Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Man toptelėjo viena mintis: gal aš jau niekada nebebūsiu ta tikroji aš, nes viskas galėtų grįžti į senąsias vėžes tik tada, jeigu Aidanas būtų gyvas, bet šito jau niekada nebebus. Negi taip ir reikės visą gyvenimą stumtis užgniaužus kvapą ir laukti, kada pasaulis pasitaisys?

Pažvelgiau į laikroduką. Jau dešimt minučių, kai išsiskyriau su Miču. Prisiverčiau suskaičiuoti iki šešiasdešimties ir pajutau, kad galiu pamėginti savo laimę. Gatvėje kelis kartus vogčiom apsidairiau, bet jo Niekur nesimatė. Susistabdžiau taksi, o kai parvažiavau namo į savo butą, pasijutau visai gerai. Štai ir prabėgo didžioji mano sekmadienio dalis.

27

Prieš grįždama prie savo darbo stalo, dar trumpam užbėgau į moterų tualetą ir aptikau ten vieną merginą, pasilenkusią virš kriauklės ir raudančią krokodilo ašarom. Nieko nuostabaus, kad pirmadienio rytą kas nors graudžiai rauda, nes paprastai visos tualeto kabinos tokiu metu būna užimtos vemiančių, kadangi dauguma merginų rytiniam pirmadienio pasitarimui nebūna pakankamai atsinešusios išspausdintos reklaminės medžiagos. Bet šįkart aš labai nustebau, kad ta verkiančioji buvo Brukė Edison. (Ji buvo apsivilkusi elegantišką rausvai pilkos spalvos lininį kostiumėlį, o aš atėjau į darbą su vyšniniu šeštojo dešimtmečio laikų kostiumėliu: laivelio formos apykaklės švarkeliu ir pieštuko formos sijonu, rožytėmis raštuotomis kojinėmis iki kirkšnių, rausvom atvirapirštėm basutėm su dirželiu ant kulno ir dviaukščio namo formos rankinuku.)

— Brukę! Kas atsitiko?

Negalėjau patikėti, kad ji taip rauda. Maniau, kad britų kilmės amerikiečiams rodyti savo jausmus buvo tiesiog uždrausta.

— Ak, Ana... — kūkčiojo ji. — Susivaidijau su savo tėčiu.

O, varge tu mano! Brukė Edison vaidijasi su savo tėčiu? Prisipažinsiu, mane tai truputį intrigavo. Net lengviau pasidarė, kai pamačiau, kad ir kiti žmonės turi problemų. Gal Brukė iš esmės yra daug paprastesnė nei aš maniau.

— Pamačiau tokią Givenchy suknelę, — tęsė ji.

— Couture ar gatavai siūtą?

— Auuu. — Atrodė, kad ji mano klausimo nesuprato. — Turbūt Couture. Ir... ir...

— Ir jis nenorėjo tau jos pirkti? — pagelbėjau jai ir savo dviejų aukštų namo formos rankinuke suradau pakelį vienkartinių nosinaičių. Jos buvo su muštais batų raštais, ir tai mane smarkiai šokiravo. Keistenybių pasaulis iš tiesų buvo mane smarkiai užvaldęs.

— Ne, — atrėžė ji, išpūsdama akis. — O, ne. Esmė ta, kad tėtis norėjo man ją nupirkti dovanų, o aš jos nenoriu, nes mano spinta ir taip užgrūsta brangiom suknelėm.

Žiūrėjau į ją ir jaučiau, kaip mane apleidžia jėgos.

— Pasakiau jam, kad pasauly tiek daug skurstančių žmonių, o dar viena nauja suknelė man visai nereikalinga. Bet jis nesupranta, kas blogo, kad nori regėti savo mergaitę pasipuošusią. — Jai iš akių pasipylė naujas pliūpsnis ašarų. — Mano tėtis yra man pats geriausias draugas, supranti?

Nevisiškai, bet vis tiek linktelėjau.

— Todėl būna baisu, kai mes nesutariam.

— Na, man jau metas, — tariau jai. — Nosinaites pasilik. Pagalvojau, kad turtingi žmonės iš tiesų labai skiriasi. Jie tokie keisti.

Nuskubėjau į mūsų kontorą, nekantraudama kuo greičiau pasidalyti savo patyrimu su Tynė.

Tą patį vakarą gavau laišką iš Helenos.

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Tema: Nuobodybe

Dar viena naujiena mano kasdienybėje! Deta valgė pietus restorane su draugėmis: trimis kitomis moterimis, beveik tokio paties amžiaus kaip ir ji, gal irgi ištekėjusiomis už mafijos bosų. Chanel rankinukai, tragiškai gražūs, su auksinėm grandinėlėm. Griūk negyvas. Ir vėl turėjau mindžikuoti gatvėje kaip kokia benamė ir spoksoti pro langus. Šįkart kažkas iš manęs panoro nusipirkti metadono. Deja, Reisio O’Greidžio nė ženklo, šnipinėjimo sumetimais užėjau į vidų, neva į tualetą (nepamiršk, kad mūsų darbe rauni į tualetą kiekvienai progai pasitaikius), o jos visos keturios sėdi paskendusios gardžiausių kvepalų jūroj, prisilakusios kaip kiaulės ir karksi apie savo vyrus. Man įeinant viena iš jų — įdubusiom akim, tamsiaplaukė, su nagais kaip Fredžio Kriugerio — kad suriks: „Tamsoj jis net savo šiknos nesugraibo!“

Man išeinant jau kita, veidelis primena satsumą [* Satsuma - mandarinų, auginamų Japonijoje, rūšis] (plokščias, oranžinis, poros kaip bičių korys), aiškina: „Tai aš jam ir sakau, kad gali ant manęs joti, bet aš einu miegot.“

Visos klykia iš juoko, bet Deta ne. Ji nerūko, nes čia neleidžiama. Atrodo, jeigu leistų, tai iš karto užsirūkytų, šypsosi bukai ir spokso į tolį. Porą žvilgsnių į mobiliaką — gal kartais kas įdomaus nuo Hario Boso — bet iš kur ten bus? Dieve, kaip pasiutiškai nuobodu, bet žinai, ką tau pasakysiu, Ana? Man moka velniškai didelius pinigus.

Kitas laiškas iš mamos.

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Volsai1@eircom.net

Tema: Paskutines naujienos

Nieko naujo neįvyko. Jokių stulbinančių naujienų. Helena visą laiką tūno pono Boso patvory. Mes ir toliau drebiami šuns tortais, du kartus per savaitę. Šeštadienį važiuosiu į Noką, jau seniai nebuvau bažnyčioj, todėl jaučiu poreikį ten apsilankyti, nes esu persisunkusi į mane nukreipto „pykčio“. Skausmingąją rožinio dalį skirsiu tau,

Ana. Tegu Viešpats suteikia tau ramybės ir palaimos tavo sunkiame kelyje.

Tave mylinti mama

P. S. Ar Džeke dar nieko nepasakojo apie Boną Fon Džodį?

P. P. S. Gal galėtum pasakyti Rachelei, kad jeigu ji nori pasirinkti kreminę spalvą, tai tegu ir renkasi. Čia juk jos vestuvės. Tik aš manau, kad kreminė spalva vestuvinei suknelei truputį „murzinoka“. Na, čia tik „aš“ taip manau.

— Labas, Ana. — Kažkas man buvo palikęs telefono žinutę. — Čia Kevinas. Atvykau darbo reikalais.

Aidano brolis. Man širdis nusirito į kulnis.

Vargšas Kevinas. Man jis patiko, bet negalėjau pažiūrėti jam į akis. Ką mes galim vienas kitam pasakyti? „Apgailestauju, kad žuvo tavo brolis“ ar „Ačiū, apgailestauju ir aš dėl tavo vyro mirties“?

Man buvo labai sunku kiekvieną savaitgalį kalbėtis telefonu su ponia Medoks, tai ką jau kalbėti apie ištisą vakarą, kurį turėčiau praleisti su Kevinu.

— Aš čia būsiu iki savaitgalio, apsistojau W viešbutyje, — tęsė jis. — Gal galėtume drauge pavakarieniauti? Paskambink.

Bejėgiškai pažvelgiau į autoatsakiklį . Atleisk man, Aidanai, suprantu, kad jis tavo brolis, bet aš pabūsiu nemandagi ir jam neatsakysiu.

Kam: iliuzioni6topadejeja1@yahoo.com

Nuo: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Tema: Naujienos

Šiandien mane Kolinas vežė automobiliu su užleistomis užuolaidėlėmis į susitikimą su Hariu Bosu.

Aš (Hariui): Jau kelias savaites seku Dėtą, bet ji nė sykio nebuvo susitikusi su Keisiu O’Greidžiu.

Jis: Ir?

Aš: Norėčiau pasitelkti pasiklausymo aparatūrą ir prijungti prie jos telefonų. Man reikia kaip nors prieiti prie jos mobiliojo telefono ir poros mėnesių jos telefono sąskaitų.

Jis (pasijutęs nejaukiai): Kažkaip negerai. Panašu į įsiveržimą į jos privatumą.

Aš (galvodama, kas per nesąmonė): Jūs man mokate pinigus už sekimą dieną ir naktį, už tai, kad pranešu jums, kada ji prisidega cigaretę...

Jis (gerokai sukrutęs): Ką -ji vėl pradėjo rūkyti?