Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Paskambinau Mičui ir pasakiau. Beprotiškai apsidžiaugiau. Po dviejų savaičių galėsiu pasikalbėti su Aidanu.

Nebegaliu laukti. Nebegaliu laukti. Nebegaliu laukti.

46

Franklinas pasilenkė virš mano stalo, metė slaptą žvilgsnį į Loryną ir tarė:

— Ana, pagaliau mes sulaukėme iš Devereaux datos patvirtinimo dėl Formulės 12 pristatymo.

Jis laimingas šypsojosi, o aš staiga pajutau per nugarą nubėgantį šaltą virpulį, nes supratau, kas dabar bus. Jam dar neprasižiojus, aš jau numaniau, ką tiksliai jis nori man pasakyti.

— Spalio šeštą, kitos savaitės trečiadienį, lygiai devintą.

Mano kojas pradėjo varstyti elektros šoko skausmas. Spalio šeštą, trečiadienio rytas — mano pokalbio su Neris Heming laikas. Tai buvo panašu į visatos pokštą.

Aš niekaip negalėsiu dalyvauti pristatyme. Turiu jiems tai pasakyti. Bet aš labai bijojau. Nagi, pirmyn, pasakyk.

— Apgailestauju, Franklinai. — Mano balsas virpėjo. — Aš negalėsiu dalyvauti pristatyme. Turiu suplanuotą susitikimą.

Jo akyse žybtelėjo ledo kibirkštys. Koks dar gali būti susitikimas, svarbesnis už šitą?

— Tai... dėl... sveikatos.

— Pakeisk datą. — Franklinas elgėsi taip, tarsi viskas jau būtų išspręsta.

Aš atsikrenkščiau.

— Labai svarbus.

Jis suraukė antakius, tarsi įdėmiai būtų klausęs. Iš pradžių miršta jos vyras, dabar jai reikia skubios medicininės pagalbos. Kiek dar nelaimių gali prisišaukti šita netikėlė?

— Tu mums reikalinga pristatyme, — tarė Franklinas.

— Aš galėsiu ateiti tik po pusės dešimtos.

— Tu mums reikalinga pristatyme, — pakartojo Franklinas.

— Gal net penkiolika po devynių, jeigu nebus kamščių. — Jokių šansų.

— Bijau, kad tu negirdi, ką aš tau sakau. Tu mums reikalinga pristatyme. — Po to jis nusigręžė ir nuėjo.

Negalėdama susikaupti darbui, drebančiomis rankomis atsidariau elektroninį paštą pasižiūrėti, ar neatėjo kas nors malonaus. Helenai buvo pagrasinta susidorojimu.

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Tema: Grasinimas susidoroti

O, Dieve, kiek daug visko nutiko. Šį rytą į mano kontorą atvažiavo Kolinas. Jis turėjo mane nugabenti pas Harį Siaubą, kad įteikčiau jam nuotraukas, kur Deta su Reisiu sėdi susiglaudę ant sofos, geria arbatą ir šveičia topinius pyragaičius.

Nespėjau apsižiūrėti, lyg perkūnas iš giedro dangaus pykšt! šūvis! Dar dabar nuo jo ausyse tvinkčioja. Ant stalo pažiro lango stiklai, aplink vien šukės. Kažkas norėjo mane nušauti! Na ir įžūlumas!

Kolinas (šaukia): Ant žemės!

Paskui nėrė pro duris pasižiūrėti, kas dedasi gatvėje. Bet aš išgirdau, kaip sucypė mašinos ratai, ir jis grįžo po kelių sekundžių.

Jis: Nuvažiavo. Panašu, kad galėjo būti kas nors iš Reisio vyrukų. (Atsiklaupia ant grindų, ant šukių ir apkabina mane.) Nebijok, mažyte.

Aš (atsitraukdama nuo jo. Piktai): Ką čia, po perkūnais, išdarinėji?

Jis: Raminu tave.

Aš: Stokis. Man tokie dalykai nepatinka. Nė trupučio. Ir nereikia manęs raminti.

Jis: Net puodelio arbatos nenori?

Aš: Ne, ne. Nieko.

Jergau šventas!

Pro skylę, kur ką tik buvo langas, pamačiau mamytes, apsitempusias triko kelnėmis, anoreksiškas ir su dūmų kamuoliais iš burnos kaip visa mūsų planeta griūvančias iš savo namų. Čia niekas nesnaudžia.

Mamyčių vyriausioji, vardu Žozeta: Ak, Helena, čia garbingų žmonių rajonas.

Aš: Nieko panašaus.

Ji: Gerai, tebūnie. Bet kai pusę vienuoliktos pyškina iš pistoletų, tai jau visai negerai.

Aš: Atsiprašau. Kitąsyk, kai rengsis kas nors mane nušauti, paprašysiu, kad palauktų iki pavakarių.

Ji: Taip ir padaryk. Būsi šaunuolė.

Ir jos išsiskirstė.

Aš: Dieve šventas, į mane ką tik kažkas pasikėsino.

Jis: Ne. Čia buvo tik įspėjamasis šūvis.

Aš: Kitąsyk tikrai mane nudės.

Jis: Niekas taip nedaro. Pirmiausia jie ką nors iškrės, sakykim, nugalabys tavo šunį. Tokiu atveju laikomasi griežto protokolo.

Aš: Bet aš neturiu šuns. Nekenčiu jokių gyvų padarų.

Jis: Na, tuomet gali sudeginti tavo automobilį. Juk tu dievini savo mašiną, tiesa?

Aš (linksėdama): Vadinasi, manęs dar taip greitai nenužudys?

Jis: Ne, tu turi marias laiko.

Šito jau per daug. Greitai surinkau Helenai atsakymą.

Kam: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Nuo: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Tema: Grasinimas susidoroti

Helena, man jau visai nebejuokinga. Jeigu kas iš tiesų norėjo tave nušauti — aš neįsivaizduoju, kad net ir tu galėtum juokauti dėl tokių rimtų dalykų — tuojau pat liaukis ir mesk savo darbą. Tučtuojau!

Ana

Virpančiais pirštais išsiunčiau laiškelį, o tada parašiau į Neris Heming kontorą, norėdama pasiaiškinti, ar negalėtų permesti mano susitikimo į kitą dieną. Arba dieną anksčiau. Arba tą pačią dieną, tik anksčiau. Arba vėliau. Bet kuriuo kitu laiku, išskyrus spalio šeštą, pusę devynių. Bet nieko neišėjo. Aš tuojau pat gavau greitą atsakymą, kur man pranešė, kad jeigu praleisiu šį langą, tai vėl turėsiu keliauti į eilės galą ir laukti privalomų dešimt ar dvylika savaičių, kol bus paskirtas kitas susitikimo laikas.

O aš to padaryti negalėjau! Negalėjau, ir tiek! Aš beviltiškai troškau pasikalbėti su Aidanu, taip ilgai laukiau, taip nekantravau.

O jeigu nedalyvausiu pristatyme, mane išmes iš darbo. Dėl to nėra jokių abejonių. O ar negalėčiau susirasti kito darbo? Gerai pagalvojus, gal ir ne. Juo labiau, jeigu potencialūs darbdaviai sužinos, dėl ko buvau išmesta — kad neatėjau į patį svarbiausią firmos reklaminį pristatymą. Darbas man buvo reikalingas kaip oras. Jis man buvo varomoji jėga. Jis vertė mane keltis rytais ir vijo šalin negeras mintis. Jau nekalbant apie tai, kad gaudavau atlyginimą, nes iki ausų buvau įklimpusi į skolas. Kai tik gavau žinią iš Neris Heming kontoros, iš karto į atskirą sąskaitą permečiau du su puse tūkstančio žalių; bent jau ten jų niekas nelies. O šiaip aš vos sudūriau galą su galu ir mokėjau kasmėnesines sąskaitas. Be galo stengiausi išguiti iš galvos baimę, bet mintis, kad galiu likti be darbo, ir vėl ją atgaivino. Kažkur teko skaityti, kad niujorkietis vidutiniškai kas dvi savaites gali likti be darbo. O kol aš turėjau darbą, galėjau kaip nors verstis, bet net ir pora savaičių be užmokesčio galėtų viską apversti man aukštyn kojomis. Tada tikriausiai reikėtų atsisakyti buto ir net sugrįžti į Airiją. Aš negalėjau sau to leisti, nes turėjau žūtbūt gyventi Niujorke ir būti šalia Aidano. Aš privalau dalyvauti tame reklaminiame pristatyme.

Netrukus mane apėmė pasipiktinimas: kas būtų, jeigu aš iš tiesų rimtai susirgčiau? Jeigu man pripažintų vėžį ir Devereaux pristatymo dieną man būtų paskirtas gyvybę gelbstintis chemoterapijos seansas? Ar nesielgia Franklinas truputį nehumaniškai? Ar ne perlenkiama su ta darbo etika?

Bandžiau sugalvoti kitų dilemos sprendimo variantų. Galėčiau paskambinti Neris iš savo mobilaus telefono sėdėdama kavinėje netoli darbo, ir truputis po devynių jau būčiau vietoje. Iš tiesų tai galėčiau paskambinti ir iš savo darbo vietos. Bet ne. Aš negalėčiau tada tinkamai pabendrauti su Aidanu.

Netrukus viskas atsistojo į savo vietas — aš priėmiau sprendimą. Ir visai ne dėl to, kad būčiau kuo nors suabejojusi. Pasikalbėsiu su Neris ir praleisiu pristatymą.