Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Aš: Tiesą pasakius, Hari, aš ilgai galvojau apie visą šį pono Boso reikalą. Bandžiau sugalvoti papildomų variantų. Užuot rėmęsi dydžiu, galėtume atkreipti dėmesį į kitus parametrus.

Jis: Pavyzdžiui, kokius?

Aš: Kaip jums patiktų Ponas Siaubas?

Jis (lėtai kinkuodamas galvą): Visiškai nieko.

Aš: Pamėginkit kurį laiką taip vadintis, gal prilips.

Jis: Gerai. (Kolinui) Girdėjai? Kol kas prašau kreiptis į mane Pone Siaube. Pasakyk ir visiems kitiems.

Aš (nes labai noriu greičiau atsikratyti šito darbo): Hari, jūs turite fotografinių įrodymų, kad jūsų žmona buvo su kitu nusikalstamos grupuotės vadeiva. Ko gi jiems susitikinėti, jeigu nemanytų regzti kokios kiaulystės?

Jis: Daug priežasčių. Peisio mamelė Tesė O’Greidi artimai draugavo su Dėtos tėtušiu Cineriu Skineriu. Sakykim, Deta irgi nori pratęsti draugystę.

Aš: Vadinasi, Deta su Reisiu — seni geri draugai! Kodėl turiu sekti senus draugus?

Manau, kad jam visai pasimaišė. Pasimaišė ir stogas nuvažiavo. Ir dar visi varžteliai išbyrėjo.

Jis: Ne, jie visai ne seni draugai. Jų mamelė su tėtušiu buvo seni geri draugai.

Aš: Bet vis tiek nekalta dingstis susitikinėti.

Jis (purto galvą): Ne. Nes dar yra vienas kruvinas darbelis, susijęs su ginklų kontrabanda iš Artimųjų Rytų, kur Čineris Skineris liko apmulkintas.

Kolinas: Kartu su kitais Dublino nusikalstamo pasaulio grietinėlės vyrais.

Jis (piktai žiūrėdamas į Koliną): Kai reikės tavo trigrašio, paprašysiu. (Man) Iš tiesų, didžioji dalis garsiausių Dublino žvaigždžių — Ašmenuotasis Benis, Pašeris Skustuvas, Kaulėtasis, Džimas Lyginimo Lenta — visi surinkti ir likviduoti per porą savaičių. (Atsidūsta) Geriausi iš geriausiųjų. Bet didžiausias šokas buvo Čineris Skineris. Niekas nenorėjo teptis su Čineriu rankų, bet sklido gandai, kad jį pašalino Tėsė O’Greidi. Niekam nepavyko šito įrodyti, tačiau tik Tesė O’Greidi būtų įstengusi tą padaryti.

Aš: Kada tai įvyko?

Jis: Seniausiai. Prieš dvylika? Penkiolika metų? (Žiūri į Koliną) Kolinas: šią vasarą bus keturiolika.

Aš: Vadinasi, Deta su Reisiu buvo artimi draugai, paskui pasidarė priešais, o dabar vėl gali susidraugauti?

Kad juos perkūnai!

P. S. Kai sakiau, kad nieko nemyliu, truputį sumelavau. Labai myliu tave.

P. P. S. Ir sakau tai visai ne dėl to, kad žuvo tavo vyras.

41

Niekaip negalėjau sugalvoti Formulės 12 reklaminio pristatymo. Pirmą kartą gyvenime įkvėpimas mane visiškai apleido.

Franklinas paklausė, kaip sekasi.

— Normaliai, — atsakiau jam.

— Papasakok.

— Nenorėčiau. Gal geriau nereikia. Jis dar nebaigtas, todėl nenoriu, kad pamatytum tik pusę darbo.

Staiga supykęs jis išrėžė:

— Vedžioji mane už nosies, ką?

— Ne, Franklinai. Prisiekiu. Patikėk manim, aš tavęs nenuvilsiu.

— Mes su Ariela smarkiai rizikuojam.

— Žinau. Esu jums dėkinga. Aš tikrai to verta.

Bet iš esmės nebuvau to verta.

Sekmadienį vis dar tempiau gumą, tad nuėjusi pas Leislę paprašiau draugų pagalbos.

— Jeigu kas nors kam nors šiandien apsireikš, ar negalėtumėte paklausti, ką man sugalvoti pristatymui?

— O ką jau esi sugalvojusi? — paklausė Nikolas.

— Nieko. Dar niekas neatėjo į galvą.

— Ar tai tau nieko nesako? — dar vienas klausimas.

— O ką turėtų sakyti?

— Kad nieko nereikia daryti.

— Ir išlėkti iš darbo? Vargu ar taip gerai.

— Kaip ištraukti žąsį iš ąsočio?

— Kokią žąsį?

— Tai budistų posakis. Ąsotyje įstrigo žąsis — kaip ją ištraukti?

— O kaip ji ten pirmiausia pateko? — paklausė Mičas. Nikolas nusijuokė:

— Nesvarbu. Tai kaip ją iš ten iškrapštyti?

— Sudaužyti ąsotį, — pasiūlė Mičas.

Nikolas papurtė galvą.

— Negalima. — Pažvelgė į mane. — Bus kitų pasiūlymų?

— Išrūkyti ją lauk, — tarė Barba. — Che che che.

— Pasiduodu. — Nebeištvėriau. — Pasakyk.

— Čia ne mįslė. Tiesaus atsakymo nėra.

— Ką? Tai žąsis taip ir liks ąsotyje?

— Nebūtinai. Jeigu turėsi kantrybės, palauksi, kol žąsis sublogs, o tada pati iš jo išlįs. Arba jeigu kas ją nušers, tai taip sustorės, kad nebetilps į ąsotį ir jis sutrūks. Bet daryti paprasčiausiai nereikia nieko.

— Žinai, mažyli, tu protingas ne pagal savo metus, — pagyrė Barba.

— Nežinau. Aš tikėjausi sulaukti kokio nors praktiško patarimo, — atsakiau jam.

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Volsai1@eircom.net

Tema: Rezultatas!

Brangioji Ana,

Tikiuosi, kad laikaisi puikiai. Na, mums pagaliau pavyko „iššifruoti“ tą moterį. Nusinešiau nuotraukas į golfo klubą, bet niekas jos ten nepažino. O bridže man „nusišypsojo laimė“. Ją pažino Dudė Makdevit. Įdomu tai, kad pirmiausia ji atpažino šunį Zojį. Sako: „Čia gi Zojis O’Šy, kaip mane gyvą matai.“ Kai ji ištarė Zojo vardą, pamaniau, kad nuvirsiu su visa kėde. „Taip, — surikau aš, — tai Zojis, Zojis! Kas jo šeimininkė?“ — „Nana O’Šy“, — sako ji.

Dudė man davė net jos adresą Springhil Draive. Tai nelabai toli, nors kiekvieną dieną vedžioti tokį šunį susidaro nemažas atstumas. Nežinau, ką man dabar daryti. Teks turbūt priremti ją prie tvoros. Užspęsti į kampą. Kad ir kaip ten atsitiktų, būtinai tau pranešiu.

Tave mylinti Mama

Man galvoje sukosi tik mintys apie Formulės 12 pristatymą, bet nieko konkretaus nesumąsčiau. Mano protas dar niekada nebuvo taip užblokuotas. Nors žinojau, kad jeigu bus riesta, griebsiuos ko nors panašaus į Vendel — privataus lėktuvo į Rio, prašmatnių viešbučių, pusės dienos kelionės po skurdžių rajonus, — bet man tai tikrai ne prie širdies. Būtinai turiu ką nors sugalvoti savo. Anksčiau man visada pavykdavo „ištraukti iš skrybėlės triušį“. Bet didžiam mano siaubui, niekas neatėjo į galvą, o buvo likusios tik šešios dienos...

... penkios...

... keturios...

... trys...

... dvi...

... viena...

... nė vienos...

Pristatymo įteikimo Arielai dieną apsivilkau vienintelį savo rimtą kostiumėlį, kuriuo vilkėjau tada, kai susipažinau su Aidanu ir kai jis apliejo mane kava. Gal su juo į mane pažiūrės rimčiau. Vos nenumiriau nuo šoko, kai pamačiau pernelyg išsipusčiusią Vendel.

Ji vilkėjo geltoną kostiumėlį. Geltoną. Su plunksnomis. Atrodė kaip didelis paukštis. Pristatymui tikriausiai pasirinko karnavalo temą. Paskubomis dėbtelėjau į Lois, kuri buvo apsirengusi berankovę chaki spalvos liemenę su daugybe kišenių, lygiai kaip ir profesorius Redfernas. Jos pristatymas tikriausiai pasuks garsaus tyrinėtojo keliu.

Likus penkioms minutėms iki penkių, Franklinas linktelėjo man su Vendel ir nusivedė į posėdžių kambarį. Iš priešingos pusės mūsų link jau ėjo Merė Džein ir Lois. Vendel su Lois po pažastimi nešėsi pastatomas lentas. Aš nieko neturėjau.

Visi penki susitikome prie durų, kur Franklinas su Mere Džein pasitiko vienas kitą priešiškais veidais. Aplinkui mus visi ištiesę kaklus spoksojo ir laukė; šis superkonfidencialus pristatymas buvo prasčiausiai laikomas paslaptyje įvykis.

— Prašau užeiti, — pakvietė Arielos asmeninė asistentė. — Ariela jau laukia. Aš pasaugosiu duris. — Veikiau kad nepabėgtume, negu kad niekas neužeitų, pagalvojau.