Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Išėjo dar labai negreitai. Nusekiau atgal paskui jį, dar gerą valandą prasėdėjau mašinoj, o tada pagalvojau: „Velnio aš čia tūnau! Šį vakarą jie tikrai nebevažiuos į Marbelą. Varau namo.“

33

Traukinyje mudu su Miču sėdėjom suglaudę pečius ir tylomis lingavom į šonus. Mes grįžom iš Konio salos atrakcionų parko, kur gana niūriai važinėjomės linksmaisiais kalniukais. Bet tiek to. Mes ten patraukėme ne linksmintis, o tiesiog praleisti laiką.

Traukinys padarė staigų posūkį ir mes abu vos neišgriuvom iš savo vietų. Kai vėl atsisėdom tiesiai, aš staiga paklausiau:

— O koks tu buvai anksčiau?

— Anksčiau?..

— Taip, koks tu buvai kaip žmogus?

— O koks aš esu dabar?

— Labai tylus. Mažai kalbi.

— Turbūt buvau didesnis plepys. — Jis galvojo: — Taip, pokalbiai, diskusijos. Tada aš turėjau savo nuomonę, mėgau pasisakyti. Gan dažnai. — Paskui tarsi nustebęs pridūrė: — Apie dienos naujienas, kino filmus, ką tik nori.

— Ar šypsodavaisi?

— O dabar aš nesišypsau? Gerai jau. Taip, šypsodavausi. Ir juokdavausi. O kokia tu buvai?

— Nežinau. Linksmesnė. Giedresnės nuotaikos. Pilna vilčių. Nieko nebijojau. Man patikdavo bendrauti su žmonėmis...

Mudu atsidusom ir vėl nutilom.

Galiausiai aš prakalbau:

— Kaip manai, ar mes kada nors vėl būsime tokie, kokie buvom anksčiau?

Jis kurį laiką mąstė.

— Aš nenorėčiau. Tada atrodytų, kad Trišės mano gyvenime iš viso nebuvo.

— Suprantu, ką nori pasakyti. Bet, Mičai, negi mes visą gyvenimą ir liksime tokie?

— Kokie?

— Kaip... vaiduokliai. Tarsi irgi būtume numirę, tik kažkas pamiršo mums tai pasakyti.

— Manau, kad pasitaisysim. — Patylėjęs pridūrė: — Pasitaisysim, bet jau būsim kitokie.

— Iš kur žinai? Jis šyptelėjo.

— Žinau, ir tiek.

— Aišku.

— Ar pastebėjai, kad aš ką tik nusišypsojau?

— Tikrai? Pakartok.

Jis susikaupė ir išspaudė labai giedrą šypseną.

— Na, kaip dabar?

— Kaip tikras loterijos vedantysis. Laimės rato.

— Praktika. Man dar jos trūksta.

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Volsai1@eircom.net

Tema: Paskutines naujienos

Niekas bažnyčioje iš nuotraukos neatpažino moters. Nusinešiu į golfą ir bridžą, o jeigu ir ten nieko nepešiu, tada teks skambinti į nacionalinį radiją ir televiziją ir pasiklausti, ar negalėtų parodyti per kriminalinę laidą. Ar dienos kriminalus. O gal kriminalinius nusikaltimus. Ar kaip ten šiais laikais vadinasi tos laidos. O, yra dar viena laida — „Žmogžudysčių skyrius“. Gal dar kokias žinai? Helena tai vadina „kaimynų skundimu“. Ponia Bosienė grįžta iš Marbelos ir nuo rytdienos ryto Helena vėl pradeda sėdėti jos patvory.

Tave mylinti Mama

34

— Šiam vakarui pasirengta? — paklausė Nikolas. — Šiąnakt pilnatis?

— Taip, — atsakiau jam tyliai, spausdama prie veido telefono ragelį. Sėdėjau darbe ir nors nebuvo panašu, kad kas nors galėtų numanyti, jog ketinu vakare įrašinėti savo mirusio vyro balsą, vis tiek nenorėjau rizikuoti.

— Ar turi įrašinėjantį magnetofoną?

— Turiu. — Specialiai tam nusipirkau.

— Ir žinai, kad galima pradėti tik saulei nusileidus?

— Taip. Aš viską žinau. — Nikolas man buvo atsiuntęs visą pluoštą informacijos apie elektroninį balso įrašinėjimą. Mano nuostabai, kai kurios mokslo studijos žiūrėjo į tai visai rimtai.

— Žinai, įsikirsk dar vieną dalyką!

— Kokį?

— Pagal orų prognozę šiandien net aštuoniasdešimt procentų tikimybė, kad po pietų gali kilti audra. O tai smarkiai padidina šansus, kad Aidanas gali norėti pasikalbėti su tavim.

— Taip manai? — Iš džiaugsmo aš taip susijaudinau, kad net vidurius suspaudė.

— Taip, tikrai. Sėkmės tau ir paskambink.

Buvau susijaudinusi ir nenustygau vietoje. Negalėjau dirbti, o tik vaikščiojau po kabinetą ir spoksojau pro langus. Gerokai po pietų dangus staiga nuraudo ir apsiniaukė, lauke pasidarė tvanku ir tylu.

Tynė pakėlė galvą nuo savo stalo.

— Atrodo, panašu į audrą su perkūnija.

Aš taip susijaudinau, kad teko net atsisėsti.

Dangus vis niaukėsi, o aš vis laukiau ir vyliausi, o kai virš Manhatano sudundėjo pirmieji griaustinio aidai, aš su palengvėjimu atsidusau. Po kelių sekundžių dangų perskrodė žaibas ir tada atsivėrė tikras pragaras. Klausydamasi virš miesto it iš kibiro pliaupiančio lietaus šniokštimo, jaučiau, kaip virpa visas mano kūnas, net lūpos tirtėjo. Kai suskambo telefonas, vos galėjau pratarti žodį.

— Candy Grrrl reklamos skyrius. Ana Volš klauso.

Vėl skambino Nikolas.

— Ar gali patikėti? — šaukė jis.

— Pilnatis ir dar liūtis su perkūnija, — santūriai atsakiau jam. — Kai galėjo tikėtis, kad pratrūks ir viena, ir kita?

— Tiesą pasakius, tu turi daugiau šansų, nei galėjai tikėtis, — tarė jis. — Juk žinai, kad pilnatis sukelia didelius potvynius.

— Baik! Gana! Tu mane pribaigsi.

— Atsiprašau.

Kitas skambutis buvo iš Mičo.

— Linkiu šįvakar sėkmės.

— Ar gali patikėti, kad šįvakar bus ir viena, ir kita? — paklausiau jo.

— Ne. Tai turi būti geras ženklas. Jeigu norėsi pakalbėti, skambtelk vėliau.

Visi taksi ir automobilių paslaugų centrai mieste buvo iš anksto užsakyti, tad bėgdama iš metro iki savo namų sušlapau iki siūlo galo. Didelė rankinė ant galvos nė kiek nepagelbėjo nuo smarkaus lietaus. Bet aš nė trupučio nesijaudinau. Man buvo smagu. Vaikščiojau po kambarį šluostydamasi galvą rankšluosčiu ir galvojau, kada oficialiai laikoma, kad jau saulė „nusileido“.

Kai pratrūko liūtis, diena virto naktimi, bet aš bijojau, kad tamsa už lango tikriausiai dar nereiškia, jog saulė jau nusileido. Galbūt ji išsigando perkūnijos ir žaibų ir pasislėpė, bet tikrai dar nenusileido.

Nelabai supratau, kiek buvo tiesos, bet Nikolo atsiųsti nurodymai buvo labai konkretūs — įrašinėti galima pradėti tik saulei nusileidus — tad aš negalėjau leisti sau kvailioti, nes tai reikštų, kad teks laukti dar keturias savaites iki naujos pilnaties.

Laukimas, kada galėsiu pasikalbėti su Aidanu, mane varė iš proto, bet aš vis tiek prisiverčiau ištempti iki dešimtos valandos vakaro; normaliu oru saulė tokiu metu jau tikrai būna nusileidusi.

Nusinešiau magnetofoną į miegamąjį. Ten buvo gerokai tyliau nei svetainėje, kurios langai išeina į gatvę. Perkūnijos trenksmai jau buvo nurimę, bet lietus iš dangaus vis dar pliaupė.

Pasitikrindama, ar viskas gerai veikia, porą kartų įrašiau savo balsą:

— Tikrinu, vienas, du. — Pasijutau lyg gastroliuojančios muzikantų grupės administratorė, betgi aš turėjau tai padaryti. Be to, kalbėjau normaliu balsu, o ne „Digrinu, fienas, dūū“. Paskui giliai atsikvėpiau ir tariau į mikrofoną. — Aidanai, labai prašau, pasikalbėk su manim. Aš dabar... trumpam iš kambario išeisiu, o kai grįšiu, labai norėčiau, kad tu būtum palikęs man kokią nors žinutę.

Tada ant pirštų galų ištipenau iš kambario ir atsisėdau svetainėje, ėmiau sūpuoti koją ant kojos ir žiūrėti į laikrodį. Pasėdėsiu valandą.

Kai prabėgo valanda, nutipenau atgal į kambarį; juostelė buvo pasibaigusi. Atsukau atgal ir nuspaudžiau Play, visą laiką mintyse kartodama: „Aidanai, Aidanai, maldauju, būk palikęs man žinutę. Aidanai, labai prašau.“

Net stryktelėjau, kai juostelės pradžioje išgirdau savo pačios balsą, bet paskui nebuvo jokio garso. Įtempiau klausą ir bandžiau ką nors išgirsti, bet mano ausyse tik spengė tyla.