Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Taigi pasakiau Hariui, remdamasi mamos pasakojimu, kad Deta tikrai buvo susitikusi su Reisiu. Ar negalit pats pasikalbėti su Deta? O jis sako: „Jūs išprotėjot? Ar turit įkalčių?

Niekas nekelia scenų turėdamas tik pusiau iškeptų argumentų. Nedarysiu nieko tol, kol neturėsiu tvirtų įrodymų.“

Vėliau man Kolinas pasakojo, kad Haris nieko nenori pripažinti. Jam niekada nebus gana jokių įrodymų. Kitaip tariant, turėsiu dirbti šitą suknistą darbą iki termino pabaigos.

Mama pareikalavo sumokėti už savaitės triūsą. Dar aš jai turėjau prižadėti, kad sėdėdama namie seksiu tą moterį su šunim ir padarysiu kelias nuotraukas.

Dar gavau laišką ir iš mamos.

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Volsai1@eircom.net

Tema: Nukryziavimas

Brangioji Ana,

Tikiuosi, laikaisi normaliai. Man buvo siaubinga savaitė. Helena išmaukė mano švęstą vandenį iš Noko, o aš jį buvau prižadėjusi Nualai Frymen. Ši baisiausiai įtūžo, kai papasakojau, kas atsitiko. Ar galima ant jos pykti? Ji man buvo labai miela, nes parvežė piratinę DVD plokštelę The Passion of the Christ, kai buvo išvažiavusi į Madžiagorį (ar kaip ten tiksliai jo pavadinimas). Klausiu iš smalsumo: ar nežinai, kodėl filmo pavadinime tiek daug artikelių the?) Beje, Helena taip sirgo, kad net mirtim vadavos. Aš jai pasiūliau paskambinti šefui ir pasakyti, kad susirgo, bet ji pradėjo ant manęs staugti, atseit negalima sirgti, kai dirbi nusikalstamo pasaulio vadeivai. Sako, teks man ją pavaduoti. Matai, kai tik jai blogai, tai lekia prašyti pagalbos pas mane. Man jau jos ir taip per akis, bet pažadėjau pasekti Dėtą, jeigu ji, kai truputį pagerės, sutiks padaryti keletą nuotraukų su ta moterim ir šunim. Nepamiršk, kad ji tvirtai laikosi duoto žodžio.

Įsivaizdavau, kad Deta Bosienė bus neskoninga gangsterio meilužė, o jos namai — prieglauda nakčiai. O iš tiesų jos namučiai skoningai įrengti, jos drabužiai brangiausi ir prabangiausi, užtenka tik akį užmesti. Nenoriu prisipažinti, bet ta žaliaakė pabaisa visą laiką mane sekė. Aš nufotografavau Reisį O’Greidį laikydama telefoną ne ta puse, ir Helena baisiai pasiuto, ėmė šaukti, kad ponas Bosas ją dabar nukryžiuos arba jai teks bėgti iš šalies. Bet paskui nusiramino, liepė viską pamiršti (riebiai nusikeikė) ir išgėrė vaistų. Tėtis sako, kad ji labai drąsi ir jis ja didžiuojąsis. O aš manau, kad ją reiktų uždaryti į psichiatrinę, kad nukryžiavimas tai ne juokas, mūsų Viešpats pats jo bijojo, paskui paskambinau Klarai ir paprašiau, kad paieškotų Londone kokio patikimo beprotnamio. Bet Klara nesutiko, sako, Helena bandys užmegzti ryšius su Adamu, o tada jau tikrai jai „stogas nuvažiuos“.

Taigi Helena nuvažiavo susitikti su ponu Bosu, bet jis jos nenukryžiavo, tad aš manau, kad viskas gerai, kas gerai baigiasi. Bet po tų fiasko su ta moteriške ir švęstu vandeniu iš Noko aš jaučiuosi kaip nesava. Nors aš pridariau krūvas nuotraukų, Helena numetė man tik kelis apgailėtinus grašius, taigi dabar gydausi ir bandau pasikelti nuotaiką.

Tave mylinti Mama

P. S. Ar yra kas nors naujo apie Džekę su Džojų? Niekada nepagalvočiau, kad iš jų išeitų padori porelė, betgi susigyvena net ir patys keisčiausi žmonės.

31

Mudu su Miču kantriai stovėjome eilėje, o aš nužiūrinėjau merginą, prie vartų imančią pinigus. Ji buvo apsirengusi kaip balerina, su motociklininko batais ir šeštojo dešimtmečio stiliaus į šonus siaurėjančiais, netikrais deimantais puoštais akiniais. Jos apranga mane net nupurtė. Vėl prisiminiau darbą.

Kiekvieną sekmadienį mes su Miču pakaitomis siūlydavom, kur galėtume nueiti. Šį savaitgalį buvo mano eilė ir aš sugalvojau ypatingą dalyką: viktoriną Vašingtono aikštėje, mano gyvenamojo rajono parke. Ji skirta labdarai — surinkti pinigų kvėpavimo aparatui ar invalido vežimėliui ar dar kam (man buvo sunku tiksliai pasakyti kam), kurio negali įsigyti kažkoks neįgalus žmogus, nes draudimas jam nebeapmoka.

Šiandieninis užsiėmimas buvo ganėtinai nevykęs. Mičas nieko neišgirdo iš Trišės, man irgi niekas nieko nepasakė, net ir senelė Magair, o Makenzė iš viso neatėjo. Gal ji nusprendė daugiau čia nebesilankyti, o verčiau išvažiuoti į Hemptonsą, kur jai ir derėjo būti, ir susirasti turtingą vyrą, kurį jai rekomendavo įsitaisyti prodėdė Freizeris.

— Toliau! — šūktelėjo netikrais deirpentais puoštų akinių savininkė.

Mudu su Miču žengėme į priekį.

— Štai, prašom.. — Ji tekštelėjo delnu lipdukus mums ant krūtinių ir padavė anketas. — Jūs būsit aštuonioliktoj komandoj. Kur jūsų partneriai?

Mūsų partneriai? Mudu su Miču susižvalgėm. Ką jai pasakyti?

— Dar du žmonės. — Toliau kamantinėjo ji. — Su jumis turi būti dar du žmonės.

— Aš... a... — Kilstelėjau galvą į Mičą. Jis išsižiojęs žiūrėjo į mane.

Sutrikusi nuo tokios mūsų reakcijos mergina gailestingu balsu tarė:

— Komandoje turi būti keturi žmonės. O aš matau tik du.

— O, taip! Dieve mano! Teisingai! Bet mes būsim tik dviese.

— Vis tiek dvidešimt dolerių. Čia labdara.

— Be abejo. — Padaviau jai banknotą.

— Jūs turėtumėt daugiau šansų laimėti, jei būtumėt keturiese.

— Gryna teisybė, — pritarė jai Mičas.

Mes prasibrovėme pro laimingas čiauškančias grupeles žmonių, susėdusių saulėkaitoje ant žolės, ir patys susiradome, kur prisiglausti. Tada aš pažvelgiau į Mičą.

— Jau norėjau pasakyti, kad jų nėra gyvų.

— Aš irgi.

— Gali įsivaizduoti? „Kur jūsų partneriai?“ „Jų nebėra gyvų.“ — Kartojau savo žodžius ir man iš gerklės išsiveržė džiaugsmo protrūkis. — „Kur jūsų partneriai?“ „Jų nebėra gyvų.“

Aš taip smarkiai juokiausi, kad net ėmiau voliotis ant žemės. Juokiausi taip ilgai ir nuoširdžiai, kad kažkoks pašalietis paklausė:

— Ar jai viskas gerai?

Tada aš pamėginau susivaldyti ir nusiraminti.

— Mičai, prašau man atleisti, — atsiprašiau jo ir pagaliau atsisėdau ant žolės šluostydamasi nuo veido ir smilkinių džiaugsmo ašaras. — Prašau man atleisti. Suprantu, kad nė kiek nejuokinga, bet aš...

— Nieko tokio. — Jis patapšnojo man per nugarą ir mano veidas vėl pasidarė normalios išvaizdos, bet kartkartėmis aš vis tiek dar pagalvodavau: „Jų jau nebėra gyvų“ ir mano pečiai vėl imdavo trūkčioti.

Mičas pažiūrėjo į savo laikrodį:

— Tuoj turi prasidėti. — Visai kaip aš. Pastebėjau, kad ir jis negali pakęsti nė minutės, kai nieko neveikiama.

Sulig jo žodžiais pasirodė vyras su ryškiu spalvotu kostiumu ir mikrofonu rankoje bei popieriaus lapu kitoje, kuriame, panašu, buvo klausimų sąrašas. Visi sukluso.

— Atrodo, tuoj prasidės viktorina, — tarė Mičas.

Jau norėjau pasakyti „Puiku“, bet mano ausis pasiekė šaižus riksmas.

— Ei, Ana, čia tu?

Jėzau aukštielninkas! Apsidairiau. Tai buvo Ornestas su dar dviem Linksmaisiais Vyrukais, kuriuos teko matyti bėginėjant aukštyn žemyn laiptais į jo butą, ir dailusis Eugenijus, padėjęs man nukelti oro kondicionierių. Eugenijus, apsivilkęs didokais nelygintais marškiniais, reikšmingai pažiūrėjo į Mičą, pabaksnojo nykščiais orą ir keliskart padrąsinamai linktelėjo. O, ne! Jis pagalvojo, kad aš su Miču...

Ornestas jau stojosi ant kojų. Jis rengėsi eiti prie mūsų. Aš su pasibaisėjimu žiūrėjau į jį. Kokia aš kvaila! Reikėjo juk pagalvoti, kad čia galiu sutikti pažįstamų žmonių. Betgi ar aš turiu ką slėpti? Tarp manęs ir Mičo nieko nebuvo, bet žmonės gali neteisingai mus suprasti...