Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Padariau kelias geras nuotraukas, tada staiga už nugaros išgirdau kažkokį garsą — šuns urzgimą.

Atsisukau. Sūnys. Net du. Didžiuliai, bjaurūs padarai su pasruvusiomis akimis ir tragiškais dantimis. Kaip Klaros per pagirias. Tesė tikriausiai mane įsileisdama buvo juos uždariusi, bet dabar, kai aš „išėjau“, jie vėl ėmė patruliuoti sode. Nieko taip nekenčiu gyvenime, kaip tų prakeiktų šunų.

Jie man švelniai urzgė ir aš, nieko nelaukdama, suurzgiau jiems atgal. Na va! Nesitikėjot, prakeikti dvokiantys padarai?

Aš: Jūs — pikti šunys, bet aš turiu ginklą. Žiūrėkit.

Lėtai iš dėklo išsiėmiau pistoletą ir parodžiau jiems. Pistoletas — sakau. Labai pavojingas. Tikriausiai matėt per televizorių. Ne sykį treniravausi bunkeryje su kietais atsargos karininkais. Galėčiau į jus nusitaikyti ir patiesti vietoje. Supratot? O dabar aš lėtai atsitrauksiu, laikydama nutaikytą į jus pistoletą, o jūs liksite savo vietose ir nejudėsite. Nors sutrikę, bet paklusnūs.

Jie taip ir padarė. Sukau jiems prieš nosį pistoletą ir vis kartojau: „Pistoletas. Galiu jus nudėti. Ginklas. Labai pavojingas.“

Ir pamažėle traukiausi atgal, žingsnis po žingsnio ėjau pievele, kol pagaliau pasiekiau vartus. Ir tada padariau didžiausią klaidą: pasileidau bėgti, šunys irgi. Ei, galvojo jie, ji juk mūsų išsigando. Čiumpam ją.

Skalydami kaip pasiutę, jie pasileido per žolę manęs link ir jau buvo visai arti, kai aš pamačiau, kad vartai uždaryti, o tarp jų įstrigusi kuprinė, ir viskas perkirsta pusiau: kontūriniai akių pieštukai, lūpų blizgikliai (kaip vėliau pamačiau). Daužiau kumščiais vartus, tikėdamasi, kad jie visiškai neužsidarė, nes tada mane galutinai prikirps... tie šunys.

Per vėlu, vienas jau kibo į mane. Suvarė dantis per pusę mano užpakalio. Vartai truputėlį prasivėrė — vargšelė mano kuprinė neleido jiems visai užsitrenkti — aš nėriau pro juos, staigiai uždariau paskui save ir užtrenkiau, kad neatsidarytų.

Anapus virbų šunys ir toliau baisiai skalijo.

Aš surikau: Katras iš jūsų man perkando šikną?

Nė vienas neprisipažino, tad nusprendžiau patiesti abu, bet jau ir taip buvau prisivirus košės, tad sumojau verčiau dėti į kojas, nes O’Greidis galėjo išgirsti šunų lojimą ir išeiti į lauką pasižiūrėti. (Jeigu įstengtų atsiplėšti nuo televizoriaus ekrano.)

Taip skaudėjo šikną, kad vos galėjau atsisėsti į mašiną, betgi turėjau tai padaryti. Numyniau į Dalkį, sustojau prie kavinės ir paskambinau Kolinui.

Trumpai jam viską papasakojau.

Aš: Manęs prašau su Hariu Siaubu nesieti, bet O’Greidžiams gali kilti Įtarimas. Be to, šunys man sukandžiojo užpakalį. Bijau, kad teks siūti. Ar nežinai, kur artimiausias greitosios pagalbos punktas?

Jis: Šv. Vincento ligoninė Būterstaune. Atvažiuosiu palaikyti tau kompanijos.

Kol jis atvažiavo, aš jau buvau apžiūrėta.

Aš: Man reikia, kad susiūtų žaizdą ir suleistų vaistų nuo stabligės.

Matydamas, kad negaliu prisėsti, jis irgi visą laiką stovėjo. Solidarumas.

Aš: Jeigu mane paralyžiuos, Hariui Siaubui teks už tai sumokėti.

Jis: Neparalyžiuos tavęs.

Jis nusišypsojo ir aš staiga pagalvojau: Dieve, man jis iš tiesų patinka. Din-dzilin!

Kai man susiuvo užpakalį (aštuonios siūlės; jeigu šuo sudegtų per gaisrą, tai mano subinė galėtų pasitarnauti jo identifikacijai pagal dantų sukandimą), nuvažiavom pas Koliną į namus. Ja-hei!

Negalėjau atplėšti akių nuo ekrano: visai nejuokinga. Nieko čia linksmo, kad Helena švaistosi su pistoletu ir vaikšto su šunų sukandžiotu užpakaliu — sakykim, kad tai teisybė. O jeigu dar ir siuvo, tai visai nekas. Išsigandusi galvojau, ką daryti; bėda ta, kad Helena yra didžiausia priešgyna — jeigu liepsiu jai pasisaugoti, tai ji būtinai elgsis priešingai. Gal pasikalbėti su mama? Bet, sprendžiant iš to, kaip mama vertina jos darbą — siūlėsi paskambinti ir pranešti, kad Helena serga ir t. t. — supratau, jog ji irgi žiūri į tai ne visai rimtai. Nesugalvojusi, kaip būtų tinkamiausia pasielgti, nusprendžiau, kad kol kas nesiimsiu jokių veiksmų. Nors mane baisiai ėdė nerimas; nenorėjau, kad mano mylimiems žmonėms nutiktų kas bloga.

— Puiki naujiena! — šaukė Franklinas, apsvaigęs iš laimės. — Ariela pasirinko tavo pristatymą. Apsidraudimui pasiliksime ir Vendel, bet taviškis jai patiko labiausiai. — Ir jis prunkštelėjo. — Turiu prisipažinti... iš pradžių galvojau... o, varge tu manoji visai kuoktelėjo. Ką aš padariau! Vis dėlto tavo pristatymas nuostabus. Nepakartojamas. Mamytė labai patenkinta.

43

— Ei, Nikolai, — šūktelėjau eidama koridoriumi. — Ačiū tau už tą juokingą budistų patarimą apie žąsį. Man pavyko prasimušti.

Priėjusi arčiau, pamačiau, kaip jis iš pasididžiavimo net nuraudo.

— Tu iš tiesų nieko nedarei?

— Nevisiškai. Bet nuolat akcentavau, kad reikia nieko nedaryti.

— Oho! Jėga! Klok viską.

— Tuoj. — Bet mano dėmesį patraukė jo marškinėliai. Šiandien ant jų buvo užrašyta: „Apkiautėliai užvaldys pasaulį“. — Nikolai, man dar neteko tavęs regėti su tais pačiais marškinėliais du kartus. Kodėl tu juos keiti? Ar tu kasdien velkiesi marškinėlius vis su kitokiu užrašu, ar tai darai tik sekmadieniais?

Jis šyptelėjo.

— Žinai, reikia pamatyti mane šiokiadieniais ir įsitikinsi.

Staiga mūsų nuotaika subjuro, mes suglumom, jo šypsena pradingo, o veidą pamažėle užliejo raudonis.

— Ana, atsiprašau. — Ir jis žemai nulenkė raudoną kaip pomidoras galvą. — Norėjau su tavim paflirtuoti. Netinkamai pasielgiau.

— Tikrai? Be reikalo jaudiniesi...

— Na, juk judu su Miču...

— Ką? Su Miču? O, Dieve mano, ne, Nikolai. Tarp manęs ir Mičo nieko nėra. Tikrai nieko.

* * *

Ar tu nepyksti, kad aš taip daug laiko praleidžiu su Miču? Na, juk tu supranti, mes tik draugai, tiesa? Mes tik vienas kitam padedam.

Mane taip išmušė iš vėžių Nikolo pastaba, kad po seanso pasakiau Mičui, jog šiandien negalėsiu eiti su juo iškylauti. Man bjauriai graužė sąžinę ir aš negalėjau atsikratyti šito jausmo. Patraukiau namų kryptimi. Nors ir labai stengiausi nežiūrėti faktams į akis, vis tiek supratau, kad žmonės labai lengvai mano ir Mičo santykius supras klaidingai. Juk ne veltui taip suirzau, kai Ornestas išvydo mus abu viktorinoje. Ir kodėl nieko apie jį nepasakoju Rachelei su Džeke? Tikrąją tiesą žinojau aš ir Mičas, bet ar ją teisingai suprato Aidanas?

Aidanai, jei gali, leisk žinoti ir aš daugiau su juo nebesusitikinėsiu. Atsiųsk man kokį nors ženklą. Bet kokį. Gerai, palengvinsiu tau užduotį — aš eisiu šita gatve ir jeigu tu pyksti dėl Mičo, tai ar... tai ar negalėtum padaryti taip, kad nuo palangės man ant kelio nukristų gėlių vazonas? Nenorėčiau, kad jis krisdamas pataikytų į mane, bet jeigu tu manai, kad tai būtina...

Aš vis ėjau ir ėjau gatve, bet nieko neatsitiko, ir tada pagalvojau, kad galbūt netiksliai jam paaiškinau. Gal nereikėjo sakyti, kad nukristų gėlių vazonas, gal būtų užtekę tiesiog pasakyti, kad kas nors nukristų.

Gerai, tegu nukrinta bet kas. Nebūtinai gėlių vazonas.

Bet ir toliau niekas nenukrito nei ant manęs, nei man ant kelio, todėl visiškai suplukusi ir pavargusi susistabdžiau taksi. Jaunas vairuotojas indas kalbėjosi mobiliuoju telefonu. Pasakiau adresą, kur važiuoti, ir sudribau ant sėdynės. Staiga girdžiu: