Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Suskambo durų skambutis. Atėjo per anksti. „Eina švilpt!“ — sviedžiau į kriauklę dantų šepetėlį.

Džeke nužvelgė mane ir tarė:

— Ką gi, puiku. Tu jau pasirengus.

Tiesą pasakius, aš buvau su darbiniais drabužiais (rausvu balerinos tipo sijonu, rožiniu švarkeliu, tinklinėm kojinėm ir gėlytėm siuvinėtais balerinos bateliais), o kadangi mano darbiniai drabužiai buvo labiau panašūs į paprastų žmonių vakarėlių aprangą, tai nusprendžiau, kad bus gerai ir taip.

Kol taksi grūdosi penktadienio vakaro mašinų spūstyje, aš galvojau tik apie Aidaną. Važiuoju susitikti su tavim. Tu šįvakar būsi tenai, atvažiuosi po darbo tiesiai į restoraną. Vilkėsi savo mėlynąjį kostiumą ir būsi be kaklaraiščio, o kai ateisim mudvi su Džeke, tu man mirktelsi duodamas suprasti, kad privalau elgtis mandagiai ir pirmiausia pasisveikinti su svečiais, kad mums nevalia tuojau pat pulti vienas kitam į glėbį. Tačiau mirktelėjimu tu man pasakysi viską. Jis paprasčiausiai reikš: Palauk, kol parsivešiu tave namo...

— A?

Džeke kažko manęs paklausė.

— Neblogas apsauginis kremas nuo saulės, — pakartojo ji. — Faktorius 20, o gal ir daugiau. Ar negalėtum man dar vieno nugvelbti?

— Žinoma, kodėl gi ne. Jeigu tik patinka.

Tada pamėginau vėl sugrįžti prie savo minčių. Mes mandagiai kalbėsimės su svečiais, bet tu pradžiuginsi mane kokiu nors nepastebimai intymiu veiksmu, padarysi ką nors tokio, ką suprasiu tik aš viena — galbūt praeidamas pro mane nykščiu nubrėši ratą ant mano delno arba...

Džeke vėl man kažką pasakė ir mane akimirksniu perliejo nepasitenkinimo banga. Man taip patiko gyventi su savo pačios mintimis, kad ištverti kitų žmonių draugiją darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Galvoju sau apie širdžiai malonius dalykus, o jie ima ir įtraukia mane į savo realybę, į tą, kurioje Aidanas nebegyvena.

— Atsiprašau, ką tu sakei?

— Jau atvažiavom, — pakartojo ji.

— Tikrai, jau atvažiavom, — nustebusi atsakiau jai.

Prisispaudusi Džekei prie šono, lyg iš kalėjimo paleista nuteistoji, įžengiau į La Vie en Seine restoraną, kur manęs jau laukė minia susirinkusiųjų: Rachelė, Lukas, Džojis, Gazas, Šeikas, Tynė, Leonas, Deina, Deinos sesuo Natali, senas Aidano kambario draugas Martis ir Nelas, ačiū Dievui, be savo keistosios draugės. Jie visi stovėjo ratu, iš aukštų taurių siurbčiojo šampaną, o kai pamatė mane, truputėlį nuščiuvo, nudavė lyg niekur nieko, tik kažkas linksmai šūktelėjo:

— Štai ir jubiliatė!

Man buvo paduota taurė su šampanu, kurį norėjau išmaukti vienu gurkšniu, bet tos taurės tokios siauros, kad turėjau atlošti galvą, o taurės kraštai įsirėžė man į veidą ir paliko apskritą žymę ant nosies ir skruostų.

Visi šypsojosi ir žiūrėjo į mane — žmonės visada būna arba per daug linksmi, arba pernelyg rimti, normalių pasitaiko nedaug. Aš nesugalvojau, ką jiems pasakyti. Čia buvo blogiau, gerokai blogiau, nei tikėjausi. Pasijutau taip, lyg stovėčiau ant Žemės rutulio ašies, o visas pasaulis ir žmonės skrietų aplink mane.

— Eime sėstis prie stalo, — pakvietė Rachelė.

Susėdus už stalo man ėmė gelti žandus nuo per prievartą spaudžiamos šypsenos. Pasičiupau antrą taurę šampano — nežinau, gal kieno nugertą, bet tiesiog nesusilaikiau — ir mauktelėjau tiek, kiek leido taurė vienu užsivertimu. Iki šiolei bandžiau susilaikyti nuo stipresnių gėrimų, nes bijojau įjunkti. Atrodo, nesuklydau.

Nusišluosčiusi nuo smakro lipnius šampano purslelius pamačiau, kad man prie šono kantriai stovi padavėjas ir laukia, kada galės paduoti valgiaraštį.

— O, Dieve, atsiprašau. Ačiū, — sumurmėjau aš ir pagalvojau: „Elkis normaliai. Elkis normaliai.“

Džeke pradėjo man pasakoti, kaip yra sunku surasti Labrodūdlio šuniuką, nes jų pasiūla yra labai maža, juos pardavinėja nelegaliai, kai kada šuniukus net pavagia iš šeimininkų ir parduoda. Bandžiau įdėmiai jos klausytis, bet kitapus stalo priešais Džekę buvo įsitaisęs Džojis ir smagiai dainavo „Miesto mergaitę“ pakeisdamas dainos žodžius šmaikščiais ir pašaipiais žodžiais apie Džekę:

— Svajonių mergaitė susitikinėja tik su turtingais ir garsiais, ji norėtų gyventi Trampo daugiaaukštyje, kad susidraugautų su Donaldu...

Jis elgėsi labai nemaloniai, bet nieko čia keista — jis labai stengėsi ir nėrėsi iš kailio. Paprastai niekas taip lengvai nepriversdavo Džojo dainuoti. O paskui aš supratau — varge tu mano — jis gi meilinasi Džekei.

Kada tai prasidėjo?

Džeke nudavė jį ignoruojanti, bet mano nervų receptoriai buvo tokie atviri ir pažeidžiami, kad neištvėriau ir paprašiau:

— Džoji, ar negalėtum liautis?

— Kas?.. A, atsiprašau.

Man neblogai sekėsi bendrauti — visi man buvo malonūs. Sunku pasakyti, kiek ilgai tai tęsis, tad turėjau išnaudoti progą.

— Nepatinka mano balsas, ką? — tarė Džojis. — Nuo vaikystės bebalsis kaip žuvis. Žmonių klausia, kokių galių norėtų turėti. Dauguma atsako, kad norėtų būti nematomi, o aš norėčiau išmokti dainuoti.

Mano dėmesį patraukė jauna žavi moteris prie gretimo staliuko. Ji buvo labai niujorkietiškos išvaizdos — elegantiška ir patraukli, su blizgančiais puriais plaukais. Moteris šypsojosi ir energingai kalbėjosi su niūrios išvaizdos vyru, žaismingai gestikuliavo manikiūro išdailintomis rankomis, pabrėždama savo žodžius. Mačiau, kaip kilnojosi jos krūtinė, kai ji įkvėpdavo oro. Dar kartą. Ir dar. Ir dar. Ir dar. Ir dar. Ir dar. Kvėpuoja. Ji gyva. Bet vieną dieną ir ji nebekvėpuos. Vieną dieną jai kas nors nutiks ir jos krūtinė nebesikilnos. Ji bus nebegyva. Mąsčiau apie gyvybinius procesus, vykstančius po žmogaus oda, apie širdies plakimą ir plaučių susitraukimą, apie kraujo pulsavimą ir apie tai, kas verčia širdį plakti ir sustoti...

Palengva pamačiau, kad visi įdėmiai žiūri į mane.

— Ar tu gerai jautiesi, Ana? — paklausė Rachelė.

— ...a...

— Tu taip spoksai į tą moterį.

O, varge tu mano. Aš nebekontroliuoju savęs. Ką jai atsakyti?

— Taip... Mąstau, ar ji neprisišvirkštus botokso.

Visi pasisuko į moterį.

— Aišku, kad prisišvirkštus.

Tada aš pasijutau nelaiminga. Ne dėl to, kad buvau visiškai tikra, jog ta moteris nenaudojo botokso, nes ir taip buvo gyvybinga, o kad nesugebėjau išsisukti nepastebėta.

Gazas spustelėjo man petį.

— Įkalk stipresnio gėrimo. — Aš nusprendžiau taip ir padaryti. Ko nors labai stipraus. Kai man atnešė martinio, Gazas padrąsinamai tarė: — Viskas gerai. Tau puikiai sekasi.

— Žinai ką, Gazai? — Gurkštelėjau iš savo taurės ir mano kūną užliejo šiluma. — Bijau, kad nelabai gerai. Man toks... jausmas... lyg žiūrėčiau į pasaulį pro ne tą teleskopo galą. Ar tau niekada neteko šitaip jaustis? Ne, neatsakyk; tu toks mandagus, kad paprasčiausiai imsi ir pasakysi, jog teko. Nori, pasakysiu, koks apima jausmas? Labai dažnai, ir ne tik šįvakar, nors šiandien man irgi labai blogai, atrodo, kad mano lęšiai taip sureguliuoti, jog visi žmonės matyti gerokai toliau nei iš tikrųjų yra. Supranti, ką noriu pasakyti? — Dar kartą nurijau didelį gurkšnį martinio. — Pusėtinai normaliai jaučiuosi tik darbe, bet ne todėl, kad ten būčiau savimi, o kad turiu vaidinti savo vaidmenį. Ar nori, kad papasakočiau, ką galvojau žiūrėdama į tą žavią moterį? Aš mąsčiau, kad vieną dieną mes visi mirsime, Gazai. Ji, aš, Rachelė, Lukas, tu, Gazai, taip taip, ir tu, Gazai. Aš tavęs neišskiriu, Gazai, pats žinai, kaip tu man patinki, bet aš tik noriu pasakyti, kad vieną dieną ir tu mirsi. Ir tai gali atsitikti nebūtinai po keturiasdešimties metų ar kiek tu pats sau skirtum. Gazai, gali imti ir užgesti štai taip, — norėjau spragtelti pirštais, bet neišėjo. Ar jau pasigėriau? — Nenorėčiau pasirodyti piktybiška, Gazai, sakydama, kad gali kristi negyvas bet kurią minutę, bet tai tiesa. Pažiūrėk, Aidanas buvo net porą metų jaunesnis už tave ir jau nebegyvas. Jeigu mirė jis, tai galim mirti bet kuris iš mūsų, įskaitant ir tave. Aš tikrai nenoriu pasirodyti piktybiška, Gazai.