Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Ponios ir ponai. — Per mikrofoną nugriaudėjo ryškaus kostiumo savininko balsas. — Ar pasirengę pamankštinti smegenis? — Jis ėmė sukioti mikrofono stovą.

— Ornestai, grįžk pas mus, — pašaukė jį Linksmieji Vyrukai. — Jau pradeda. Galėsi su ja pasikalbėti ir vėliau.

Grįžk pas juos, pagalvojau. Grįžk pas juos.

Akimirksnį jis stabtelėjo, lyg sukaustytas neryžtingumo, o paskui, didžiam mano džiaugsmui, apsisuko ir sugrįžo pas bičiulius.

— Kas jis toks? — paklausė Mičas.

— Kaimynas iš viršaus.

— Pirmas klausimas, — pradėjo ryškaus kostiumo savininkas. — Kas pasakė: „Kai tik išgirstu žodį kultūra, man norisi griebti už pistoleto“?

— Tu žinai? — paklausė Mičas.

— Ne. O tu?

— Aš irgi ne.

Mudu sėdėjom ir bejėgiškai žiūrėjom vienas į kitą, o aplink mus sėdėjusios komandos iš keturių žmonių puolė energingai diskutuoti.

— Geringas, — burbtelėjau Mičui. — Hermanas Geringas.

— Iš kur žinai?

— Nugirdau iš jų, — bedžiau žvilgsniu į mūsų kaimynus.

— Nuostabu. Užrašyk.

— Antras klausimas! Kas filmo „Pusryčiai pas Tifanį“ režisierius?

— Ar žinai? — paklausiau Mičo.

— Ne. O tu?

— Aš irgi ne, — atsakiau suirzusi. — Labai jau sunkūs klausimai.

— Ta mergina prie vartų buvo teisi, — liūdnai tarė Mičas. — Turėtume daugiau šansų, jei būtume keturiese.

Mudu sėdėjom ir tylėjom, vieninteliai parke žmonės, kurie tarpusavy nesikalbėjo. Bet mes neturėjom ką ir pasakyti, jeigu atsakymo nežinojau nei aš, nei Mičas, tai apie ką čia ir diskutuoti. Užtat mes begėdiškai sukom ausis į kaimynines grupeles.

— Bleikas Edvardsas, — tyliai tarė Mičas. — Kas galėjo žinoti?

Mergina iš kitos komandos grįžtelėjo mūsų pusėn ir piktai pašnairavo. Ji išgirdo Mičo žodžius. Paskui kažką pasakė savo komandos draugams ir šie nemaloniai nužvelgė mus, o paskui susispietė į uždaresnį ratą ir gerokai pritildė balsus. Mudu su Miču smarkiai susigėdom.

— Labai jau nemandagu iš jų pusės, — tarė jis.

— Žinoma. Juk tai dėl labdaros.

Negalėdami nuklausyti kaimyninių komandų atsakymų, pasijutome atsidūrę keblioje padėtyje, nors kartais ir patys žinojom vieną kitą atsakymą.

— Kas yra girnelė?

— Virtuvinis rakandas? — paklausė Mičas — Gal ja išgrandomi tešlos likučiai iš dubens?

— Tu painioji su mentele. Girnelė yra kelio sąnario dalis, — džiugiai paaiškinau jam. — Kai pati turi sužeistą kelio girnelę, tai lengva prisiminti, kas tai yra.

— Kas yra Butano sostinė?

Visi nepatenkinti pradėjo burbėti, kad nežino net kur tas Butanas apskritai yra, o ką jau kalbėti apie jo sostinę, bet Mičas apsidžiaugė:

— Timpų.

— Tikrai?

— Taip.

— Iš kur žinai?

— Mudu su Triše važiavom ten praleisti savo medaus mėnesio.

Atsakymų į kitus šešis klausimus nežinojom nei jis, nei aš. Tada ryškusis kostiumas paklausė:

— Bostono Red Sox savininkas pardavė Beibą Rūtą, kad galėtų finansuoti vieną Brodvėjaus miuziklą. Koks to miuziklo pavadinimas?

Mičas bejėgiškai kilstelėjo pečius.

— Aš sergu už jankius.

— Nieko tokio, — džiugiu balsu sušnibždėjau jam. — Aš žinau. Tai „Ne, ne, Nanete“.

— Kaip tu?..

— Aidanas yra Red Sox gerbėjas.

Ne. Kažką ne taip pasakiau. Aidanas buvo Red Sox gerbėjas. Nuo šoko aš vos nenualpau. Pasijutau, lyg būčiau išlėkusi į kitą gyvenimą ir iš šalies stebėjusi save, sėdinčią parke. Ką aš čia veikiu? Kas tas su manim esantis vyras?

Kol buvo suvedinėjami viktorinos rezultatai, vyko daiktinė loterija. Visus prizus buvo įsteigę vietos verslininkai. Aš išlošiau maišelį vinių (visokio ilgio) ir dvi dešimtis pėdų virvės. Tai prizas, kurį įsteigė „Hektoro ūkinių prekių parduotuvė“. Mičas laimėjo nemokamą auskaro įvėrimą (pasirenkant pačiam norimą kūno vietą) kūno meno salone „Tatuiruotės ir sraigteliai“, esančiame Vienuoliktojoje ir Trečiojoje gatvėse.

Netrukus perskaitė viktorinos rezultatus. Aštuoniolikta komanda (Mičas ir aš) atsakė labai blogai, mes buvom maždaug penkti nuo apačios, bet per daug nesikrimtom. Mes čia praleidom beveik visą sekmadienio popietę, o tai ir buvo svarbiausia.

— Na va, — Mičas atsistojo ant kojų ir užsimetė ant peties niekur nepaliekamo sportinio krepšio diržą. — Ačiū už kompaniją. Varysiu dabar į sporto salę. Iki pasimatymo kitą savaitę.

— Gerai, iki pasimatymo. — Apsidžiaugiau, kad galiu atsisveikinti. Norėjau, kad jis kuo greičiau pasišalintų iš parko, kol neprisistatė Ornestas.

Išsiskyrėm pačiu laiku. Ornestas pristraksėjo visas švytintis iš laimės. Bet ir buvo dėl ko: jo komanda buvo ketvirta, o jis pats daiktinėje loterijoje išlošė nemokamą sausą drabužių valymą ištisus metus.

— O, jo jau nebėra! Ei, Ana, kas tas vyyyruuukas, kur su tavim buvo? Kas tas gražuolis aistruolis?

— Ogi visiškas niekas.

— Na jau, tik ne niekas. Kai kas labai svarbus.

— Nieko panašaus. Jis našlys, kaip ir Eugenijus.

— Ei, pupa uoga, su Eugenijum jo nelygink. Mačiau, kokie jo pečiai. Jis daug sportuoja?

Nenorom turėjau linktelti.

— Prašau, Ornestai, — visai nenorėjau, kad apie Mičą sužinotų Rachelė, Džeke ar dar kas. Dar pagalvos, kad tarp mūsų koks nors romanas, o tai būtų toli nuo tiesos. — lis neteko žmonos. Mes tik...

— ...guodžiate vienas kitą. Suprantama. — Iš jo lūpų tai nuskambėjo šlykščiai.

Vienintelė paguoda iš Mičo buvo ta, kad jis suprato, kaip aš jaučiuosi. Krūtinėje užvirė toks pyktis, kad net gerklė išdžiūvo. Aš užstaugiau ant Ornesto, bet tik pusbalsiu, nes buvom tarp žmonių:

— Kaip tu drįsti?!

Veidas užsiplieskė raudoniu, akys išsprogo. Jis išsigandęs atšoko atgal per didelį žingsnį.

— Aš myliu Aidaną, — švokščiau iš pykčio. — Be jo aš jaučiuosi sugniužusi. Niekada negalėčiau susidėti su kitu vyru. Niekada.

32

Naujoji Candy Grrrl valiklių serija buvo pavadinta „Švaru ir gražu“, o man šovė puiki mintis reklaminiam straipsniukui — parašysiu pristatymą iš dvylikos etapų. Bet sugalvojau tik pirmą:

1) Mes prisipažįstam, kad buvom bejėgiai prieš alkoholį, kad tapome nebe savo gyvenimo šeimininkai.

Vėliau pakeičiau į:

1) Mes prisipažįstam, kad buvom bejėgiai įveikti riebiąją zoną, kad mūsų oda tapo nebereguliuojama.

Buvau visiškai patenkinta, bet stumtis toliau man dar reikėjo sugalvoti vienuolika etapų. Paskambinau Rachelei, bet neradau namie, todėl labai nenoriai kreipiausi pagalbos į Kū/Aron iš EarthSource. Ji atidarė savo darbo stalo stalčių ir padavė man nedidelį bukletėlį.

— Viską rasi pirmam puslapy!

— Man reikia tik reklaminiam straipsniukui, — skubiai paaiškinau.

— Žinoma, — atsakė ji. Bet vos tik aš spėjau pasišalinti nuo jos stalo, ji nulėkė pas vieną iš savo kolegių, ir man suspaudė širdį nuo jų prislopintų šnekų bei vylingų žvilgsnių. Velnias. Kaip kvailai pasielgiau. Pasiutiškai kvailai. Ir vėl išjudinau tą širšių lizdą. Dabar pagalvos, kad aš prisipažįstu esanti alkoholikė.

Tada man paskambino Rachelė ir, kai papasakojau, ko buvau jai skambinusiai tarė:

— Visiškai netinka dvylika etapų kosmetikai reklamuoti.

— Kosmetiniams valikliams, — pataisiau ją.

— Tebūnie.

Ji numetė ragelį. Atgal prie darbo.

Impulsyviai paskambinau Džekei.

— Kaip reikalai su Bjauriuoju Džojų? — paklausiau.