Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Ariela dar kartą beveik nežymiai linktelėjo. O tai bemaž prilygo užšokimui ant stalo ir surikimui: „PIRMYN, ANA!“

— Ir dar ne viskas. — Pabandžiau nutaisyti labai rimtą balsą.

Šit kaip?

— Turiu jums dar šį tą. — Nutilau ir, privertusi truputėlį palaukti, parodžiau pirštu į savo randą. — Kaip jūs jau turbūt pastebėjote, aš esu laimingoji subjauroto veido savininkė.

Palaukiau, kol jie visi sutrikę prunkštels.

— Per trumpas dvi savaites, kai pradėjau naudoti Formulę 12, pastebėjau didžiulį pagerėjimą. Prieš pradėdama naudoti šį kremą, padariau savo veido nuotrauką. — Tiesą pasakius, ji daryta tą pirmąjį vakarą, kai pasitepiau, bet tiek to. — Skirtumas akivaizdus. Aš šiuo produktu tikiu. Nuoširdžiai tikiu. — Na, turbūt reikės pamėginti. — Kai pristatinėsiu jį grožio leidinių redaktorėms, būsiu akivaizdus įrodymas, kad Formulė 12 yra fantastiškas gaminys.

— Valio! — Šiuo pasiūlymu Ariela liko apstulbinta. — O jeigu rezultatai nebus pakankamai akivaizdūs, nusiųsime tave plastinei operacijai.

42

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Laiminga-Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Tema: Sukandžiota subine!

Vakar paskambino Kolinas. Sakė turįs informacijos, kad Deta Siaubienė lankysis prabangiuose Reisio namuose Dalkyje. Apsidžiaugiau. Pasiutiškai apsidžiaugiau. Gal pagaliau atsikratysiu šito suknisto darbo. Greitai nulėkiau tenai. Betgi Reisio namas su elektroniniais vartais, aukšta tvora ir bokšteliais. Beje, kaip privatūs sekliai patenka į tokius kiemus? Gal turi kokį daikčiuką, kuriuo atrakina vartus? O gal jie laisvalaikiu užsiiminėja alpinizmu, kad užmetę virvę ant tvoros bokštelio galėtų mikliai atsidurti kieme, kol apsauga nespėjo prasižioti?

Mano visa ginkluotė — įžūlumas. Nuspaudžiau lauko telefono mygtuką, palaukiau. Po kiek laiko prikimęs moteriškas balsas klausia: „Kas ten?“

Nutaisiau nelaimingą toną: „Ponia, labai atsiprašau, kad jus trukdau, bet aš susitariau susitikti „Druidų sosto“ kavinėje, tačiau pasiklydau ir labai noriu į tualetą. Prašiausi pas dar dviejų jūsų gatvės namų šeimininkus, bet manęs neįsileido. Gal jūs galėtumėte padaryti krikščionišką paslaugą ir leisti man pasinaudoti jūsų tualetu? Nebegaliu išsėdėti mašinoje, mane taip spaudžia...

Užsičiaupiau, nes vartai jau vėrėsi! Patraukiau keliuku per kiemą lyg į patį rojų. Atsidarė lauko durys ir pro jas tvykstelėjo ryški šviesa. Viduje buvo šilta, malonu, o svarbiausia — dvelkė laukimu, Deta su Reisiu kažkur tūno inkriminuojančiose pozose. Maža moterytė prie durų — apie tris pėdas šešis colius, baisiai sena, kokių šimto ir septynerių metų. Žilų garbanotų plaukų, su akiniais, beformiu tvido sijonu ir senu nutįsusiu megztiniu, matyt, savo pačios narpliotu. Reisio O’Greidžio ekonomė?

Ji: Užeik vidun, vargšele.

Aš (su neslepiamu dėkingumu): Labai jums ačiū, ponia.

Ji: Į tualetą prašau čia.

Nuvedė mane į drabužinę apačioje, bet aš norėjau pasitrinti viršuj, kur galėčiau užklupti Dėtą su Reisiu nusikaltimo vietoje.

Aš: Ponia, labai atsiprašau, kad pasirodysiu jums tokia nedėkinga, bet aš turiu „ligą“.

Ji atšoko atatupsta.

Aš: Ne, ne, neišsigąskit. Ji neužkrečiama. Tai paprasčiausias fiziologinis sutrikimas: reikalą galiu atlikti tik tuose tualetuose, kuriais nesinaudoja kiti žmonės.

Ji (žiūrėdama į mane klausiamai): Na, šalia svečių kambario yra atskiras tualetas, kur beveik niekas neužeina. Ar jis tiks? Eime, parodysiu.

Aš: Jums gal neverta lipti laiptais su savo senom kojom. Jau ir taip pridariau jums rūpesčių. Tik parodykit, į kurią pusę man eiti.

Ji: Lipkit į patį viršų, paskui į dešinę, antros durys, (šūkteli man pavymui.) Tik nesupainiokit drabužinės durų su vonios kambario, kaip vieną vakarą buvo atsitikę Greidžiui, kai padaugino išgerti.

Nuėjau į tualetą, nes kad jau buvau vietoj, tai nusprendžiau ir pasysioti. Paskui, apsiginklavusi fotoaparatu, tyliai išslinkau ir pamėginau kyštelti nosį į kitus keturis kambarius. Bet juose nieko nebuvo. Kur, po paraliais, pasislėpė Reisis su Deta?

Ji (laukdama manęs apačioje): Ar jau susitvarkėt?

Aš: Jau.

Ji: Baisi Dievo rykštė, ar ne? Pūslė nelaiko?

Aš: Tikrai taip.

Ji: Bet labai praverčia specialios šlapimą sulaikančios kelnaitės. Gal norėtumėte pyragaičių?

Varau į virtuvę, tikrą virtuvę mėlynosios agos spalvos su šiurkščiu mediniu stalu, sausų gėlių puokštėmis, pakabintomis džiūti. Pyragaičiai klasiški. Belgiški. Iš visų pusių aplieti šokoladu. Ne tik iš vieno šono. Kai kurie net suvynioti į auksinį popieriuką.

Aš: Pyragaičiai jūsų klasiški.

Ji: Žinoma, juk reikia nors senatvėj pagyventi prabangiai, tiesa? Kuo jūs vardu, brangioji?

Aš: Helena.

Ji: Helena. O pavardė?

Aš: Helena... Aaa.

Jau norėjau sakyti Volš, bet paskui staiga persigalvojau.

Aš: Keler.

Vienintelė pavardė, kuri tuomet šovė į galvą: Helena Keler.

Ji: Helena Keler? Man ji kažkur girdėta. Ar mes kartais nebuvom susitikusios?

Aš: Abejoju.

Ji: O aš esu Tesė O’Greidi.

Jėzau šventas! Vos neužspringau. Čiagi ta garsioji Tesė

O’Greidi, pavojingiausia Dublino nusikalstamo pasaulio moteris. Vadinasi, Reisis O’Greidis gyvena su savo mamaite?

Pasistengiau mikliai atsitokėti. Nedera rodyti savo silpnumo.

Aš: Ačiū, kad leidote pasinaudoti jūsų tualetu, Tese. Jūs tikra krikščionė.

(Senoliams patinka, kai juos vadina krikščioniais.)

Aš: Jūs lyg šventas Petras kelyje į Damaską, padėjęs mūsų Viešpačiui užgesinti liepsnojantį krūmą, kad nesupleškėtų visa Biblija.

Ji: Anoks čia man vargas. Pasiimkit kelis pyragėlius į kelią. (Apžiūrėdama, kokių dar liko.) Ar mėgstat su apelsinų įdaru?

Aš: Ne. Tokių nieks nemėgsta.

Ji: O su mėtiniu?

Aš: Gerai.

Ji įbruko man į kišenę du pyragėlius su mėtiniu įdaru ir dar patapšnojo, vos nepataikiusi į pistoletą, o tada palydėjo į holą. Praeidama pro pusiau praviras duris pamačiau Reisį su Deta! Sėdėjo susiglaudę ant sofos ryškiai apšviestame kambaryje ir gėrė arbatą, kramsnojo pyragėlius (tokius pačius klasiškus, kaip ir aš valgiau virtuvėje, kaip supratau trumpam užmetusi akį) ir žiūrėjo „Mamoms tai patinka“. Tragedija! (Anglai mėgsta kartoti klasiką.)

Prie durų dar kartą padėkojau Tesei, o kai patraukiau vartų link, gana garsiu balsu ji dar man šuktelėjo: „Žiūrėkit, daugiau nebepasiklyskit...“

Staiga mane vėl apėmė keistas jausmas. Jeigu leisiuosi užvaldoma baimės, tai tik baimę ir jausiu.

Atsigręžiau atgal. Tesė tebestovėjo apšviestame hole ir nuo prieangio jos akinių stikluose kažkas blykstelėjęs privertė mane prisiminti Jozefą Mengelę.

Pasibaigus takeliui, išėjau pro vartus, ir jie už manęs pradėjo užsidaryti. Palaukiau iki paskutinio momento, paskui mikliai šmurkštelėjau atgal prie jų, numečiau ant žemės kuprinę toje vietoje, kur jie susiglaudžia, kad nukirstų elektroninį šviesos spindulį ir jie vėl atsidarytų.

Gudriai sugalvota.

Nuskuodžiau per žolę prie svetainės langų. Užuolaidos užtrauktos, bet per vidurį paliktas plyšelis — koks neapdairumas - tad puikiausiai viskas matėsi. Deta su Reisiu sėdi susiglaudę pečiais, gurkšnoja arbatą ir žiūri tą patį filmą. Na ir keistas žmonių skonis.