Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Į zoologijos sodą?

— Taip.

— Ten, kur gyvena žvėrys?

— Taip. Jis yra Centriniame Parke.

— Gerai.

Zoologijos sode buvo pilna žmonių, rankomis vienas kitą apsivijusių įsimylėjusių porelių ir triukšmingų šeimų su vežimėliais, pypliais ir ledais. Mudu su Miču, vaikščiojantys sužeistieji, niekuo iš jų neišsiskyrėm, nes tik prisikišęs labai arti būtum pastebėjęs, kad mes kažkuo skiriamės.

Pradėjome nuo atogrąžų miškų gyvūnijos, kur buvo daugiausia beždžionių, primatų ar kaip ten jų mokslinis pavadinimas. Jų čia knibždėjo gyvas velnias — besisūpuojančių ant medžių šakų, kutinėjančių viena kitą ir liūdnai spoksančių į tolį. Jų buvo tiek daug, kad sunku ir atsirinkti, kurios tau įdomios, tačiau mano dėmesį patraukė beždžionės su raudonais plikais užpakaliais, kuriuos jos vizgino žmonėms prieš akis.

— Atrodo, lyg būtų nusiskutusios užpakalius, — tarė Mičas.

— Arba joms būtų atlikta braziliška užpakalio depiliacija. — Pažiūrėjau į jį, ar nereikia paaiškinti, kas ta braziliška depiliacija, bet jis, regis, susigaudę.

Mums bežiūrint viena raudonšiknė beždžionė liuoktelėjo nuo šakos, o paskui ją dar dvi ir ėmė visa gerkle spiegiančiais balsais krykštauti, o žiūrovams tai baisiai patiko. Jie puolė su fotoaparatais prie voljero ir aš buvau atskirta nuo Mičo. Pradėjusi dairytis ir ieškoti jo akimis supratau, kad neįsidėmėjau, kaip jis atrodo.

— Aš čia, — išgirdau jo balsą ir atsisukusi susidūriau akimis su jo giliu niūriu žvilgsniu. Pamėginau įsidėmėti vieną kitą jo išvaizdos detalę, kad ateity turėčiau kuo pasiremti: jo plaukai buvo labai trumpi ir jis vilkėjo tamsiai mėlynus medvilninius marškinėlius — reiktų nepamiršti, kad visą laiką jis jų nevilkės — be to, jis buvo truputėlį už mane vyresnis, turbūt ėjo į pabaigą ketvirtą dešimtį.

— Eime toliau? — paklausė jis.

Aš pritariau. Nemokėjau susikaupti ir ilgai į ką nors žiūrėti. Netrukus atsidūrėme Poliariniame rate.

— Trišei patikdavo poliarinės meškos, — tarė jis, — nors aš jai sakydavau, kad tai labai klastingi gyvūnai. — Jis ilgai žiūrėjo į meškas. — O atrodo visai mielos. Koks tavo mylimiausias gyvūnas?

Jis užklupo mane nepasiruošusią; aš net pati nežinojau, ar turiu kokį mėgstamą gyvūną.

— Pingvinai, — atsakiau. Bus gerai. — Nelengva jų dalia. Būti pingvinu turbūt labai sunku — negali nei skraidyti, nei vaikščioti normaliai.

— Užtat jie moka plaukti.

— O, taip. Žinai, aš visai apie tai pamiršau.

— Koks buvo mylimiausias Aidano gyvūnas?

— Dramblys. Bet čia dramblių nėra. Jeigu nori pamatyti dramblius, reikia važiuoti į Bronkso zoologijos sodą.

Atėjom prie jūrų liūtų baseino prieš pat prasidedant gyvūnų šėrimui. Čia jau nekantriai lūkuriavo didžiulė žmonių minia, daugiausia šeimos su vaikais, visi įsitempę ir susijaudinę.

Kai trys vyrai su guminiais batais ir raudonais neperšlampamais apsiaustais pasirodė nešini kibirais su žuvimi, žmonės pradėjo kone isteriškai šaukti.

— Žiūrėkit, ateina! Žiūrėkit, ateina!

Kūnai prisiplojo prie barjero, ore ėmė spragsėti šimtai fotoaparatų, o tėčiai puolė sodinti ant pečių savo atžalas, kad geriau matytų.

— Štai vienas! Štai vienas!

Iš vandens išniro žvilgantis, pilkai juodas padaras, čiupo savo žuvį ir tėškėsi ant pilvo atgal į baseiną, į šalis paskleisdamas dvi didžiules vandens purslų bangas. Minia aiktelėjo: „Oho!“ Vaikai ėmė klykti, fotoaparatai vėl sublyksėjo, ant žemės ėmė kristi tirpstantys pamiršti ledai, o mudu su Miču stebėjom visa tai pasyviai, tarsi dvi iš kartono iškirptos lėlės.

— Štai dar vienas! Štai dar vienas! Mama, žiūrėk, ana dar vienas!

Antrasis jūrų liūtas buvo gerokai didesnis už pirmąjį, o kai jis tėkštelėjo visu kūnu atgal į vandenį, liko išmaudyta pusė minios. Bet niekam tai nė motais. Taip turėjo būti.

Mes palaukėm, kol savo žuvį sušveitė ketvirtasis jūrų liūtas, o tada Mičas pažiūrėjo į mane ir paklausė:

— Einam toliau?

— Žinoma.

Mes nuėjom tolyn nuo žmonių, kurie be žado spoksojo į gyvūnus.

— Kas toliau? — paklausė jis.

Aš atsiverčiau žemėlapį. Velnias. Pingvinai. Teks apsimesti, kad einu dėl jų iš proto, kad man malonu juos matyti, nes jie yra mano mylimiausi gyvūnai ir 1.1.

Džiaugiausi jais kaip tik galėjau, paskui Mičas pasiūlė eiti toliau. Mes kalbėjom labai mažai. Man su juo nebuvo nemalonu ir aš apie jį nežinojau beveik nieko, išskyrus tik tai, kad jo žmona mirusi.

— Ar tu turi darbą? — paklausiau. Išsprūdo kažkaip.

— Taip, — atsakė jis.

Mes ėjom toliau. Daugiau jis nieko nekalbėjo. Po ilgokos pauzės staiga sustojo. Ir nusijuokė.

— O, Dieve šventas! Reikėjo man iš karto tau pasakyti. Turbūt dėl to ir paklausei. Norėjai sužinoti, ar aš negyvenu iš socialinės pašalpos?

— Ne, ne, ne, — suskubau užginčyti. — jeigu nenori, gali...

— Kodėl gi, noriu. Tai normalus klausimas. Visi žmonės šito klausinėja. Nieko keisto, kad niekas nebekviečia manęs iškilmingų pietų. Aš toks išsiblaškėlis.

— Nieko panašaus, — nuraminau jį. — Aš irgi pamiršau, kad pingvinai moka plaukti.

— Aš projektuoju ir įrenginėju namų pramogų sistemas. Jeigu nori, galiu papasakoti ir plačiau. Tai su technika susiję dalykai.

— Ne, nereikia, ačiū. Aš vis tiek nesugebėsiu taip ilgai dėmesingai klausytis, kad suprasčiau. Ei, mes praėjom vidutinio klimato juostą — sniego beždžiones, raudonąsias pandas, drugelius ir antis.

— Antis?

— Taip, antis. Negalim taip pro jas praeiti. Eime atgal.

Mes truputėlį sugrįžom atgal, pusiau su džiaugsmu pasigrožėjom vidutinio klimato juostos gyvūnais, priėmėm vieningą sprendimą neužsukti į jauniklių sodą ir netrukus vėl atsidūrėm mums pažįstamoj aplinkoj; sugrįžom ten, iš kur ir pradėjom. Apėjom vieną didelį ratą.

— Ar jau viskas? — paklausė Mičas. — Apžiūrėjom? — Tarsi tai būtų kokia pareiga.

— Atrodo, taip.

— Gerai, tada aš varau į sporto salę. — Jis pasitaisė ant peties krepšį ir patraukė prie išėjimo. — Pasimatom kitą sekmadienį?

— Gerai.

Palaukiau, kol jis išnyks man iš akių. Praleidus su juo keletą valandų, mane apėmė netikro atsisveikinimo sindromo baimė: tai yra, kai ne visai geram pažįstamam gana šiltai pasakai viso gero, gal net atsibučiuoji, paskui visai netikėtai po kelių minučių susitinki jį autobusų stotelėj, metro vagone ar net toje pačioje gatvėje bandydama susistabdyti taksi. Nežinau kodėl, bet man visada tokiu atveju būna bjauru, nes prieš kelias minutes įvykęs ilgas ir malonus pokalbis staiga pašvinksta, nuotaika sugenda, atsiranda įtampa, o tu stovi, žiūri į bėgius ir meldi Dievą, kad greičiau tas prakeiktas traukinys atvažiuotų.

Tada, kai privažiuoja traukinys, taksi ar autobusas, tu dar kartą atsisveikini ir bandai nusijuokti sakydama: „Tai dar kartą viso geriausio.“ Bet tau jau nebe taip malonu kaip aną kartą, ir tu pradedi galvoti, ar vėl pasibučiuoti, o kai pasibučiuoji, tas bučinys išeina nenatūralus, dirbtinis, o jeigu nepasibučiuoji, atrodo, kad išsiskirta ne visai draugiškai. Kaip ir suflė, sėkmingas atsisveikinimas gali būti atliktas tik vieną kartą. Gero atsisveikinimo pašildyti negalima.

Kol stovėjau ir laukiau, kada bus visiškai saugu išeiti, žiūrėjau į paprastus žmones, plūstančius į žvėryną, ir mąsčiau apie Mičą. Koks jis buvo iki nelaimės? Arba koks jis bus ateity? Žinojau, kad šiuo metu jis netikras; dabar mačiau tik jo sielvartą. Kaip ir savo. Šiuo metu aš nebuvau ta tikroji Ana.