Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Prašau pakartoti.

— Jis buvo mano sūnus.

— Teisingai, brangioji, ir dar jis nori jums pasakyti, kad nė kiek nekentėjo. — Neris prisidėjo prie ausies ranką ir tęsė toliau: — Jis prašo manęs jums pasakyti, kad jūs buvote teisi dėl dviračio. Ar ką nors supratot?

— Taip. — Vanesa stovėjo nuleidusi galvą. — Aš jam sakydavau, kad jis laksto su juo per greitai.

— Na, dabar ir jis tą žino. Jis prašo perduoti tokius žodžius: „Mama, tu buvai teisi. Tavo žodis paskutinis.“

Kažkodėl Vanesa pro ašaras nusišypsojo.

— Ar viskas gerai, mieloji? — paklausė Neris.

— Taip, ačiū jums, ačiū. — Ir Vanesa atsisėdo.

— Tai jums ačiū už tai, kad pasidalijot savo patirtimi. Ar negalėtumėte atiduoti mikrofono tai...

Vanesa laikė įsikirtusi abiem rankomis į mikrofoną ir nenorėjo jo paleisti.

Kamera vėl grįžo prie Neris, sėdinčios krėsle, o ji kalbėjo toliau.

— Žmonės, ateinantys į mano seansus, tikisi ką nors išgirsti iš savo artimųjų, kurie neseniai iškeliavo Anapilin. Šie žmonės išgyvena didžiulį psichologinį skausmą ir aš privalau jiems padėti. Bet kartais, — čia ji staiga nusijuokė, — kai net keletas atkaklių dvasių vienu metu bando man ką nors pasakyti, privalau jas sutramdyti, ir tada sakau: „Nusiraminkit, mielieji. Stokit į eilę ir kalbėkit po vieną.“

Sėdėjau lyg pakerėta. Ji kalbėjo taip paprastai, taip įtikinamai. Mane sujaudino jos nuoširdumas. Jeigu kas ir galėtų mane suvesti su Aidanu, tai tik ši moteris.

Filmavimo kamera vėl nukrypo į tiesioginio eterio seansą. Ji vilkėjo kitą suknelę, tad buvo aišku, kad iš kito renginio. Nuo scenos ji kalbėjo:

— Turiu naujienų vyrui, vardu Rėjus. — Akimis ji pradėjo bėgioti po salę. — Ar yra Rėjus? Nagi, Rėjau, atsiliepkit, aš žinau, kad esate čia.

Ant kojų pakilo aukštas stambus vyras. Jis vilkėjo didžiuliais languotais marškiniais, o jam ant galvos styrojo kaimiškai sušukuotas ir plaukų geliu sulipdytas ežiukas. Jis atrodė įsižeidęs.

— Ar jūs būsit Rėjus?

Jis linktelėjo ir nenoriai paėmė mikrofoną iš merginos rankų.

— Rėjau, — juokėsi Neris, — man balsas kužda, kad jūs netikit jokiais aiškiaregystės ženklais. Ar tikrai taip yra?

Rėjus kažką pasakė, bet mes neišgirdom.

— Kalbėkit į mikrofoną, Rėjau.

Rėjus palinko į priekį ir labai aiškiai, lyg būtų davęs priesaiką žmogžudystės bylos teisme, pradėjo kalbėti:

— Taip, ponia, aš tikrai netikiu.

— Jūs nenorėjote šįvakar ateiti čia, tiesa?

— Taip, ponia, nenorėjau.

— Bet jūs vis tiek atėjot, nes buvot paprašytas palaikyti kompaniją, tiesa?

— Taip, ponia. Lynei, savo žmonai.

Filmavimo kamera nukrypo į šalia jo sėdinčią moterį, smulkią, susitraukusią būtybę su sutaršytų šviesių plaukų kuodu ant viršugalvio, lyg valgomos cukraus vatos gumulu. Veikiausiai Lynė.

— Jūs žinote, kas man visa tai pasakoja? — paklausė Neris.

— Ne, ponia.

— Ogi jūsų mama.

Rėjus nieko neatsakė, bet jo veidas apsiniaukė — ženklas, kad prasčiokas juodnugaris jurgis bando sulaikyti emocijas.

— Ji sunkiai iškeliavo į aną pasaulį, tiesa? — švelniai kalbino jį Neris.

— Taip, ponia. Ji sirgo vėžiu. Ją kankino baisūs skausmai.

— Bet dabar jai nieko neskauda. Ten, kur dabar ji yra, geriau negu „gavus morfijaus“. Ji prašo mane tai jums pasakyti. Ir dar ji nori, kad aš jums pasakyčiau, jog ji jus myli, kad jūs esat puikus žmogus, Rėjau.

Sudiržusiais Rėjaus skruostais riedėjo ašaros. Mums buvo parodyta dar keletas verkiančių žmonių.

— Ačiū, ponia, — kimiai padėkojo Rėjus ir atsisėdo į vietą, o aplink jį sėdintys žmonės tapšnojo jam per nugarą ir spaudė penkis.

Toliau buvo parodytas vaizdelis, kur žmonės plūdo iš salės į drabužinę ir kalbėjo:

— Drąsiai prisipažinsiu, kad iki šiolei šia moterim netikėjau. Dabar galiu pasakyti, kad smarkiai klydau.

Toliau pasigirdo aižus, garsus niujorkietiškas akcentas:

— Neįtikėtina! Sakau jums tiesiai — neįtikėtina!

Kažkas sušuko:

— Fantastika!

Po to dar kažkas:

— Su manim kalbėjosi mano vyras. Labai džiaugiuosi, kad jam viskas gerai. Ačiū jums, Neris Heming.

Aš taip susijaudinau, kad, rodos, pakilo kūno temperatūra. Aš su ja viena galėsiu kalbėtis ištisą pusvalandį! Visą pusvalandį kalbėsiuosi su Aidanu!

30

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Tema: Savaite pragaro

Dieve, Ana. Katastrofiška savaitė. Praėjusį šeštadienį mama buvo nuvažiavus į Uoką, parvežė Evian butelį švęsto vandens ir pastatė virtuvėje. Sekmadienio rytą mane baisiai troškino, nes iš vakaro buvau truputėlį padauginusi, todėl išlenkiau jį visą, nė nepajutusi, koks jis bjaurus ir kad jame kažkas plaukioja. Po poros valandų griūnu laiptais žemyn ieškoti kibiro. Vėmiau, net ant sienų tiško. Vos nenumiriau. Skrandis tuščias, tampausi, vemiu tulžimi ir taip toliau. Tragedija. Baisiau už bet kokias pagirias. Guliu vonioj ant grindų, raitausi susiėmus už pilvo, meldžiu Dievą, kad palengvintų mano kančias.

Pirmadienio rytą dar vemiu be perstojo. Nieku gyvu nebūčiau galėjus išsėdėti dešimt valandų prie Dėtos tvoros. Atėjo gydytojas ir pasakė, kad esu siaubingai apsinuodijusi ir galuosiuos dar keturias penkis dienas. Paskambinau Kolinui ir papasakojau savo liūdną istoriją. Jis nusijuokė ir tarė: „Pasakysiu Hariui, bet žinau, kad jam tai nepatiks.“

Po poros sekundžių paskambina pats Haris, staugia ant manęs visa gerkle, aiškina, „kokius pinigus man moka avansu“ (iš tiesų) ir kas bus, jeigu kaip tik šiandien Deta nuspręs susitikti su Reisiu O’Greidžiu kokiam nors viešbučio numery, o aš nebūsiu tenai ir negalėsiu įrašyti jų pokalbio, ir tai jį baisiai užsiutins, o aš juk žinau, kas atsitinka žmonėms, kurie jį smarkiai užsiutina. (Prikala vinimis prie biliardo stalo, jeigu kartais pamiršai.) Aš jam sakau: „Palaukit minutėlę.“ Nuėjau, nusivėmiau, sugrįžau ir tada sakau, kad ką nors sugalvosiu.

Ką man daryti? Turėjau pasiųsti mamą. Šiaip ar taip, ji baisiai troško pamatyti Dėtos drabužius ir jos namą. Taigi ji išeina apsiginklavusi žiūronais, sumuštiniais ir vienkartiniu puodeliu kavos, jeigu staiga imtų ir išalktų, ir ką manai — didžiausias kiaulystės dėsnis — ketvirtadienį Deta viešai susitiko su Reisiu O’Greidžiu. (Gal ir be reikalo maniau, kad Haris Bosas — išprotėjęs paranoikas.) Jiedu susitiko Bolsbridžo restorane, geresnio tikrai jau nebepasirinksi. Netgi išdrįso atsisėsti prie lango.

Mama su mobiliuoju telefonu padarė krūvas nuotraukų, o kai grįžo, sukrovėm jas į kompiuterį ir tada pamatėm, kad mama nemoka naudotis telefono fotoaparatu. Ji laikė telefoną ne iš tos pusės, todėl mes išvydom krūvas puikių nuotraukų iš arti su jos sijonu, rankove ir puse veido.

Liūdna, tragiškai sunki akimirka. Išties pamaniau, kad išaušo nukryžiavimo diena. Jau galvojau apie bėgimą į užsienį, paskui sakau: „Et, velniai nematė, negi nukryžiavimas toks baisus?“ Paskambinau Kolinui, jis nuvežė mane pas Harį, o jis tai priėmė visiškai ramiai. Giliai atsiduso ir ilgai žiūrėjo į savo stiklinę pieno, tada tarė: „Tokie dalykai nutinka ir pačiose sumaniausiose organizacijose. Toliau tęsk stebėjimą.“

Bet prisipažinsiu tau, Ana, man jau nusibodo. Darbas per daug nuobodus, neskaitant tų akimirkų, kai imi bijoti, kad gali tave nukryžiuoti ant biliardo stalo. Viena, kas tame darbe įdomu, tai Kolinas.