Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Aš galiu kur kas geriau leisti laiką, negu čia užsiimti su šitais šikniais! Mano metinė apyvarta trisdešimt keturi milijonai dolerių.

Išsigandau, kad klientai apskritai išsibėgios. Susirūpinusi dairiausi Džordžo, bet jis kažkur lakstė, prisikabinęs prie kokio pusiau garsaus pasturgalio. Loryna, žinoma, irgi buvo kažkur dingusi.

— Aš noriu ledų, — aikštingai pareiškė Kandisė.

— A... gerai. Tuoj nubėgsiu ir atnešiu. Su tavim pabus Tynė su Brukę.

— Apgailestauju, bet man jau reikia eiti, — pareiškė Brukę. — Pasisiūliau pardavinėti daiktinės loterijos bilietus iškyloje „Gelbėkime briedžius“.

— Ką gi, ačiū, Brukę, šiandien tu darbavaisi kaip tikra žvaigždė. Iki pirmadienio.

— Trečiadienio, — pataisė ji mane. — Aš grįšiu tik trečiadienį.

— Teisingai, iki trečiadienio.

Nėriau į minią, trokšdama kuo greičiau parnešti ledų.

Grįžau po penkiolikos kankinamai ilgų minučių, užtat triumfuodama nešiau rankoje Eskimo, Dove ir dar trijų rūšių ledus. Teks padengti išlaidas pačiai.

Niurzgėdama Kandisė išsirinko Eskimo ledus ir sudribo aukštoje kėdėje, ant krūtinės žemai nunarinusi galvą. Ji buvo panaši į lietuje kiurksantį orangutaną.

Kaip tik šiuo momentu į stendą nusprendė užsukti Ariela, nes savaitgalį viešėjo pas savo draugus Yst Hemptonse. Vaizdelis buvo nekoks. Laimei, Ariela neturėjo laiko pabūti ilgiau. Ji skubėjo į labdaringus pietus, skirtus šiauriniams elniams gelbėti.

— Ar čia ne tas pats renginys, kur bus gelbėjami briedžiai? — paklausė Tynė.

— Visiškai kitas, — atrėžė ji.

Ir tada visi pasišalino, likom tik mudvi su Tynė.

— Kas ten darosi su tais briedžiais? — paklausė Tynė. — Aš net nežinojau, kad jie nyksta. Gal šiaurės elniai?

Aš truktelėjau pečiais.

— Nežinau. Greičiausiai jau neberanda, ką reikėtų gelbėti.

38

— Ana, čia aš, tavo mama. Skubus reikalas...

Čiupau telefoną. Kažkas kažkam atsitiko. Tėčiui? Džei Džei?

— Kas yra? Koks reikalas? — paklausiau.

— Kas ten darosi tarp Džekės ir Džojo?

Turėjau palaukti, kol sunormalės širdies ritmas.

— Ir dėl to skambini? Dėl Džekės ir Džojo?

— Taip. Kas ten tarp jų daros?

— Pati žinai. Ji jam patinka, jis jai irgi.

— Ne! Ji su juo permiegojo. Savaitgalį, kai tu buvai išvykus į Hemptonsą.

Ji man nieko nesakė. Tyliu balsu tariau:

— Aš nieko nežinojau.

Apsimetusi linksma mama suskubo aiškinti:

— Žinoma, juk dabar tik pirmadienio rytas. Bet ji tau pati pasakys. Beje, vienas Dievas žino, kam dar neteko miegoti su Džojų.

— Ogi man.

— Man irgi. — Ji sunkiai atsiduso. — O visos kitos jau suspėjo. Ar tai vienos nakties įvykis?

— Iš kur, po galais, man žinoti?

— Ne, aš tik pajuokavau. Išbuvo visą naktį? Ar Džojis gali tiek ilgai tverti? — nerimo mama.

— Geras. — Paskui pridūriau: — Na, niekuo negaliu tau padėti. Aš tikrai nežinau, kas ten tarp jų dedas. Paklausk Rachelės.

— Negaliu. Mes nesikalbam.

— Tai dėl ko dabar?

— Dėl kvietimų. Aš noriu gražių sidabrinių pasvirusių raidžių ant balto popieriaus.

— O ko nori ji?

— Išraitytų, išrangytų pagaliukų ir kriauklyčių ant austo papiruso ir panašiai. Ar negalėtum su ja šnektelti?

— Ne.

Mamos laido gale stojo pribloškianti tyla, tada man teko paaiškinti:

— Aš neseniai patyriau didžiulę netektį, ar pamiršai?

— Atleisk, pupyte. Dovanok man. Netyčia supainiojau tave su Klara.

Kai ji padėjo ragelį, aš ėmiau svarstyti, iš kur ji žino apie Džekę. Spėjau, kad iš Luko.

Tuojau pat paskambinau Džekei, bet ji nekėlė nė vieno iš dviejų savo telefonų. Palikau žinutes, kad tuojau pat man atskambintų, ir išėjau į darbą, iš smalsumo nenustygdama vietoje.

Ji nepaskambino visą rytą. Paskambinau per pietus, bet vis tiek nesulaukiau jokio atsakymo. Apie vidudienį jau rengiausi dar kartą jai susukti, kai virš mano stalo parimo šešėlis. Atėjo Franklinas. Labai tyliai jis man tarė:

— Ariela tave kviečia.

— O ko?

— Eime.

— Kur?

— Į jos kabinetą.

O, varge, dabar mane išmes. Išmes ir nepasigailės.

Et, tiek to.

Franklinas įvedė mane į kabinetą ir aš smarkiai nustebau išvydusi ten dar keletą žmonių: Vendel iš Visage, kitų septynių prekių grupių koordinatorę Merę Džein ir Lois, Merės Džein pagalbininkę. Lois dirbo su Essence, viena ir vertingesnių ir rafinuotesnių mūsų kosmetikos rūšių, šiek tiek geresne už EarthSource.

Ar čia bus sprendžiamas grupinis atleidimas iš darbo?

Aplink Arielos stalą pusračiu buvo sustatytos penkios kėdės.

— Sėskitės, — dono Korleonės balsu paragino ji. — Taigi gera žinia ta, kad jūs dar neatleidžiamos iš darbo. Kol kas.

Mes visi dirbtinai garsiai ir pratisai nusijuokėm.

— Nusiraminkit, vaikai. Nieko čia juokingo. Pirmiausia turite žinoti, kad bus kalbama visiškai konfidencialiai. Tai, ką išgirsite šiandien čia, neturi būti diskutuojama ar aptarinėjama už šio kambario sienų nei dabar, nei vėliau ir nei su absoliučiai niekuo. Aišku?

Aišku. Bet mane tai sudomino. Juo labiau kad mes buvom toks visiškai skirtingų žmonių derinys. Ką mes turime tokio, kas suburtų mus draugėn ir dar tokiam slaptam reikalui?

— Formulė 12. Teko apie tai girdėti? — paklausė Ariela.

Aš linktelėjau galvą. Šiek tiek apie ją žinojau. Ją sukūrė kažkoks keliautojas, nusidanginęs į Amazonės upės baseiną ir pasiryžęs ištyrinėti čiabuvius, jų gyvenimo stilių ir panašiai. Susižeidus tenykščiam žmogui, iš augalų, jų šaknų ir dar kokių tik nori gėrybių būdavo paruošiamas specialus tepalas. Tyrinėtojas pastebėjo, kad žaizdos juo užtepus greitai užgyja, o randų beveik nelieka. Jis ir pats pabandė pagaminti tokį tepalą, bet pavyko tik tada, kai viską darė iš eilės, t. y. perėjo dvylika etapų. Iš čia ir kilo pavadinimas.

Tepalas buvo laikomas medicininiu, todėl reikėjo gauti leidimą jo gamybai iš Maisto ir vaistų administravimo tarnybos. Bet tam reikėjo daug laiko.

Ariela pasakojo toliau:

— Taigi, ilgai ir nuobodžiai laukiant to leidimo, profesoriui Redfernui — tokia jo pavardė — šovė galvon mintis pagaminti odos priežiūros priemonę. Pasinaudojęs ta pačia formule, jis pagamino skystesnės konsistencijos dieninį kremą. — Ji ištiesė ranką su šūsnimi atšviestų dokumentų ir išdalijo mums visiems penkiems. — Bandymai davė fenomenalių rezultatų. Su niekuo nesulyginamų. Viską rasite čia.

Įdomu tai, kad pradėjusi kalbėti, Ariela greitai užmiršta dono Korleonės toną. Aišku, tai tik jos žmonių bauginimo priemonė. Beje, gana neblogai padedanti.

— Jį nupirko Devereaux. — Devereaux yra milžiniška korporacija, turinti dešimtis kosmetikos linijų. Žinoma, įskaitant ir Candy Grrrl . — Devereaux labai juo susižavėjo. Tai bus brangiausia pasaulyje kosmetikos linija. — Ji vos vos šyptelėjo ir pažvelgė kiekvienam iš mūsų į akis. — Jums kyla klausimas: o kuo mes čia dėti? Taigi įsikalkit sau į galvas: McArthur rengiasi reklamuoti jų prekes.

Ji stabtelėjo ir leido mums aiktelti ir pasidžiaugti, kaip tai nuostabu.

— Aš noriu, kad jūs visos trys, — ji bedė pirštu paeiliui į mane, Vendel ir Lois, — pateiktumėte savo pasiūlymus. Kiekviena atskirai.

Dar viena trumpa pauzė. Reikia pripažinti, tai iš tiesų buvo fantastiška. Mano pačios komercinis pasiūlymas. Visiškai naujai prekių linijai.

— Jeigu pasiūlymai bus verti dėmesio, mes pateiksime korporacijai visus tris. Jeigu jie pasirinks kurį nors vieną, galbūt tada jums teks vadovauti visai reklaminei kampanijai.