Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Tai Džeke. Paėmiau ragelį.

— Kas yra?

— Įleisk.

Atrakinau duris ir išgirdau, kaip ji kaukši laiptais į viršų. Po kelių sekundžių įgriuvo į kambarį keturių galūnių kratinys, o veidas lyg išprotėjusios.

— Ar kas numirė? — Pastaruoju metu man tai kėlė didžiausią rūpestį.

Ji sustojo kaip stabo ištikta.

— A... ne. — Veidas pasikeitė. — Ne, aš atlėkiau... dėl visai... paprastų dalykų.

Staiga ji manim pasidygėjo. Kad ir kas nutiktų, kiekvienas įvykis jai atrodė milžiniškas, o aš jį sumenkindavau iki eilinės smulkmenos, nes mano vyras žuvo ir nieko už tai reikšmingesnio nebėra.

— Atleisk, Džeke. Atsiprašau. Užeik, prisėsk...

— Ne, tai man reikia atsiprašyti, kad tave taip išgąsdinau.

— Na va, abi atsiprašėm. Tai pasakok, kas nutiko.

Ji atsisėdo ant sofos, truputį palinkusi į priekį, rankomis atsirėmė į šlaunis ir gražiai suglaudė kelius. Atrodė lygiai kaip Pixaro stalinė lempa. Jeigu dar pradėtų strikinėti po kambarį, tai net ir pati jos mamytė negalėtų atskirti savo tikrosios dukters.

Gana ilgokai ji spoksojo priešais save ir tylėjo.

Pagaliau prašneko. Vienas žodis:

— Džojis.

Na, bent jau bus ką pasakyti mamai.

— Arba kaip aš jį vadinu, — tęsė ji, — Bjaurusis Džojis. — Ji sunkiai atsiduso. — Aš ką tik buvau pas jį bute.

— Ką ten veikei?

— Žaidėm raidžių loto.

Sekmadienio vakarą žaidė loto! Man truputį dilgtelėjo širdį, kad nepakvietė manęs. Bet ar galima juos kaltinti? Jie ir taip rausta iš gėdos, kai mane pasikviečia, ir dar turi nuolaidžiauti.

— Aš į jį net nežiūrėjau, tik vienu akies krašteliu slapčia žvilgtelėjau ir staiga pamačiau, kad jis... jis labai panašus... — Ji nutilo, graudžiai ir trūkčiodama atsiduso, o tada išpyškino:

— Į Džoną Bon Džovį!

Susigėdusi užsidengė rankomis veidą.

— Viskas gerai, nesigėdyk, — nuraminau ją. — Kalbėk toliau. Į Džoną Bon Džovį.

— Suprantu, ką tai reiškia, — tęsė ji. — Mačiau, kas atsitinka kitoms moterims. Vieną minutę, žiūrėk, jos sako, kad jis truputėlį panašus į Džoną Bon Džovį, bet anksčiau šito nepastebėjusios, o kitą jau ima suprasti, kad jis joms patinka. Aš nenoriu, kad jis man patiktų, man jis atrodo tikras kvailys. Ir nė trupučio negražus, supranti? Bjaurus.

— Tau ir nebūtina, kad jis patiktų. Tiesiog nuspręsk, kad nepatinka.

— Ar tai taip paprasta?

— Žinoma!

Na, galbūt.

— Mama?

— Kuri čia iš jūsų?

— Ana.

Aiktelėjimas.

— Turi naujienų apie Džekę ir Džojį?

— Galima sakyti, taip! Dėl to ir skambinu.

— Tada varyk!

— Ji mano, kad jis panašus į Džoną Bon Džovį.

— Tuomet viskas. Žaidimas baigtas.

— Nieko panašaus. Džeke nudrėbta iš kietesnio molio.

— Jo meilė greit rūdija.

— Ko gero, taip.

— Čia tokia daina, — sušnypštė ji. — Tikrų Vyrukų. Atlieka Guns and Leopards ar kaip ten jie vadinasi. Norėjau pajuokauti.

— Atsiprašau, — tariau jai. — Atsiprašau.

— Ar jinai jau įsitaisė šunį? Tą labrodūdlioką?

— Ne. — Sakė, lengviau būtų nusipirkti branduolinę galvutę. O iš kur mama sužinojo apie šunį?

— Ir gerai, nes dabar, kai ji susižavėjo Džojų, vargšeliui padarėliui būtų skiriama per mažai dėmesio.

— Nesusižavėjo.

— Susižavėjo, tik pati to nepripažįsta.

29

Po kelių vakarų visiškai atsitiktinai — bet tas atsitiktinumas buvo akivaizdžiai nulemtas, juolab kad aš vis daugiau ir daugiau laiko žiūrėdavau spiritistų kanalą — per televiziją pamačiau Neris Heming! Tai buvo ne kokia nors jos programos televizinė versija, o speciali pusės valandos pažintinė apybraižinė laida. Per televiziją, bet na ir kas? Veikiausiai jau bebaigianti ketvirtą dešimtį, su pečius siekiančiomis vešliomis garbanomis ir mėlyna palaida suknute, ji sėdėjo susirangiusi krėsle ir kalbėjo su nematomu laidos vedėju.

— Aš jau seniai galiu girdėti ir matyti „kito pasaulio“ žmones, — švelniu balsu pasakojo ji. — Visada turėdavau draugų, kurių paprasti žmonės nemato. Ir dar galėdavau numatyti įvykius, kurie būtinai ir nutikdavo, suprantat? Mama baisiai ant manęs pykdavo.

— Bet kažkas privertė jūsų mamą pakeisti savo nuomonę? — pasufleravo nematomas pašnekovas. — Ar galėtumėte mums apie tai papasakoti?

Neris užsimerkė lyg norėdami’ prisiminti.

— Buvo eilinis rytas. Ką tik buvau išėjusi iš dušo ir šluosčiausi rankšluosčiu, kai... man sunku tai apibūdinti, nes akyse ėmė viskas plaukti ir aš, rodos, ištrūkau iš savo vonios kambario. Atsidūriau kažkokioj kitoj vietoj. Atviram lauke, netoli greitkelio. Pajutau po kojomis karštą orą. Maždaug už trisdešimties pėdų nuo manęs liepsnojo didžiulis sunkvežimis, o nuo jo tvoskė siaubingas karštis. Jaučiau benzino kvapą ir dar kažką, kažką labai negero. Liepsnose skendėjo dar keletas automobilių, o baisiausia buvo tai, kad ant kelio tysojo žmonių kūnai. Deja, aš nesupratau, kokios jie būklės, bet tai buvo baisu. Ir staiga aš vėl atsidūriau savo vonioje, stovėjau ir šluosčiausi rankšluosčiu. Nesupratau, kas man darėsi. Pamaniau, kad maišosi protas. Nepaprastai išsigandau. Pasikviečiau mamą ir papasakojau, kas man nutiko. Ji smarkiai sunerimo.

— Nenorėjo manimi patikėti?

— Nieku gyvu! Manė, kad man varžteliai atsisuko. Norėjo nutempti į ligoninę. Tą dieną nenuėjau į darbą. Man pasidarė baisiai silpna ir aš vėl kritau į lovą. Tą pačią dieną vakare įsijungiau televizorių. Naujienų kanalu pranešinėjo apie ką tik įvykusią baisią avariją magistraliniame kelyje, kurią aš buvau regėjusi tiksliai iki smulkmenų. Sprogo chemikalus vežęs sunkvežimis, užsiliepsnojo greta važiavusios mašinos, žuvo keletas žmonių... Negalėjau patikėti savo akimis. Tada iš tiesų pagalvojau, ar tik man nepasimaišė protas.

— Bet juk ne?

Neris papurtė galvą.

— Ne. Staiga suskambo telefonas. Tai buvo mano mama ir ji tarė: „Neris, mums reikia pasikalbėti.“

Visa tai aš jau žinojau, buvau skaičiusi knygose, bet man buvo malonu išgirsti iš jos pačios lūpų.

Aš dar žinojau, kas buvo vėliau. Jos mama nusprendė niekada daugiau nebevadinti jos nevisprote ir ėmėsi organizuoti jai susitikimus su žmonėmis. Dabar jai dirbo visa šeima. Tėtis plušėjo jos vairuotoju, jaunesnioji sesuo priiminėjo užsakymus ir pardavinėjo bilietus, o jos buvęs vyras, nors jai ir nedirbo, buvo padavęs ją į teismą ir iškėlęs milijoninį ieškinį, tad jai reikėjo suktis.

— Žmonės man pasakoja, kad labai norėtų būti aiškiaregiais, — tęsė Neris. — Bet, žinote, tai labai sunkus darbas. Aš tai vadinu palaimingu prakeiksmu.

Paskui ekrane pasirodė ištrauka iš vienos jos tiesioginio eterio laidos. Neris stovi didžiulėje scenoje, visiškai viena ir tokia mažučiukė.

— Aš turiu... Turiu kai ką pasakyti... Ar šį vakarą tarp mūsų yra moteris, vardu Vanesa?

Filmavimo kamera nubėgo žiūrovų eilėmis, kol galiausiai beveik pačiam salės gale ranką pakėlė stambaus sudėjimo moteris, o paskui atsistojo. Ji be garso kažką pasakė, ir Neris šūktelėjo:

— Palaukite, kol jums paduos mikrofoną. — Tarp eilių jau skubėjo mergina su mikrofonu. Kai moteriai į rankas buvo paduotas mikrofonas, Neris tarė: — Ar galite pasisakyti savo vardą? Jūs Vanesa, taip?

— Aš esu Vanesa.

— Vanesa, su jumis nori pasilabinti Skotis. Ar jums tai ką nors sako?

Vanesos skruostais ėmė riedėti ašaros ir ji kažką burbtelėjo.