Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Sėskitės, sėskitės, — paragino Ariela nuo kito stalo galo. — Nagi, nustebinkite mane.

Vendel atsistojo pirmoji ir tai, ką ji pristatė, nebuvo didelė staigmena. Ji norėjo pademonstruoti braziliškąjį Formulės 12 aspektą, nuskraidinant dvylika pačių geriausių kosmetikos leidinių redaktorių į Rio de Žaneirą Mardi Gras šventei. — Jos bus priblokštos. Nuskraidinsime jas privačiu lėktuvu. — Taip ir žinojau! Privačiu lėktuvu! Aš gi žinojau!

Ji atidengė savo pastatomąją lentą, kurioje mes išvydome nedidelio lėktuvėlio nuotrauką.

— Šis lėktuvas panašus į tą, kuriuo bus skraidinamos merginos, — pasakojo ji. — Paskui visas merginas apgyvendinsime atskiruose penkių žvaigždučių viešbučiuose. Rio juk jų gyvas velnias.

Dabar ji atvertė antrą lapą — Rio Hiltono viešbučio nuotrauką. Trečiame lape buvo įdėta didžiulio viešbučio kambario fotografija. Ketvirta irgi panaši.

— Čia matyti, kokiuose kambariuose jos bus apgyvendintos. O paskui mes jas papuošime nuostabiais karnavaliniais kostiumais.

Buvo parodyta dar keletas nuotraukų. Grakščios, įdegusios moterys su siauručiais geltonais bikiniais ir didžiulėmis, spyruokliuojančiomis plunksnų karūnomis ant galvų.

— Pabandysiu spėti, — prabilo Ariela. — Čia kostiumai, kuriais jas aprengsite.

Vendel šypsena nusidriekė iki ausų.

— Tikrai taip! Šitos kelionės jos nepamirš visą gyvenimą! Medžiaga žurnaluose bus pasakiška.

Aš padrąsinamai šypsojausi ir mintyse galvojau, kad būtų labai nepadoru priminti, jog Rio yra už kelių tūkstančių mylių nuo Amazonės baseino ir kad Mardi Gras šventė ten bus ne anksčiau kaip po pusės metų.

Antroji atsistojo Lois, ir, kaip aš ir spėjau, jos pristatymas buvo viena pompastika. Ji pasiūlė grožio leidinių redaktores — visas dvylika, kaip ir Vendel — kartu su profesorium Redfernu supažindinti su žmonėmis, kurie gamino Formulę 12.

— Nuskrisime į Rio, iš ten lengvu lėktuvėliu nuskraidinsime jas į džiungles.

Ji atidengė savo pirmąją vaizdinę priemonę: lėktuvo nuotrauką. Jis buvo labai panašus į Vendel lėktuvėlį. Matyt, tas pats; turbūt atsiuntė iš to paties vyriausybinių lėktuvų internetinio puslapio.

— Kai nusileisime džiunglėse, — mums prieš nosis buvo pakišta didžiulė nuotrauka su džiunglių vaizdu, — pusę dienos vaikštinėsime po jas. Redaktorės galės savo akimis pamatyti augalus, iš kurių pagamintas produktas. — Mums susipažinti buvo pateikta kažkokio augalo nuotrauka.

— Vaikščioti po džiungles? — nustebo Ariela. — Man kažkodėl šita mintis visai nepatinka. O jeigu įkąs anakonda ir mums užkabins teisminę bylą?

— Kraują siurbiantys parazitai. Man siaubą kelia kraują siurbiantys parazitai, — beveik sau po nosim sumurmėjo Franklinas. — Ir šikšnosparniai. Jie įsivelia į plaukus. — Ir net nusipurtė.

— Pasamdysim vedlius, — paaiškino Lois ir greitai atvertė kitą nuotrauką su pusnuogiu, besišypsančiu, juodadančiu vyru.

— Nuostabu, — vėl sumurmėjo Franklinas.

— Visiems bus parūpinta specialių drabužių. Štai tokių. — Lois parodė į savo liemenę. — Kelionė bus visiškai saugi. Bus nuostabu ir visai kitaip. Merginos išpaikintos prabangos ir patogumų, tad viskas joms jau nusibodę.

Aš su tuo sutikau.

— Jos apsidžiaugs, kad pabus džiunglėse ir liks gyvos. Mes išpusime šį reikalą ir po visko pasakysim, kad nebuvom tikri, ar jos bus tokios kietos ir ištvermingos. Be to, joms patiks, kad teko prisiliesti prie kitokios kultūros.

Visai neblogai. Iš dalies geresnis variantas nei Vendel, nors Vendel buvo saugesnis.

O tada atėjo mano eilė. Giliai įkvėpiau oro ir iškėliau nedidelį indelį, suspaudusi jį tarp nykščio ir smiliaus.

— Formulė 12. — Pasisukau su kėde, kad visi gerai matytų indelį. — Didžiausias laimėjimas odos priežiūros srityje po Creme de la Mer. Kaip geriausiai jį išreklamuoti? Tuojau jums papasakosiu. — Nutilau, pažiūrėjau visiems susirinkusiems į akis ir pareiškiau. — Ogi mes... nieko nedarysime.

Tai prikaustė jų dėmesį: aš susimoviau. Aišku kaip dieną, kad susimoviau. Franklino veide sustingo siaubas: jis iki paskutinės akimirkos leido laikyti paslaptyje mano pristatymą ir Ariela dabar jį užmuš. Be abejonės, Vendel su Lois triumfavo — pusė opozicijos jau sutriuškinta, o joms nereikėjo nė piršto pajudinti. Tuo metu, kai Ariela jau kilo nuo savo kėdės ir rengėsi mane iškoneveikti, aš vėl prasižiojau.

— Na, ne taip jau ir nieko. — Mirktelėjau akim. Ar bent pabandžiau mirktelti. Jau senokai nebuvau šito dariusi. — Mano pasiūlymas — gandonešio kampanija. Susitikusi pietauti su kokia nors redaktore, numesiu užuominą, kad tuojau turi pasirodyti naujas odos priežiūros produktas. Neregėtas negirdėtas. Kai jos pradės manęs klausinėti, griebsiuos už burnos, pasakysiu, kad tai didžiausia paslaptis, ir imsiu prašyti, kad niekam neprasitartų... Bet kai mes joms pateiksim pavyzdį, jos liks sužavėtos.

Visi įdėmiai žiūrėjo į mane.

— Augalų ir šaknų, iš kurių pagaminta Formulė 12, negalima susintetinti. Todėl produktas iš tiesų bus unikalus. Aš ketinu padovanoti vieną — vieną mažulytį indelį, sakykim, Harpers žurnalo redaktorei. Jį gaus vienintelė visose valstijose. Vienut vienutėlė. Ir aš jo nesiųsiu paštu. Neįduosiu per pasiuntinį, o įteiksiu jai pati asmeniškai. Ne jos kabinete, o kokioj neutralioj aplinkoj. Tarsi daryčiau nusikaltimą. — Dabar jie užsikabino. — Ji gaus tą indelį, jeigu pažadės reklamai visą puslapį. Jeigu ji nesutiks, eisiu pas kitą redaktorę. Sakykim, pas Vogue. Indelį reikėtų pagaminti iš kokio nors pusiau brangaus akmens — gintaro ar turmalino. Norėčiau ko nors sunkaus, dailaus ir mažo, kad tilptų man į delną. Svaraus, suprantate? Tarsi bombos su galingiausiu užtaisu.

Niekas nepratarė nė žodžio, bet Ariela ištempė kaklą. Lyg parodytų, kad pritaria.

— Ir čia dar ne viskas, — tęsiau aš. — Prašau įsidėmėti. Jokių ryšių su garsenybėm.

Franklinas išblyško. Ryšiai su garsenybėm buvo jo gyvenimo džiaugsmas.

— Niekas negaus šito kremo veltui. Jeigu užsigeis Madona, tegu perka...

— Ei, tik jau ne Madona, — užprotestavo Franklinas.

— Net ir Madona.

— Nesąmonė, — burbtelėjo jis.

— Ir jokios reklamos, — tariau. — Apie Formulę 12 turi būti perduodama iš lūpų į lūpas, kad žmonės pajustų, jog dalijasi didžiule paslaptimi. Ažiotažas turi subręsti lėtai, kad tuo metu, kai kremas pasirodys ant prekystalių kuriame nors viename dideliame Amerikos pardavimo taškų — gal Barnio ar Bergdorfo — paklausa jau bus pranokusi pasiūlą. Išankstiniai užsakymai pasipils taip, kad nespėsime gaminti. Moterys būriuosis už parduotuvių durų dar joms neatsidarius. Indeliai su Formule 12 keliaus iš rankų į rankas juodojoj rinkoj. Moterys dėl jo kraustysis iš proto. Tai bus panašu į naujojo sezono Chloc rankinukų bumą. Dešimt balų. Elitiškiausia Niujorko prekė. O tai reiškia, kad elitiškiausia prekė ir visame pasaulyje. Už jokius pinigus jos neįsigysi. Nesuveiks jokie turimi ryšiai. Tiesiog reikia laukti, kada ateis tavo eilė. Ir žmonės lauks, nes bus verta laukti.

Kita vertus, žmonės gali imti ir pamanyti: „Eina švilpt, manęs tai jau neapmulkins. Duokit man seniai išbandytą La Prairę kremą.“ Rizika didelė. Niekas negarantuoja, kad niujorkietės mesis į beprotybę. Jeigu pajus, kad jomis manipuliuojama, lazda atsisuks kitu galu. Tačiau dabar apie tai geriau neužsiminti.

— Po devynių mėnesių tą patį pakartosime ir su serumu, o po pusmečio — su makiažo pagrindu. Paskui pradėsime siūlyti akių kremą, lūpų balzamą, kūno pienelį, prausiklį ir šveičiamąją dušo želė. Visiems ateis savas laikas.