Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Ak! Tai būtų nuostabu! Paaukštinimas pareigose. Nors įdomu, kaip Formulės 12 mergina tada turėtų rengtis? Gal kuo nors susijusiu su Amazonės baseinu? Bet tuomet jau geriau būtų Warpo stilius negu tai.

— Kiek mums duosite laiko? — paklausė Vendel.

— Dvi savaites nuo šiandien. Pasiūlymus pateiksite man.

Dvi savaites. Ne per ilgiausiai.

— Turėtų užtekti laiko užlopyti galimas reklamos skyles. O skylių aš tikrai nenorėčiau. — Staiga Arielos balsas pritilo ir pasidarė grėsmingas. — Ir dar vienas dalykas. Tai turite atlikti laisvu nuo darbo laiku. Jūs kasdien ateinat į darbą ir visu tūkstančiu procentų atsiduodat savo pagrindinėms kosmetikos linijoms. Ateinančias porą savaičių apie asmeninį gyvenimą ir malonumus teks pamiršti.

Man pasisekė. Aš neturėjau jokio asmeninio gyvenimo.

— Ir, kaip jau minėjau, niekas apie tai neturi žinoti.

Vėl perėjo į įsakmų toną:

— Ana, Lois, Vendel, tikriausiai man nereikia jums aiškinti, kokia tai didžiulė garbė. Tiesa?

Mes energingai papurtėm galvas. Ne, tikrai nereikia.

— Ar žinote, kiek pas mane dirba žmonių?

Ne, mes nežinojom, bet nujautėm, kad gana nemažai.

— Aš su Franklinu ir Mere Džein praleidome nemažai laiko, kol išnagrinėjom visų pas mus dirbančių merginų darbą, ir iš jų visų išsirinkome jus tris.

— Ačiū, Ariela, — sumurmėjome visos vienu balsu.

— Aš jumis labai pasitikiu. — Ariela pirmą kartą šiltai nusišypsojo. — Prašau nepasišiukšlinti.

Lydėdamas mane atgal į darbo vietą, Franklinas tyliu ir reikliu balsu sukuždėjo man į ausį:

— Girdėjai, ką ji sakė? Nepasišiukšlinkit.

Mane apėmė siaubinga baimė.

Loryna pakėlė į mane akis su neslepiamu smalsumu:

— Negi išmetė iš darbo?

— Ne.

— Ak. Tai dėl ko kvietė į kabinetą?

— Dėl nieko.

— Ką nors įrašė į asmens bylą?

— Ne, nieko.

Dieve, kaip aš stengiausi laikyti paslaptį. Šiąnakt tu jau miegosi kartu su bedarbiais.

Aš jau dabar pradėjau gailėtis, kad patekau tarp išrinktųjų.

Atsiverčiau aplanką su Formulės 12 informacine medžiaga ir pradėjau skaityti. Didžiausia dalis buvo skirta moksliniams faktams apie biologines augalų savybes ir jų pritaikymo būdus. Informacija buvo labai specifinė, ir nors aš baisiai norėjau ją praleisti, negalėjau to padaryti, nes jeigu man paskirs reklaminės kampanijos organizavimą, tai mano pareiga bus supaprastinti ją iki kosmetikos žurnalų redaktorių supratimo lygio.

Į aplanką buvo įdėta ir profesoriaus Redferno nuotrauka, kurioje jis atrodė labai patrauklus ir mįslingas. Įdegęs saulėje ir su giliomis raukšlėmis palei akis, su skrybėle ir berankove chaki spalvos liemene, kuri, regis, yra neatsiejama ir privaloma tyrinėtojų aprangos dalis. O barzda? Žinoma, ir su barzda. Visai patrauklia, jeigu jums įdomu. Dėl reklamos? Galbūt. Tikriausiai jį būtų galima pristatyti kaip šių dienų Indianą Džons.

Galiausiai buvo pridėtas ir nedidelis indelis paties dieninio kremo. Šlykščiai bjaurios garstyčių spalvos su kažkokiais tamsiais krislais — labai primena tikrus vanilinius ledus. Paprastai veido kremai būna baltos arba lengvai rusvos spalvos; tačiau geltona garstyčių spalva irgi gali būti neblogas variantas, suteikiantis gaminiui daugiau „autentiškumo“.

Didžiausias trūkumas mano darbe buvo tas, kad aš lioviausi tikėjusi bet kokiais raukšlių mažinimo stebuklais. O kodėl turėčiau? Pati juos sugalvojau. Vis dėlto užtepiau ploną sluoksnelį tos geltonos garstyčių spalvos masės sau ant veido ir po kelių minučių pajutau, kaip pradėjo dilgčioti randą. Pribėgau prie veidrodžio, tikėdamasi išvysti paburkusią ir besiplečiančią raudoną dėmę, kaip būna nepavykusiuose moksliniuose eksperimentuose. Bet ne, nieko keisto neįvyko, mano veidas atrodė toks pat kaip ir anksčiau.

Prieš eidama gulti dar kartą paskambinau Džekei. Jau buvau įpratusi prie jos neatsiliepinėjimo, tad baisiai nustebau, kai ji pakėlė ragelį.

— Aaa-lioooo. — Jos balsas buvo kimus ir uždusęs.

— Čia aš. Kas ten daros tarp tavęs ir Bjauriojo Džojo?

— Mudu nuo penktadienio vakaro negalėjom išsiropšti iš lovos. Jis ką tik išėjo namo.

— Tai ar tau jis patinka?

— Ana, aš einu dėl jo iš proto.

39

Ji prisispyrusi siūlėsi palinksminti mane savo pasakojimais apie tai, koks nuostabus buvo seksas. Seksas, pagalvojau aš ir mintyse pakartojau šį žodį. Užsiimti seksu. Neįmanoma įsivaizduoti. Aš buvau visai mirus, visiškai bejausmė.

Keisčiausia tai, kad nors su mano libido ir buvo viskas baigta, labiausiai aš gailėjausi to, kad per mažai mylėjausi su Aidanu. Na, noriu pasakyti, kad mes mylėjomės gana daug, taip sakant — saikingai daug. Koks kam skirtumas. Sunku ką pasakyti tiksliai, nes dauguma žmonių paranojiškai tiki, kad visi užsiiminėja seksu nuo ryto iki vakaro, kad paprastai meluoja pasakodami, kaip dažnai mylisi, išpučia faktus, o dažniausiai tie, kuriems jie tai pasakoja, irgi jaučia poreikį meluoti, todėl būna sunku prisikasti iki tiesos.

Kad ir kaip ten būtų, mudu su Aidanu mylėdavomės du tris kartus per savaitę. Pradžioje vis dėlto būdavo du trys kartai per dieną. Suprantu, kad neribotą laiką taip tęstis negali. Juk negali žmonės amžinai plėšti viens nuo kito drabužius, kartu maudytis po dušu, glamžytis viešose vietose ar neišlipti iš lovos kiaurą parą. Juk išseksi ir nusikamuosi, drabužiai bus be sagų, o netyčia gali ir policija suimti.

Didžiam mano liūdesiui, mes niekada nesiekėm ko nors neišbandyto, mūsų meilė buvo paprasta ir neišradinga. Bet kita vertus, įmantrybės galbūt atsiranda laikui bėgant. Gal pirmiausia reikia pereiti paprastojo sekso kelią, o tik po kokių dešimties metų jau būtume pradėję klysti į šunkelius ir leidęsi į svaiginamai siautulingus mainymosi partneriais nuotykius.

Aš gailėjausi praleidusi šitokią daugybę progų — bemaž kiekvieną rytą, kai atsibusdavau šalia jo. Ruošdamasis į darbą jis marširuodavo po kambarį nuogutėlis, dar šlapias iš po dušo, su maskatuojančiu pimpuku, o aš strikinėdavau jam iš paskos ieškodama tai dezodoranto, tai plaukų šepečio, tai dar ko ir beveik nepastebėdavau jo dailaus užpakaliuko, gilių įdubimų išilgai šlaunų, bet kartkartėm vis tiek pagalvodavau: Dieve, koks jis žavus. Pasąmonėje vis sukirbėdavo mintis, kad dar nespėjau pasikalti batų pakulnių, tad teks autis kitus batus, ir tai išmušdavo iš galvos visus kitus ketinimus.

Rytais vykdavo gaudynės su laiku, bet Aidanas vis tiek sugebėdavo sugriebti mane, lekiančią pro šalį ir pusnuogę, o aš visada išsisukdavau sakydama: „Šalin, šalin, mes neturim laiko.“

Dažniausiai jis nesipriešindavo, bet vieną rytą, visai prieš savo mirtį, jis liūdnai tarė:

— Mes niekada nebesimylim rytais.

— Niekas nesimyli, — atšoviau aš. — Tik keistuoliai arba didelių kompanijų viršininkėliai su savo trofėjinėm žmonytėm ir meilužėm. O jiems moterys paklūsta tik todėl, kad jie apipila jas brangiais papuošalais. Viršininkėliams maga mylėtis rytais, nes jie gimsta su padidintu testosterono kiekiu organizme, ir jeigu jie to nepadarys, tai gresia kitos šalies antpuolis ar dar kas.

— Taip, bet...

— Eik jau, nusiramink, — įkyriai tramdžiau jį. — Mes juk negyvenam kaip filme „Mylėjimosi džiaugsmas“.

— O kas tam filme rodoma?

— Tu juk žinai. Pabrėžiamas spontaniškumas. — Trūktelėjau aukštyn sijono užtrauktuką. — Tu ruoštumeisi į darbą kaip dabar, o aš mirkčiau vonioje.

— Mes niekada nebesimaudom vonioje.