Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Eik, eik, — tyliai sumurmėjo Tynė, kai ji pasišalino. — Eik ir susirask kokį garsų užpakalį, kurį galėtum palaižyti.

Tai išgirdusi, Brukė net sužviegė iš juoko.

— Merginos, kokios jūs juokingos!

Dešimtą valandą jau nebuvo net kur kojos pastatyti. Visi labai domėjosi „Apsaugine rakete“, bet pagrindinis klausimas buvo:

— Ar nuo šito kremo mano oda neparaus?

— Oi, ne, — kartojom ir kartojom be paliovos. — Pasitepus ant odos, spalva išnyksta.

— Pasitepus ant odos, spalva išnyksta.

— Pasitepus ant odos, spalva išnyksta.

— Pasitepus ant odos, spalva išnyksta.

Retkarčiais nugirsdavom kokį snobišką balsą:

— O, Brukę, labutis! Tu čia dirbi?! Kaip nuostabu! Kaip tavo mamytė?

Prekyba paplūdimio dovanų krepšeliais ėjo kaip iš pypkės (to nepasakysi apie marškinėlius, bet tiek to), ir mes visos trys negailėjom lankytojams nedidelių konsultacijų: apie odos tipus, mėgstamas spalvas ir 1.1., o paskui brukom susidomėjusioms moterims trijų dydžių krepšius su kosmetika.

Mes šypsojomės, šypsojomės ir šypsojomės, ir man jau buvo beatsirandąs įkyrus geliantis skausmas veide, ten, kur susijungia žandikauliai.

— Pieno rūgšties sankaupa, — aiškino Tynė. — Taip atsitinka, kai pervargsta raumuo.

Nė nepajutau, kaip pralėkė laikas, bet čia sušuko Tynė:

— Velnias! Jau beveik dvylika. O kur eilė moterų, išprotėjusių dėl susitikimo su Kandise?

Kandisė turėjo pasirodyti lygiai pusiaudienį. Mes buvome išreklamavusios ją vietos leidiniuose, o kas penkiolika minučių apie tai buvo pranešinėjama per garsiakalbius, bet kol kas neatėjo nė viena klientė.

— Reikia kaip nors pradėti raginti žmones, — susirūpino Tynė. Jai patiko žodis „raginti“. — Jeigu nenusidrieks ilga eilė, mūsų užpakaliai susilauks spyrių.

— Gerai, pradedam raginti, — bet šie žodžiai užstrigo man gerklėje, nes minios šurmulį nustelbė šaižus riksmas. Atrodo, tarytum suspiegė mažas vaikas.

Mes visos trys susižvalgėm. Kas čia dabar?

— Man atrodo, atvyko dr. De Grūtas, — paaiškino Tynė.

37

Sugrįžo Loryna.

— Apsimeta, kad Kandisė su Džordžu pamanytų, jog trynėsi čia visą rytą, — tyliai sušnibždėjo Tynė.

— Na, kas čia naujo? — paklausė Loryna, neramiai žvalgydamasi aplinkui. Paėmusi buteliuką apsauginio kremo, paklausė, lyg pirmą kartą matytų šį daiktą. — O ar nuo jo žmonės nepasidarys rausvi?

Visos trys — aš, Brukė ir Tynė — vienu balsu suskandavom:

— Pasitepus ant odos, spalva išnyksta.

— Jėzau, ko čia dabar ant manęs šaukiat! — įsižeidė ji. — O, dievulėliau! — Ji tik dabar pastebėjo, kad nėra moterų eilės. — O kur žmonės?

— Mes tuoj visus sukviesim.

— Nesirūpinkit. Jos jau ateina.

Pakėliau akis. Prie stendo artinosi keturios moterys. Bet instinktyviai nujaučiau, kad jos eina dėl Candy Grrrl makiažo. Visos buvo su nuostabiai dailiais skruostikauliais, trumpai kirptais plaukais ir vilkėjo pastelinių spalvų bei akmens ir smėlio atspalvių drabužiais. Jos atrodė lyg ką tik nužengusios iš Ralfo Loreno reklaminio plakato ir galėjo būti Brukęs mama, dvi vyresnės jos seserys bei Brukęs brolienė.

Paskui minioje aš pamačiau pažįstamą veidą, bet keletą akimirkų negalėjau prisiminti, kur jį buvau mačiusi ir iš kur pažinojau. Paskui toptelėjo: juk tai Makenzė! Apsirengusi šviesiais blukintais džinsais ir baltais vyriškais marškiniais, kurie taip smarkiai skyrėsi nuo jos spalvingų drabužių, vilkimų sekmadieniais, kai eidavo į spiritualistų bažnyčią. Čia tikrai ji. Nebuvau jos mačiusi jau bemaž tris ar keturias savaites.

— Ana! — sušuko ji. — Kaip nuostabiai atrodai! Čia tiek rausvos spalvos.

Keista, aš jos beveik nepažinojau, o ji elgėsi kaip mano seniai matyta sesuo. Puoliau jai į glėbį ir mudvi karštai apsikabinom.

Žinoma, būdama didžiulė snobė, Makenzė pažinojo visas Edisonų moteris, tad tuojau pat pasipylė bučiniai ir klausimai apie tėvelius ir dėdes.

— Iš kur jūs viena kitą pažįstat? — paklausė Loryna, įtariai išvertusi akis ir spoksodama tai į mane, tai į Makenzę.

Makenzė akimis pasiuntė man įspėjamai maldaujamąjį signalą. Nesakyk joms. Prašau, tik nieko joms nepasakok.

Nebijok, pasiunčiau jai atgal. Tylėsiu kaip žuvis.

Nuo užgaulių klausimų „Iš kur mes viena kitą pažįstam, Ana?“ „Nežinau, Makenze, iš tiesų, iš kur mes viena kitą pažįstam, a?“ mus išgelbėjo atvykusi karalienė Kandisė ir karalius Džordžas.

Kandisė, apsirengusi nuo galvos iki kojų juodai, pamanė, jog Edisonų moterys ir Makenzė priklausė publikai, kuri laukė, kad ji jas išgražintų.

— Na, sveikos, — ji net vos vos šyptelėjo. — Gal tuomet ir pradedam. — Ji išsirinko vyriausiąją moterį ir ištiesė jai ranką. — Kandisė Bigli.

— Marta Edison.

— Na, Marta, ar nenorėtum atsisėsti ir pasigražinti? — Kandisė parodė į rausvai sidabrinę aukštą vinilinę kėdę. — O jūs, moterys, turėsite truputėlį palaukti.

— Pasigražinti? — Ponia Edison įsižeidė. — Aš savo odą lepinu tik muilu ir vandeniu.

Sutrikusi Kandisė pažvelgė į vieną Edison seserį, paskui į kitą, tada į brolienę ir tik dabar pastebėjo, kad jos visos buvo gyvos Martos klonės.

— Tik muilu ir vandeniu, — lyg papūgos pakartojo visos trys ir žengė atatupstos. — Tikrai taip, tik muilu ir vandeniu. Iki, Brukę, pasimatysim briedžių gelbėjimo iškyloje.

— Makenze, — linksmai prabilau aš, — gal tu norėtum?

— O kodėl gi ne? — Ji paslaugiai užsilipo ant kėdės ir prisistatė Kandisei: — Makenzė Makintair Hamilton.

Džordžas tarė Kandisei:

— Ką gi, merginos, matau, kad jūs kimbat į darbą, tad aš eisiu pasižmonėti.

Mudvi su Tynė greitai pasikeitėm nebyliais žvilgsniais, kurie reiškė „varo laižyti Donai Karan užpakalio“. Brukė sugavo mūsų žvilgsnį ir pratrūko nesuvaldomai krizenti:

— Ak, jūs, merginos!

— Nutilk, — sušnypštė Loryna. — Ir pradėk burti žmones.

Bet, pasirodo, to padaryti buvo neįmanoma. Didžiulė dalis žioplinėtojų buvo sumaniusi dalyvauti iškyloje „Gelbėkime briedžius“, tad jiems darytis makiažą visai nerūpėjo, jie mielai paimdavo dovanojamus Candy Grrrl paplūdimio krepšius ir kosmetikos mėginius, bet „sėstis ant kėdės“ atsisakydavo.

Kandisė kaip galima ilgiau stengėsi užtempti Makenzės makiažą, bet galiausiai ši nusliuogė nuo kėdės ir aš prirėmiau ją prie sienos.

— Ar greitai pasimatysim? — paklausiau beveik nejudindama lūpų.

Ji papurtė galvą.

— Bijau, kad ne, — labai tyliai pasakė. — Aš ieškau naujų variantų.

— Pasukai turtingo vyro paieškos keliu?

— Taip. Bet labai jūsų pasiilgau. Kaip Nikolas?

— A... neblogai.

— Kas buvo užrašyta ant jo marškinėlių aną savaitę?

— „Džimis Karteris bus prezidentas“.

Ji garsiai nusijuokė:

— Seniena. Dieve, koks jis žavingas. Ir toks mielas. Ar čia tik man atrodo, ar jis iš tiesų... aistringas?

— Ne manęs reiktų šito klausti.

— Žinoma. Atsiprašau. — Ji liūdnai atsiduso. — Perduok Nikolui labų dienų. Ir visiems perduok nuo manęs linkėjimų.

Ji išėjo, o aš toliau kviečiau žmones prie stendo. Bet niekas nesiryžo, o tai jau buvo blogai. Ir staiga aš išgirdau:

— Visiškai mečiau Candy Grrrl , kai pamėginau jų dieninį kremą. — Ir, o siaubų siaube, šitą išgirdo ir Kandisė.

Ji sviedė žemėn ponio ašutų skaistalų šepetėlį ir tarė: