Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Blankiai prisimenu jo prislėgtą veidą, nes vis variau ir variau savo giesmelę. Stebėjau save iš šalies, tarsi būčiau atsiplėšus nuomavo kūno, bet negalėjau prisiversti sustoti.

— Man trisdešimt treji, Gazai, šiandien sukako trisdešimt treji, mano vyras miręs, todėl išgersiu dar vieną martinio, nes jeigu dabar negalėsi išgerti martinio, kai nebėra tavo vyro, tai kada begalėsi?

Dar kurį laiką variau šia gaida. Beveik nepastebėjau, kaip Gazas susižvalgė su Rachele, ir atkutau tik tada, kai Rachelė pakilo nuo stalo ir perdėm linksmai tarė:

— Ana, ateinu pas tave paplepėti. Visą vakarą neturėjau progos dorai šnektelti.

Aš supratau, kad svečiai bemaž vieni kitų prašė išgelbėti nuo kančios sėdėti šalia manęs.

— Labai tavęs atsiprašau, Gazai, — sučiupau jam už rankos. — Niekaip negaliu susivaldyti.

— Ei, būta čia ko atsiprašinėti! — Jis švelniai pakštelėjo man į viršugalvį, ir vos ne bėgte spruko šalin. Po kelių sekundžių jis jau sėdėjo prie baro ir vienu mauku stengėsi nuryti gintaro spalvos skystį. Tuščia taurė stuktelėjo į poliruotą medinį stalviršį, jis kažką skubiai pasakė barmenui, į taurę vėl buvo pripilta gintarinės spalvos skysčio ir vienu mauku jis vėl nutekėjo jo gerkle.

Nors niekas nesakė, bet aš žinojau, kad tas gintarinis skystis buvo Jack Daniel viskis.

25

Šeštadienio rytą atsibudau kamuojama baisiausių pagirių. Krėtė drebulys, norėjosi verkti ir visur košmariškai skaudėjo. Artritiniai/reumatiniai skausmai buvo kur kas aštresni nei anksčiau, o vedantys elektros srovės dūriai daige taip baisiai, kad, rodės, diegė visi mano kaulai.

Nuo troškulio liežuvis buvo pastiręs kaip kuolas.

Įpratimas blogiau už prigimimą. Norėjau niuktelti Aidanui į pašonę ir paprašyti: „Jeigu atsikelsi ir atneši buteliuką dietinės kokakolos, būsiu tau draugė visą gyvenimą.“

Galvoje šmėžavo vakarykštės dienos prisiminimai — matau, kaip verčiu svečius imtis už galvos ir skaityti ilgiausius monologus apie nemirtingumą — ir net susigūžiau iš mirtinos gėdos.

Netrukus mano gėdą atmiešė atvirumas. Buvau sakius Rachelei, kad man sunku tarp žmonių; aš ją įspėjau. Bet nugalėjo gėda, nes šalia nebuvo nieko, kas paliudytų, jog vakar nenusilakiau kaip kiaulė ir neapsijuokiau...

Po pagirių jis man būdavo geras ir dėmesingas.

— Kaip gaila, kad tavęs nėra šalia, — ištariau tuščiai erdvei. — Labai tavęs pasiilgau. Labai labai labai labai labai labai pasiilgau.

Per visą laiką po jo mirties aš dar niekada nesijaučiau tokia vieniša kaip dabar, o šitos dienos, bet lygiai prieš metus, prisiminimai buvo tiesiog nepakeliamai sunkūs.

Kelios savaitės prieš gimtadienį jis manęs paklausė, kaip norėčiau jį atšvęsti, ir aš atsakiau:

— Išvažiuojam kur nors. Padaryk man staigmeną. Bet nuvežk į tokią vietą, kuri nebūtų susijusi su kosmetika. Ar antikvariatais.

— Tau nepatinka antikvariatai?

Jis labai nustebo, bet turėjo tam teisę. Aš jį priverčiau iš eilės du sekmadienius trintis po antikvarines užmiesčio parduotuves, kuriose buvo pilna tokių pačių porelių kaip mes.

— Aš stengiausi, — nunarinau galvą. — Aš labai stengiausi, bet man vis tiek labiau patinka nauji šiuolaikiniai baldai, o ne tie seni dvokiantys ir kinivarpų sugriaužti trantai. Ir dar štai kas, — pridūriau aš: — Nenorėčiau važiuoti per daug toli nuo Niujorko. Negaliu pakęsti penktadienio vakaro automobilių spūsčių.

— Įsakymas priimtas. Pasirengęs jį vykdyti.

Po kelių savaičių mano gimtadienio vakarą jis pasitiko mane po darbo su limuzinu (paprastu, o ne pailgintu, ačiū Dievui) ir taip aktyviai laikė paslaptyje mūsų maršrutą, kad net užrišo man akis. Mes važiavom, rodos, ištisą amžinybę, ir aš pagalvojau, kad jau turėtume būti Nju Džersyje. Staiga mane apėmė didžiulė baimė, kad jis gali vežtis mane į Atlantik Sitį, ir aš pradėjau gniaužyti jam ranką.

— Jau beveik atvažiavom, mieloji.

Kai jis nurišo man raištį, pamačiau, kad mes tebesam Niujorke, o tiksliau — maždaug už dvidešimties kvartalų nuo mūsų namų. Prie modernaus SoHo viešbučio durų, kuriame yra gydomųjų vonių dienos centras ir restoranas su išankstine trijų mėnesių vietų rezervacija, išskyrus viešbučio svečiams, nes jiems nereikia laukti eilės. Maždaug prieš keturis mėnesius aš čia buvau surengusi naujų kosmetikos gaminių pristatymą ir namo grįžau beprotiškai sužavėta šio viešbučio grožio. Baisiai norėjau jame pagyventi, bet ko ten trenktis, kai pačios namai vos už penkių minučių kelio.

Buvau taip priblokšta, kad vos išlipau iš mašinos.

— Niekur labiau dabar nenorėčiau būti pasauly, kaip tiktai čia! — pasakiau jam. — Tik dabar supratau, kaip baisiai troškau čia pakliūti.

— Puiku. Malonu tai girdėti. — Jo balsas buvo ramus, bet atrodė, kad tuoj sprogs iš pasididžiavimo.

Mes pavakarieniavom nuostabiam restorane, paskui dvi dienas iš eilės prasivoliojom lovoj ir tik porą kartų išlindom iš mielų Frette patalų, kad trumpam nubėgtume pasižvalgyti po Prados parduotuves. (Aš nusprendžiau praleisti vonių procedūras, nes pabijojau, kad ten ims brukti man kosmetikos priemones.) Buvo iš tiesų kaip pasakoj.

O pažiūrėkit į mus dabar...

Kad ir kokia girta vakar buvau, vis tiek pasigavau svečių nuotaiką už stalo. Šiandien ji atrodo kaip niekad prastai, turbūt pagalvojo mano draugai. Gal net dar blogiau. Keista būtų manyti, jog po penkių mėnesių ji bent kiek atsigaus...

O gal po penkių mėnesių man iš tiesų jau reikėjo šiek tiek suimti save į rankas? Leonas pastebimai pasitaisė. Dabar jis buvo gerokai linksmesnis ir jau nebeverkė būdamas mano draugijoj. Betgi nereikia pamiršti, kad jis dar turėjo Deiną, jis juk ne viską prarado.

Prieš akis iškilo kitas vakarykštis prisiminimas: aš kalbuosi su Šeiku apie artėjantį gitaristų čempionatą.

— Dalyvauk, — raginau jį. — Dalyvauk ir nieko negalvok. Varyk, kiek tik turi energijos, Šeikai. Nes rytoj jau gali būti nebegyvas. O gal net ir šį vakarą.

Jis ir jo gaurai linkčiojo į mano žodžių ritmą, bet kai tik užsiminiau apie galimą mirtį, jis akivaizdžiai susigūžė.

Rachelė neatsitraukdama ragino mane bendrauti su žmonėmis, kol aš galutinai nesugadinau svečiams nuotaikos. Bet aš įtariau, kad visiems įvariau truputį panikos, nes kai po vakarienės visi stovėjom lauke ir svarstėm, kur pasiduoti toliau, gerokai apgirtę Tikrieji Vyrukai kumščiavosi ore ir neaiškiai burbuliavo, kad dar anksti traukti namo ir kad jie eis žaisti žodžių loto iki pat aušros. Net ir pedantiškasis neūžauga Leonas atlošęs galvą bliovė prieš mėnulį. Visi jie buvo pagauti pašėlusios naktinio siautulio ir „griebk gyvenimą už kiaušių“ nuotaikos.

— Aš juos išgąsdinau, — tariau sau garsiai. — Aidanai, aš juos išgąsdinau. — Ir staiga man pasidarė juokinga — raminamai smagu. Mudu abu ėjom išvien. — Mes abu juos išgąsdinom.

Dievas žino, ką jie nusprendė veikti toliau: aš jau nebepasilikau jų laukti. Su pilnomis rankomis gražiai įpakuotų kvepiančių žvakių — visi aliai vieno atėję svečiai atnešė man dovanų po žvakę — aš tyliai pasišalinau, džiaugdamasi proga ir būdama dėkinga likimui, kad man pavyko išvengti aikštingos „žiūrėkit, nelaiminga moteriškė jau išeina“ scenos.

Kol kas buvo per anksti skambinti vakarykštiems svečiams ir klausinėti, kaip viskas baigėsi, tad aš vėl nuėjau miegoti — retas, labai retas atvejis (reikėtų dažniau praktikuoti tokias pagirias), — o kai atsibudau, pasijutau daug geriau. Įsijungiau kompiuterį. Buvo atėjęs laiškas iš mamos.