki penktadienio. Iš visų jėgų tėškiau ragelį ir, apimta karštligiško įsiūčio priepuolio, surikau:

— Ak, Aidanai!

Iš akių pasipylė upeliai ašarų, ėmė tampyti nusivylimo konvulsijos, smaugė bejėgiškumas ir baisus, siaubingas poreikis.

Po kelių minučių nusišluosčiau nuo veido ašaras ir nuolankiai tariau:

— Atsiprašau.

Kartojau atsiprašymo žodžius kiekvienai bute stovinčiai Aidano nuotraukai. Juk ne jo kaltė, kad sekmadieniais Neris Heming kontora nedirba. Be to, šis savaitgalis šventinis, tad veikiausiai jie nedirbs dar ir rytoj.

Nusprendžiau, kad paskambinsiu antradienį ryte iš savo darbo. Taip bijojau pamesti telefono numerį, kad užrašiau jį net keliose pačiose netikėčiausiose vietose, jeigu kartais kas sumanytų įsilaužti į mano butą ir nugvelbti visus Neris Heming telefono numerius įsivedžiau į delninį kompiuterį, užsirašiau ant vaistų recepto ir įmečiau į niekalų stalčių, ant vidinės knygos „Tu niekada nebegrįši“ viršelio dalies (Niekada nebegrįši? Na, mes dar pažiūrėsime, panelyte.) ir dar išskaptavau jį ant plastikinio ledų indelio (nes rašiklis ant šaltos tarsi vaškiniu paviršiumi dėžutės nenorėjo rašyti) ir sugrūdau atgal į šaldiklį.

Kas dabar?

Nusprendžiau suimti save į rankas ir paskambinti Aidano tėvams; kol nebuvau namie, man skambino Diana. Kažkaip — nesuvokiu, kaip tai galėjo atsitikti, nes aš visiškai šito netroškau — tapo įprotis jai kiekvieną savaitgalį man paskambinti. Surinkau numerį, suraukiau antakius ir ėmiau mintyse be paliovos kartoti žodžius: O, kad neatsilieptų, kad neatsilieptų, Dieve, kad tik neatsilieptų. Bet — bac — Diana pakėlė ragelį ir atsiduso:

— O, Ana.

— Kaip laikotės, Diana?

— Labai blogai, Ana. Netgi labai prastai. Vis galvoju apie Padėkos dieną.

— Betgi dar tik liepa.

— Nenoriu šiemet švęsti Padėkos dienos. Norėčiau kur nors išlėkti, išvažiuoti atostogauti viena ten, kur Padėkos diena nešvenčiama. Tai šeimos šventė. Ir aš to neištversiu.

Ji pradėjo tyliai verkti.

— Netekti vaiko yra pats didžiausias skausmas. Tu ką nors dar sutiksi, Ana, o man vaiko jau niekas nebesugrąžins.

Šitai kartodavosi kiekvieną sykį, kai ji man paskambindavo. Ji imdavo nenumaldomai sielvartauti: kas turi didesnę teisę jaustis labiau sužlugdyta — mama ar žmona?

— Aš nieko nebesutiksiu, — atsakiau.

— O galėtum, Ana, aš tau sakau, tikrai galėtum.

— Kaip laikosi ponas Medoksas? — Negaliu prisiversti vadinti jo vardu.

— Tvardosi savo įprastiniu būdu. Paskendęs darbuose. Mane emociškai daugiau palaiko trejų metų mažylis. — Ji kažkaip bauginamai garsiai nusijuokė. — Žinai, man jau viskas nusibodo.

Buvau visiškai tikra, ką toliau išgirsiu iš Dianos. Seną nesibaigiančią dainelę. Ji pasitrauks į moterų prieglaudą, kur visos bėgioja taip, kaip Dievas sukūrė, išsitepliojusios mėlynais dažais ir garbindamos moterų Deivę bei besidžiaugdamos savo papais, kurių speneliai beveik siekia bambas. Kai jos nešoka vidury laukų pilnatyje, koneveikia savo vyrus. Ji, grįžusi namo į Bostoną, nebesistengsianti slėpti žilų plaukų ir nebevirsianti ponui Medoksui pietų. Galbūt ji net nusipirksianti Harley su visa apranga ir dalyvausianti Gėjų parade kaip viena iš „Lesbietės ant motociklų“ judėjimo dalyvių.

— Man jau laikas bėgti, Diana. Likit sveika. Apie pelenus pakalbėsim kitą kartą. — Mes taip šito reikalo ir neaptarėm.

— Gerai, — tarė ji liūdnai. — Tiek to.

Atsikratyta iki kito savaitgalio! Net ant širdies lengviau! Pasijutusi laisva ir geresnės nuotaikos, susukau mamai; reikėjo sužinoti, ar turėjau prosenelį Miką. O jeigu paaiškės, kad turėjau? Negi tada reikš, kad Leislė — tikra aiškiaregė? Žinojau, kad ji perduoda žinutes kitiems — betgi ji žinojo visų jų gyvenimo istorijas, žinojo, ką kiekvienas nori išgirsti.

Tačiau apie mane ji nežinojo beveik nieko. Manot, labai sunku rasti Airijoj šeimą, kurioje nebūtų vyro, vardu Mikas? Pabandykit atspėti. Bet kad man nebuvo tekę su juo pasimatyti — tai jau aišku.

Mama pakėlė ragelį ir dusliai ištarė:

— Klausau.

— Čia aš, Ana.

— Ana, vaikeli! Kas atsitiko?

— Nieko. Tik noriu paplepėti.

— Paplepėti?

— Taip. O kas čia blogo?

— Ogi tas, kad visi žino, jog sekmadienio vakarais tokiu metu mes žiūrime „Midsomerio žmogžudystes“. Tada mums ničniekas neskambina.

— Atleisk, nežinojau. Gerai, tada paskambinsiu vėliau.

— Et, tiek to, nepadėk ragelio. Šitą seriją vis tiek jau esam matę.

— Tada gerai. Ar pažinojai senelės Magair vyrą?

Pauzė.

— Turi omeny mano tėvą?

— Taip! Atsiprašau, mama, jį. Kuo jis buvo vardu? Gal Maiklas ar Mikas?

Dar viena pauzė.

— O kam tau prireikė? Ką čia sumanei?

— Nieko. Mikas? Taip ar ne?

— Taip, — nenoriai atsakė ji.

Man nudiegė pakaušį. O, Dievulėliau šventas! Leislė iš tiesų kažką raukia.

— Aš jo taip ir nepažinojau? Jis mirė, kai tik gimiau?

— Kai tau buvo du mėnesiai.

Mano kūną nudilgė tarsi elektra. Aišku, čia ne koks atsitiktinis Leisies spėliojimas. Bet jeigu ji iš tiesų kalbasi su mirusiaisiais, kodėl tada neiškvietė Aidano?

— Kas tau daros? — įtariai paklausė mama.

— Nieko.

— Sakyk, kas yra? — Šįkart jau garsiau.

— NIEKO!

22

Gudriai pamelavus — Rachelei pasakiau, kad viešėsiu pas Tynę, Tynei — kad praleisiu dieną pas Džekę, o Džekei — kad važiuosiu pas Rachelę — man pavyko išvengti dalyvavimo net keliuose šventiniuose vakarėliuose ant stogo, kur bus ant grotelių kepama mėsa ir stebimi fejerverkai visą pirmadienį. Taigi su malonumu pasirinkau likti namie, įsitaisiau priešais kondicionierių ir žiūrėjau kartojamas Dukes of Hazzard, Quantum Leap bei MASH serijas.

Man patiko — tiesiog dievinau — tūnoti savo bute. Čia aš jaučiausi arčiausiai jo. Dievas matė, kokį pragarą ir kančias mums teko pereiti, kad jį gautume. Suprantu, kad būtų banalu pasakoti, kaip sunku Manhatane susirasti pusiau padorų butą, bet šita banalybė yra gryniausia tiesa. „Didelis, šviesus ir erdvus butas“ — šventasis Gralis, bet už kiekvieną papildomą grindų lentą ar lango centimetrą tekdavo kloti milžiniškus pinigus. Daugiausia visos žmonių paieškos baigdavosi pasitenkinus „ankšta, niūria lindyne, už keliasdešimt mylių nuo artimiausio metro“.

Po sužieduotuvių mudu su Aidanu iš karto ėmėme ieškotis buto, nors tai atrodė beveik nerealu. Kai kelias savaites mūsų reikalai nepajudėjo iš vietos, vieną vakarą eidami pro nekilnojamojo turto agentūros langus pamatėme skelbimą: „Šviesus ir erdvus butas palėpėje“. Ir rajonas pagal mūsų norus, o svarbiausia — už mums įkandamą rentos mokestį.

Apsidžiaugę, kad čia pats likimas mums siūlo progą, susitarėme dėl apžiūrėjimo jau kitą dieną. Na va, kaip paprasta, pagalvojom. Pagaliau turėsime savo kampą! Mes tuo buvome tokie tikri, kad paruošėm pinigus už du pirmuosius mėnesius. Kas pasakys, kad mes nenuovokūs?