Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Staiga iš juostelės pasigirdo aukštas garsas, labai silpnas, bet tikrai girdimas. Net susigūžiau iš išgąsčio. O, Dieve mano, Dieve! Negi tai Aidanas? Kodėl jis šaukia?

Mano širdis krūtinėje mušė kaip greitojo traukinio ratai. Prikišau ausį prie garsiakalbio; iš ten sklido dar kažkokie garsai. Kažkoks nelabai suprantamas murmesys, bet aiškiai žmogaus balsas. Supratau vieną žodį „žmonės“, o paskui vaiduoklišką „ūūūūūūū“.

Negalėjau patikėti. Tai iš tiesų atsitiko, tikrai įvyko, bet ar aš tam pasirengusi? Ausyse garsiai tvinkčiojo, delnai sudrėko, o ant pakaušio ėmė daigyti plaukų maišelius. Aidanas su manim susisiekė. Dabar man reikėjo tik gerai įtempti klausą ir pamėginti išgirsti, ką jis norėjo man pasakyti. Ačiū tau, mielasis. Ak, ačiū, ačiū, ačiū. Balsas buvo gerokai plonesnis nei Aidano; man sakė, kad taip gali nutikti, tada tik reikia sulėtinti juostelės sukimąsi, kad geriau girdėtųsi. Tačiau man vis tiek buvo labai sunku suprasti, kas sakoma, todėl vėl paleidau normaliu greičiu; visi mano kūno raumenys įsitempė, nes aš labai troškau ką nors išgirsti. Tai šen, tai ten pasigirsdavo vienas kitas garsas ar žodis, bet staiga lyg iš giedro dangaus aš sudėliojau visą sakinį. Be jokios abejonės, supratau, kas buvo pasakyta. Kiekvieną žodį girdėjau kuo aiškiausiai.

Aš išgirdau:

— Sušlapauuu iki siūūūlo galo!

Tai Ornestas. Iš viršaus. Jis dainavo „Vai, kaip lyja, žmonės“.

Kai tik supratau, iš kur šitie garsai ir žodžiai, visi kiti neaiškūs murmesiai įgavo naują prasmę.

— Aleliūūūjaaaa, kaip smarkiai lyyyyja! Lia-lia-lia-lia.

Kurį laiką nieko nejaučiau. Absoliučiai nieko.

Sėdėjau tamsiame kambaryje nežinia kiek laiko, paskui nuėjau į svetainę ir automatiškai įsijungiau televizorių.

Kam: Aiskiaregystes_Centras@yahoo.com

Nuo: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Tema: Neris Heming

Liepos 6 dieną susisiekiau su jumis, kad galėčiau pasikalbėti su savo velioniu vyru Aidanu. Jūs patvirtinote, jog man bus skirtas susitikimas su Neris Heming po dešimties dvylikos savaičių. Jau prabėgo penkios savaitės ir aš norėčiau pasiklausti, ar negalima kaip nors atkelti mūsų susitikimo į ankstesnę datą? Arba gal galėtumėte pasakyti, kada tiksliai numatomas susitikimas, tada man būtų lengviau laukti.

Iš anksto dėkoju jums už pagalbą Ana Volš

Impulsyviai dar brūkštelėjau

P. S. Atsiprašau, kad taip įkyriai jus trukdau. Suprantu, kad Neris labai užsiėmusi ir neturi laiko, bet aš esu visiškoj nevilty.

Kitą dieną sulaukiau tokio atsakymo:

Kam: lliuzionistopadejejal@yahoo.com

Nuo: Aiskiaregystes_Centras@yahoo.com

Tema: Neris Heming

Atkelti jūsų susitikimo į ankstesnę datą nėra galimybės. Šiuo metu negalim ir patvirtinti tikslios jūsų susitikimo datos. Jums bus pranešta maždaug likus dviem savaitėms iki susitikimo. Ačiū jums, kad domitės.

Neris Heming.

Iš nusivylimo netekusi žado spoksojau į ekraną. Norėjosi šaukti, bet kokia iš to nauda.

— Sugalvojam šeštadienio vakarą veikti ką nors įdomaus, — pasiūlė Džeke.

— Kaip? Ar jau nebebus iš anksto numatytų dviejų asmenų pokerio turnyrų?

— Liaukis, — suprunkštė ji.

— Tu suprunkštei.

— Ne, nesuprunkščiau.

Paskui ji pagalvojo ir tarė:

— Velnias. Tiek to, vis tiek veikiam ką nors įdomaus šeštadienio vakarą.

— Negaliu. Turiu dalyvauti šeštadienio superrenginyje Hemptonse.

— Oi! Kaip tau pasisekė, panelyte.

Visi taip atšaudavo, kai išgirsdavo, kur rengiuosi važiuoti.

— Prisigraibysi pigių dizainerių drabužių! — dėstė Džeke. — Nemokamos dovanos! O paskui vakarėliai!

Bet aš ten važiuosiu dirbti. Dirbti. O kai dirbi, tai beveik nieko nematai.

36

Penktadienio pavakarės prieblandoje mudvi su Tynė yrėmės Long Ailendo greitkeliu didžiausioj mašinų spūstyje. Mūsų automobilis buvo sausakimšai prigrūstas dėžių su kosmetikos produktais — bagažinėje, ant grindų ir net mums ant kelių. Mes turėjome pačios vežtis visus daiktus, nes jeigu būtume patikėjusios kurjeriams, tai labai didelė tikimybė, kad jie nebūtų atkeliavę laiku. (O jeigu būtume išsiuntusios viena diena anksčiau, tai didelė tikimybė, kad juos būtų išgraibstę.) Bet mes nesiskundėme: bent jau nereikėjo kaip pernai kratytis maršrutiniu taksi.

Nepamirškite, kad kvėpuoti milijonų automobilių išmetamomis dujomis irgi nebuvo didelis malonumas, nes teko nuleisti vieną langą, kad galėtume iškišti tris milžiniškus Candy Grrrl plakatų rulonus, kurie netilpo į automobilio saloną.

— Kol nuvažiuosim į vietą, tai tikrai pasigausim plaučių vėžį, — pasakė Tynė. — Ar teko kada regėti rūkalių plaučius?

— Ne.

— O, tai bent! — ir ji taip išraiškingai pasakojo apie plaučius, kad net stingo kraujas, kol vairuotojas, stambaus sudėjimo vyrukas su nuo rūkymo pageltusiais pirštais, nebeištvėrė ir tarė:

— Ar neužsičiaupsit? Man jau bloga.

Kai atvykom į Uosto užeigą, jau buvo gerokai po devynių. Pirmiausia turėjom pasirūpinti Kandisės ir Džordžo numeriais, apžiūrėti, ar ten pakankamai gražu, ar jau laukia atvykstančių svečių šampanas, krepšeliai su vaisiais, egzotiškų gėlių puokštės ir rankų darbo šokoladiniai saldainiai. Pakedenom keletą pagalvėlių, suglostėm lovos užtiesalą, kad viskas būtų be priekaištų, o paskui mudvi su Tynė užkandom naktipiečių ir sugulėm ant savo siaurų lovučių kelioms valandoms saldaus miego.

Kitos dienos rytą prieš septynias mes jau buvom parodų centre. Lankytojams durys bus atvertos tik devintą, bet iki to mums dar reikėjo suruošti Candy Grrrl produktų miniparduotuvę.

Tuoj po pusės aštuonių atlėkė Brukė; ji jau nuo trečiadienio viešėjo kažkur netoli nuo čia, savo tėvų rezidencijoje.

— Ei, sveikutės! — pasilabino ji. — Kuo galėčiau padėti?

Kad ir kaip keista, ji iš tiesų norėjo mums padėti. Po kelių sekundžių ji jau kabarojosi ant sudedamųjų kopėtėlių ir kabino didžiulius, nuo lubų nuleidžiamus medžiaginius plakatus. Paskui ji sumąstė, kaip sutvirtinti atskiras juodo lakuoto ekspozicinio staliuko dalis, kad išeitų vientisas paviršius. Sakykit ką norit apie turčius su išskirtinėmis teisėmis, bet Brukė yra nepaprastai praktiška ir paslaugi.

O mes tuo tarpu su Tynė pakavom vieną po kitos produktų dėžes. Ruošėmės reklamuoti naują kremų nuo saulės liniją, pavadintą „Apsauginė raketė1’. Ji buvo supilstyta į (netikro) stiklo buteliukus su (netikro) raižyto stiklo kamšteliais, kaip senovinių kvepalų buteliukai. Kremų asortimentas buvo vien rožinių atspalvių: aukščiausio laipsnio — trisdešimties — apsauginis kremas nuo saulės buvo ryškiai vyšninės spalvos, o silpnėjant faktoriui, spalva šviesėjo iki švelnesnių tonų, kol paties mažiausio laipsnio — keturių — spalva buvo tik vos rausva. Sugalvota fantastiškai.

Mes turėjome pasirūpinę Candy Grrrl marškinėlių ir paplūdimio krepšių dovanoms, nesuskaičiuojamą galybę trijų dydžių krepšių su kosmetikos rinkiniais, o dar ir visą didžiausią rinkinį kosmetikos priemonių, su kuriomis turės dirbti Kandisė.

Kai į ekspozicinio stendo skyles jau buvom bekišančios paskutinius lūpų blizgiklius, atvyko Loryna.

— Labas, — tarė ji, o akys taip ir bėgiojo ieškodamos, ką galima būtų sukritikuoti. Nusivylusi, kad nesurado pagrindo priekaištams, nukreipė dėmesį į publiką ir ėmė ryti ją akimis lyg išbadėjęs plėšrūnas. — Aš eisiu truputį...