Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Patraukiau prie Franklino darbo stalo.

— Ar galiu šnektelti?

Jis šaltai linktelėjo.

— Franklinai, aš negalėsiu dalyvauti pristatyme. Bet mane galėtų kas nors pakeisti. Pavyzdžiui, Loryna.

Susierzinęs jis tarė:

— Mums reikalinga tu, nes tik tu esi su randu. O Loryna rando neturi. — Kurį laiką jis tylėjo, o aš pagalvojau, ar tik nemąsto, kaip subjauroti Lorynai veidą. Veikiausiai nusprendė, kad tai padaryti neįmanoma, nes tuojau pat paklausė:

— O kuo tu taip susirgai?

— Na, mano bėda ginekologinė. — Pamaniau, kad bus saugiau jam pasakyti šitaip, nes, šiaip ar taip, jis vyras. Kituose darbuose man tai visada padėdavo išsisukti — kai norėdavau pasiimti laisvą popietę pavaikštinėti po parduotuves, pasakydavau šefui vyrui, kad užėjo mėnesinių skausmai. Paprastai jie taip greitai manęs nepaleisdavo — veiduose ilgam sustingdavo siaubas: tik neištark žodžio „menstruacijos“. Tačiau Franklinas liuoktelėjo iš už savo stalo, čiupo mane už rankos ir nuvingiavo pro kolegų stalus.

— Kur mes lekiam?

— Pas mamytę.

Velnias, velnias, velnias, velnias.

— Ji sako, kad negalės dalyvauti pristatyme, — labai garsiai pareiškė Franklinas. — Sako, yra užsirašiusi pas gydytoją. Ir dar sako, kad bėda ginekologinė.

— Ginekologinė? — nustebo Ariela. — Nori pasidaryti abortą? — ji pažiūrėjo į mane su sunkiai slepiamu įniršiu. — Dėl kažkokio suknisto aborto tu ketini nedalyvauti Formulės 12 reklaminiame pristatyme?

— Ne. O, Dieve mano, tikrai ne. — Aš išsigandau, į kokią velniavą būsiu įsivėlusi, išsigandau jos pykčio, savo melo ir kokią košę čia užviriau.

Reikia sugalvoti dar kokią nesąmonę. Ir kuo skubiau.

— Tai dėl... gimdos kaklelio.

— Kas jam — vėžys? — ji suktelėjo galvą į mane ir gan ilgai žiūrėjo į akis. — Ar tau tikrai vėžys? — užuomina buvo aiški: jeigu man vėžys, tai ji leis nedalyvauti pristatyme. Bet daugiau nieko. Tačiau aš negalėjau prisiversti jai šito pasakyti.

— Priešvėžinė stadija, — užsikirsdama išlemenau ir vos nenumiriau iš gėdos dėl savo melo.

Prieš keletą metų Džekei buvo nustatyta priešvėžinė gimdos kaklelio stadija. Tuo metu mes visi puolėm į ašaras, nes buvom įsitikinę, kad ji mirs, bet po nedidelės operacijos, kuriai atlikti net nereikėjo vietinio nuskausminimo, ji vėl buvo sveika kaip ridikas.

Staiga Ariela nusiramino. Tapo baugiai rami. Jos balsas pasidarė panašus į užkimusio žmogaus švokštimą:

— Ana, negi aš tau buvau tokia negera?

Man pasidarė silpna.

— Žinoma, Ariela...

Bet jau niekas negalėjo jos sustabdyti. Dabar teks išklausyti visą jos litaniją.

— Argi aš tavim nesirūpinau? Argi nerengiau? Pameni, kai atstovavom Fabrice & Vivien, kol tie šmikiai nenudūmė pas kitus? Argi aš nedaviau tau į valias kosmetikos? Argi neleidau maitintis pačiuose geriausiuose miesto restoranuose? Argi nelaikiau tavo darbo vietos, kai tavo vyrelis iškeliavo pas Abraomą? Argi nepriėmiau atgal, nors tavo veidas taip sužalotas, kad ir pats dr. De Grūtas išsigąstų?

Kai ji ištarė tą prakeiktą paskutinę frazę, aš nebeištvėriau ir mintyse užbaigiau jos mintį.

Ir tu man dabar šitaip atsidėkoji?

47

Kam: lliuzioni5topadejeja1@yahoo.com

Nuo: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Tema: Pagaliau baigta!

Gerai jau, gerai. Tik nereikia perlenkti lazdos. Jeigu numirė tavo Aidanas, tai dar nereiškia, kad ir mes pakratysim kojas. Beje, parodžiau Hariui nuotraukas, kur Deta su Reisiu geria arbatą.

Jis: Ai, čia nėra jokios seksualinės traukos. Tarp jų nieko nevyksta, absoliučiai nieko. Ne, informacija turbūt atplaukė iš nepatikimų šaltinių. Kolinai, marš prie darbo. Panele Volš, galiu drąsiai sakyti, kad jūs jau laisva.

Aš: Ačiū Aukščiausiajam. Antipatija buvo abipusė. (Patinka man šitie žodžiai.) Viso geriausio, Kolinai. Malonu buvo su tavim darbuotis. Neprapulk kaip į vandenį.

Apdovanojau jį šypsena, nes jis atrodė labai nusiminęs. Taigi viskas baigta, likau nenušauta, gali nebesijaudinti, tu maža verkšlentoją.

Man buvo smagu išgirsti, kad jai nebegresia joks pavojus. (Jeigu apskritai jai toks grėsė.) Keista, bet dabar, kai viskas pasibaigė, turiu prisipažinti, kad man pasidarė įdomu, ar Deta iš tiesų perdavinėjo Reisiui šeimos paslaptis. Man buvo nesuprantama, nes tai labiau panėšėjo į muilo operą, negu į realų gyvenimą, bet, skirtingai nei muilo operose, istorija sulaukė staigios ir greitos pabaigos.

***

Per ateinančias dvi savaites mudvi su Vendel turėjom praeiti tikrą pragarą, kol iki tobulumo nušlifavom kiekvieną pristatymo žodį. Ariela su Franklinu mus egzaminavo, apsimesdami valdininkėliais iš Devereaux. Klausinėjo apie kainas, terminus, klientų parinkimą, konkurentus — viską, ko galėtume tikėtis būti paklausti. Paskui buvo atvestos kelios aukštesnio rango merginos pažiūrėti, ar nepraleidom kokių klausimų, kad neiškiltų staigmenų reklaminio pristatymo dieną.

Aš su viskuo sutikau, nors gerai žinojau, kad pristatyme nedalyvausiu.

Bet aš į jį įkinkiau Tynę; mudvi nuėjom drauge pietauti ir aš jai atvėriau savo paslaptį.

— Pristatymas bus trečiadienį. Aš negalėsiu jame dalyvauti. — Ką?

— Tu jį pristatysi. Maudysies šlovėje.

— Dievulėliau! Kaip tu gali... Ariela juk pasius iš pykčio.

— Taip, ir jai būtinai reikės, kad kas nors atliktų pristatymą. Pasirūpink, kad būtum tu. Neleisk Lorynai visko sugadinti.

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Volsail@eircom.net

Tema: Viskas išaiškinta

Brangioji Ana,

Niekada neatspėsi, kas ta Nana O’Šy. Nagi, pamėgink. Vis tiek neatspėsi. Mestelsiu užuominą. Dėl visko kaltas tavo tėtušis. Seniai turėjau tai žinoti. Nagi, pamėgink, atspėk. Dabar dar nieko nesakysiu. Noriu, kad paspėliotum. Ilgai ir nuobodžiai. Palauk, kol pati neišgirsi — savo ausimis nepatikėsi.

Tave mylinti Mama

Reklaminio pristatymo išvakarėse mudvi su Vendel buvom dar kartą priverstos atbarškinti savo žodžius. Apie pusę septynių Ariela paleido visus namo.

— Gerai, užteks, — tarė ji. — Pailsinkit galvas.

— Iki rytojaus, Ana, — reikšmingai atsisveikino Franklinas.

— Iki žavaus ir gražaus ryto, — atsakiau jam.

Aš dar nebuvau apsisprendusi, ar po pokalbio su Neris sugrįšiu į kontorą, ar apskritai čia iš viso nebeateisiu.

Dėl viso pikto pasiėmiau nuo stalo Aidano nuotrauką, įsimečiau į rankinuką ir atsisveikinau su Tyne ir Bruke.

48

Iš vakaro jaučiausi taip, lyg prieš patį svarbiausią įvykį savo gyvenime. Nieko negalėjau daryti. Buvau susijaudinusi ir sunerimusi.

Aidanai, o jeigu tu nenorėsi su manim bendrauti? Kaip aš tada ištversiu? Kaip man tada reikės tvarkytis gyvenimą?

Kai suskambo telefonas, aš net pašokau. Tai buvo Kevinas. Tegu atsiliepia autoatsakiklis.

— Ana, — tarė jis. — Man reikia su tavim pasikalbėti. Tai labai svarbu. Labai labai. Paskambink man.

Aš beveik negirdėjau, ką jis sako.

Kiek vėliau — nesuvokiau, kiek prabėgo laiko — sučirškė durų skambutis. Nekreipiau į jį dėmesio, bet jis nuaidėjo dar kartą. Kai pasigirdo trečiąkart, atsiliepiau. Kažkam baisiai reikėjo su manim pasikalbėti.

Tai buvo Džeke.

— Niekada neatspėsi, — tarė ji.

— Pasakok.

— Aš laukiuosi.

Įsmeigiau į ją akis, o ji spoksojo į mane.

— Kas? — paklausė ji.