Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Na ir kas. Aš laikyčiau iškėlus iš vandens koją ir viliojamai trinčiau kvepiančiu muilu kulkšnis, o tu prieš išeidamas pasilenktum manęs pabučiuoti...

— Supratau. Tu įsitrauktum mane už kaklaraiščio...

— Taigi! Į vonią.

— Vajetau! Jėga!

— Jokia čia ne jėga. Tu pradėtum karščiuotis. Imtum šaukti: Dieve šventas, čia gi mano Hugo Boso kostiumas. Ką aš dabar apsirengsiu į darbą?“ — Kalbėdama aš įnirtingai verčiau komodos stalčius ieškodama liemenėlės. Pagaliau radau.

— Žiūrėk. — Aidanas bedė pirštu į savo tarpkojį. Ten vyko kažkoks judėjimas.

Aš nekreipiau dėmesio ir tęsiau toliau.

— Tu imtum aiškinti: „Verčiau greičiau šluostykim grindis, kol neatlėkė kaimynas iš apačios ir nepradėjo skųstis, kad mes užliejom jo vonios kambarį.“

Aidanas ir toliau žiūrėjo sau į tarpkojį. Aš pasekiau jo žvilgsnį ir pamačiau tvirtą atsikišusį daikčiuką jo kelnėse. Jis skėstelėjo rankomis lyg sakydamas: „Velniai žino, mieloji“. O aš tariau jam:

— Mes turim skubėti į darbą.

— Ne. — lis atsegė man liemenėlę, kurią buvau ką tik užsisegusi. — Bet tu tokia graži. — Jis švelniai kąstelėjo man į kaklą. — Aš tavęs labai labai noriu. Paliesk. — Jis paėmė mano ranką ir net per drabužius aš pajutau jo erekciją, tokią sulinkusią ir stangrią, besiveržiančią išsivaduoti ir išsitiesti. Po mano prisilietimo daikčiukas dar labiau sukietėjo ir išsitiesė.

Staiga man irgi toptelėjo, kad būtų visai neblogai, bet paskui dar kartą jį sutramdžiau:

— Aš užsimoviau oranžines kelnaites.

Jos buvo panašios į vyriškas trumpikes. Man jos patiko, o Aidanas jų tiesiog nepakentė.

— Na ir kas, — tarė jis. — Nusimauk. Tuojau pat. — Ir jis parsigriovė mane ant lovos, užvertė aukštyn sijoną, užkišo smilius už kelnaičių gumelės ir, nutraukęs žemyn iki pat kulkšnių, visai jas numovė.

Pasilenkęs virš manęs atsirišo kaklaraištį, nutraukė užtrauktuką ir sušnibždėjo:

— Dabar aš tave išdulkinsiu. — Kai nusimovė kelnes ir savo Calvino kelnaites, iš po jų stryktelėjo stačias kaip kuolas penis. Įsirėmusi rankomis jam į krūtinę parverčiau jį ant šono; apatinės marškinių sagos buvo prasegtos, kelnės nusmauktos iki kelių, oda balta greta ryškiai mėlyno kostiumo ir tamsių gaktos plaukų kuokšto.

Jo erekcija styrojo stačia ir jis ėmė siekti manęs.

Aš užsliuogiau ant jo, staiga pasijutusi baisiai sujaudinta, ir įsitvėrusi į lovos galvūgalį pradėjau ritmingai kilnotis aukštyn ir žemyn. Kažkokia saga skaudžiai dūrė į gaktikaulį, mano krūtys malėsi jam prieš nosį. Jis gaudė dantimis spenelius, rankomis tvirtai spausdamas man klubus ir vis greičiau ir greičiau judindamas mane apie savo stiebą.

Lovos galvūgalis girgždėjo vienu ritmu su jo dūsavimais:

— Ai! Oi! Ai! — paskui: — Gana, užteks! — ir galiausiai: — Aaaaa! — O tada smarkiai sutrūkčiojo, įsirėmė į mane ir prisitraukė prie krūtinės. Jis visas drebėjo ir aikčiojo, o kai atgavo amą, tarė: — Atsiprašau, mieloji.

Aš truktelėjau pečiais:

— Žinai, ką reikia daryti.

Jis pasiguldė mane ant nugaros, pakišo po užpakaliu pagalvę, praskėtė šlaunis ir aš pakilau jo pasitikti.

40

Prisiekiu Dievu, jau kitą rytą man pasirodė, kad mano rando būklė pagerėjo. Nebuvau visai tikra, bet dėl visa ko ėmiau ir nufotografavau, jeigu Formulė 12 jau po pirmo karto gali duoti pastebimų rezultatų, tai ko galima tikėtis po poros savaičių? Mano komerciniam pasiūlymui tai turėtų praversti.

Dar gerai nežinojau, kokį pristatymo kelią pasirinksiu, bet buvo aišku, kad nenorėčiau kopijuoti Vendel ar Lois. Galėjau spėti, ką pasiūlys Vendel, nes žinojau jos stilių: Vendel negailėjo pinigų niekam, jeigu Vendel kas leistų, tai ji privačiu lėktuvu nuskraidintų į Braziliją visas kosmetikos žurnalų redaktores.

Lois buvo kiek santūresnė. Kadangi ji šiuo metu dirbo su linija, kuri truputėlį tiko ir Plunksnelių Glostytojams , tad, galimas daiktas, ji pasirinks šitą kryptį ir išreklamuos natūralias produkto sudedamąsias dalis ar panašiai.

Taigi jeigu braziliškasis ir natūralusis Formulės 12 pristatymo būdai jau išsemti, tai kas lieka man?

Niekas neatėjo į galvą, lokių įkvėpimo ženklų. Apie nieką daugiau negalėjau galvoti; tai užvaldė visą mano protą ir nepaliko nė menkiausios prošvaistės pamąstyti apie ką nors kita. Vis tiek turiu ką nors sumintyti. Privalau ką nors sugalvoti.

Ką tu manai? Paklausiau Aidano. Turi kokių minčių? Pūstelk dieviškojo įkvėpimo. Dabar, kai tavęs nebėra gyvo, gal vis tiek gali kaip nors man pasitarnauti?

Bet mano galvoje nepasigirdo jokio atsako. Žiūrėjau į mažą geltoną indelį ir mąsčiau.

Kam: HiuzionietopadejejaWyahoo.com

Nuo: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Tema: Rezultatas!

Po velniaižin kiek savaičių, kai pradėjau sekti Dėtą Bosienę, pagaliau pavyko padaryti jos ir Reisio O’Greidžio nuotrauką jo namuose. Pripleškinau krūvas nuotraukų, kol Deta kalbėjosi su juo prie jo kiemo vartų lauko telefonu, paskui įvažiavo į kiemą, pasistatė mašiną, išlipo, paspaudė durų skambutį, įėjo į vidų...

Kuo skubiausiai atsispausdinau nuotraukas. Tada paskambinau Kolinui ir liepiau mane paimti. Su Hariu susitinku tik angliškojo biliardo salėje, bet manęs ten vienos niekada neįleidžia. Tenka kęsti tragišką pažeminimą sėdint užuolaidomis užtamsintam automobily ir klausantis gatvės vaikiščių patyčių.

Kaip visada, Haris sėdi salės gilumoje ir gurkšnoja pieną. Padedu priešais jį voką su nuotraukom.

Aš: štai jums įrodymai. Sumokėkite man pinigus ir atleiskite iš šito nuobodaus darbo.

Haris (atplėšia voką ir permeta akimis nuotraukas): Darbą dar teks dirbti.

Aš: Kodėl?

Jis: Man patinka, kai jūs būnat šalia.

Aš: šit kaip?

Dedu galvą, kad jis manęs nekenčia.

Jis (liūdnai): Ne, net nežinau, kodėl taip pasakiau.

Aš: Man nuo šito darbo jau bloga. Prašau mane atleisti.

Jis: Neįmanoma. Noriu, kad dirbtumėt.

Aš: O aš noriu išeiti.

Jis: Jūs labai mylite savo mamą, tiesa?

Aš (nustebusi): Ne, nė trupučio.

Iš kur jis pešė šitą nesąmonę?

Aš: Jūs man grasinate?

Jis: Taip.

Aš: Na, tuomet teks gerokai pasistengti, nes manęs mama nepagąsdinsit.

Jis: Ką tada jūs mylite?

Aš: Nieko.

Jis: Juk vis tiek turite ką nors mylėti.

Aš: Sakau jums, aš nieko nemyliu. Mano sesuo Rachelė sako, jog aš nesveika, kad man kažko trūksta.

Jis: Ji kas — psichiatrė?

Aš: Taip. (Žinau, kad ji netikra psichiatrė, tik apsimeta tokia esanti.)

Jis: Na, tuomet ji žino. Velniai griebtų. (Susiima rankomis už galvos. Ženklas, kad mąsto. Pakelia galvą.) Man reikia svaresnių įrodymų už šituos. Man reikia įrodymų, kad jie buvo kartu, jeigu suprantat, ką turiu omeny.

Aš: Turit omeny — kaip jie viens ant kito joja?

Jis (krūpteldamas): Mano laikais moterys kalbėdavo truputį išraiškingiau. Padvigubinsiu tiek, kiek dabar moku. Ką į tai pasakysite?

Aš (beviltiškai): Ne pinigai svarbiausia. Klausykit, Hari, šitas darbas turėtų būti truputį įdomesnis. Aš prarandu norą gyventi.

Jis: Liaukitės vadinusi mane Hariu. Parodykit bent truputėlį pagarbos.