Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— O, puikiai, puikiai. Galiu drąsiai žiūrėti į jį, sutikti, kad jis iš tiesų panašus į Džoną Bon Džovį, bet man tai nieko nereiškia. Man jis nė trupučio nepatinka.

— Ačiū Dievui! — Staiga mane užplūdo šilti jausmai ir aš baisiai panūdau pasimatyti su ja. — Ar nenorėtum ką nors vėliau nuveikti drauge? — paklausiau. — Pažiūrėti vaizdajuostę ar dar ką?

— Šįvakar negaliu.

Laukiau, kada paaiškins, kodėl negali. Kai nepasakė, paklausiau pati:

— Ką veiksi?

— Lošiu pokerį.

— Pokerį?

— Taip.

— Kur?

— Pas Gazą.

— Namie pas Gazą? Turi omeny — pas Gazą ir Džojį?

Ji šykščiai atsakė „taip“, nes puikiai žinojo, kad Gazas gyvena kartu su Džojų.

— O ar galima ir man ateiti? — paklausiau.

Pamaniau, kad ji apsidžiaugs. Ištisus mėnesius niuksino mane eiti pasižmonėti.

Deja, reikalas tas, kad Gazo nebuvo namie. Tik Džojis, ir jis visai neapsidžiaugė mane išvydęs. Na, jis niekada nesidžiaugdavo. Bet šįkart jo nepasitenkinimas buvo kitoks.

— Kur Gazas? — paklausiau.

— Nėra.

Pažvelgiau į Džekę, bet ji nusuko akis į šalį.

— Kaip čia gražu, — pagyriau. — Nuostabios žvakės. Atrodo, kvapioji kananga. Labai jausminga. O kaip vadinasi šitos gėlės?

— Rojaus paukščiai, — burbtelėjo Džojis.

— Nepakartojama. Ar galiu paimti vieną braškę?

Bjauri pauzė.

— Vaišinkis.

— Gardumėlis! Tokia prisirpus ir sultinga. Paragauk, Džeke. Eikš, suvalgydinsiu tau vieną. O kam šitas šalikėlis, Džoji? Ar tik ne raištis akims?

Jis leido suprasti, kad nė velnio nenutuokia.

— Žinot, aš jau lėksiu, — tariau jiems.

— Pasilik, — paprašė Džeke. Ji pažiūrėjo į Džojį. — Mes tik ruošiamės lošti pokerį.

— Tikrai, pabūk dar, — beveik nuoširdžiai pakvietė ir Džojis.

— Maldauju, pasilik, — tęsė Džeke. — Man iš tiesų, Ana, labai malonu matyti tave vėl atsigavusią.

— Tu tikrai... taip manai?

— Žinoma.

— Gal ir pasiliksiu. O šiaip — ar galima lošti pokerį dviese?

— Na, dabar mes jau trise, — gižiai ištarė Džojis.

— Teisybė. Nors gal jūs labai nesupyktumėt, jeigu pokerio neloštume, ką? — paklausiau aš. — Man tiesiog kai kas neaišku. Jeigu nerūkai, tai nesi tikras pokerio lošėjas. Visas jo žavesys, kai gali prisimerkti. Geriau pažaiskim kokį rimtesnį žaidimą. Sumeskim ramį.

Po ilgokos pauzės Džojis tarė:

— Tuomet tebūnie ramis.

Susėdom už apskrito stalo ir Džojis išdalijo mums po septynias kortas. Palenkiau galvą ir atidžiai įsižiūrėjau į savąsias. Paskui paklausiau:

— Ar negalėtume uždegti šviesos? Aš neįžiūriu savo kortų.

Aštriais, staigiais judesiais Džojis pašoko, piktai skėlė delnu per jungiklį ir vėl sudribo ant kėdės.

— Ačiū, — burbtelėjau jam. Ryškioje elektros šviesoje visos gėlės, žvakės, braškės ir saldainiai staiga pasirodė lyg susigėdę.

— Tikriausiai norėtum, kad ir muziką išjungčiau, kad galėtum susikaupti, — pridūrė jis.

— Ne. Man patinka Ravelio „Bolero“.

Aš visai nenorėjau griauti viliojimo scenos, bet nė nenumaniau, kad būsiu nepageidaujama. Džeke lyg ir minėjo, kad bus ir Gazas. Be to, abu su Džojų prašė mane pasilikti, nors giliai širdyje nė vienas šito gal ir nenorėjo.

Pakėliau akis nuo puikiai išdalytų kortų ir sugavau Džojį, atvirai spoksantį į Džekę. Jis atrodė kaip katinas su siūlų kamuoliu — sėdėjo it apžavėtas. O ją perkąsti buvo sunkiau; ji nespoksojo taip atvirai į jį, nors irgi buvo kaip nesava. Jos dėmesys taip pat nebuvo sutelktas į kortas, todėl aš vis išlošdavau.

— Ramis! — linksmai surikau pirmuosius kelis kartus. Paskui man pasidarė nesmagu, o galiausiai ir nusibodo.

Vakaras nenusisekė, todėl pasisėdėjimą teko užbaigti anksti.

— Bent jau Gazas galės anksčiau pareiti namo iš ten, kur Džojis buvo jį ištrenkęs, — pasakiau Džekei, kai abi laukėme lifto.

— Mes tik draugai, — lyg gindamasi tarė ji.

* * *

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Tema: Puiki zinia

Dvi savaitės kaip be Dėtos Bosienės, ačiū tau Viešpatie. Ji išvažiuoja į Marbelą kartu su savo draugužėm (bendra jų amžių suma trys tūkstančiai ir septyneri metai, jeigu tai ta pati draugužių kompanija, su kuriom ji tada pietavo). Haris: Nemanykit, kad galėsit važiuoti paskui ją į dviejų savaičių apmokamą poilsinę kelionę prie jūros.

Aš: Galima pamanyti, kad mirštu iš noro lindėti toj tinginių irštvoj.

Jis (įsižeidęs): Kodėl? Kas ten blogo?

Aš: Pilna besišlaistančių nusikaltėlių su auksinėm grandinėm, įsigytom už nelegaliai gautas pajamas. Kosta dėl Tragedija.

Jis: Niekada nemaniau, kad vidutiniokai šitaip apibūdina Marbelą. Galvodavau, kad kalba iš pavydo. Detai ten labai patinka.

Neskiesk. (Nors garsiai to nepasakiau.)

Jis: Bet nemanykit, kad jūsų darbas baigtas. Sekite Peisį O’Greidį. Žiūrėkit, kad jis nepabėgtų iš šalies.

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Volsai1@eircom.net

Tema: Nuotraukos!

Brangioji Ana,

Tikiuosi, tau viskas gerai ir atleisk už tai, kad anam laiške prirašiau nesąmonių. Na, pagaliau mes turime tos moters ir jos šuns Zojo nuotraukas! Helena tikra šaunuolė. Pasislėpė už gyvatvorės ir išpyškino visą juostelę. Net norėjo sušukti: „Įkliuvot, moteriške!“, bet aš ją sulaikiau.

Slaptumas bus mūsų sąjungininkas. Kitą sekmadienį geriausias nuotraukas nusinešiu į bažnyčią ir paklausinėsiu, ar kas nepažįsta tos moters ir šuns Zojo. Tepadeda Dievas vargšeliui Zojui, jis niekuo dėtas, nes šunys juk nesupranta, kas gerai, o kas blogai. Žmonės turi sąžinę ir tuo jie skiriasi nuo gyvūnų. Nors Helena teigia, kad gyvūnai negali vaikščioti ant aukštų kulniukų. Kad ir kaip ten būtų, visas šis reikalas mane pribloškė. Aišku kaip dieną, kad ta moteris nešioja akmenį užanty.

Tave mylinti Mama

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Tema: Reisis O’Greidis

Reisis O’Greidis gyvena Paikyje, prabangiame rajone. Nustebau. Maniau, kad visi mafijos karaliūkščiai bazuojasi vienas arti kito, kad kas dieną galėtų lakstyti vieni pas kitus, skolintis šovinių tūtų ar trumpam išlėkti į parduotuvę, paprašę kaimyno, kad prižiūrėtų paimtą įkaitą, ir t. t. Reisis — labai jau mėgstantis privatumą — turi didelį namą, nemažą kiemą, elektra valdomus vartus, aukštą tvorą su stebėjimo kamerom.

Pasistačiau mašiną gatvėje, bet visą dieną niekas iš jo namo nei išėjo, nei įėjo. Net paštininkas neužėjo. Nuobodybė neišpasakyta. Iš rimtųjų susirūpinau, kad Reisis irgi galėjo išvažiuoti į Marbelą, o tada teks lėkti ir man. Paskui apie penktą atsidarė kiemo vartai ir pro juos išėjo Reisis. Atrodė gražiai. Įdegęs, šviesiai mėlynų akių, išsipustęs. Deja, apsiavęs tragiškais musmirių spalvos batais, apsirengęs marškiniais be apykaklės, iš po kurių kyšojo auksinė grandinėlė. Panašus į futbolo komandos savininką, bet atrodė daug geriau už poną Bosą.

Rankoje nešėsi krepšį. Buvau tikra, kad ten pjūklai, replės ir kiti kankinimo įrankiai, bet jis patraukė į sporto salę. Pasekiau paskui jį (pėsčiomis) iki Kilinio pilies sporto klubo, bet manęs į vidų neįleido, nes nesu jų klubo narė. Tada pasisakiau, kad noriu ja tapti, ir paprašiau surengti man ekskursiją po patalpas. Gerai, sako jie, ir kai man parodė sporto salę, pamačiau ten Reisį. Jo mėlynos gyslotos kojos mikliai darbavosi ant mynimo laiptelių. Nekaltas avinėlis.