Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Aš: Pradėjo? Ji niekada nesiliauna.

Jis: O sako, kad metė. Turėtų mesti dėl aukšto kraujospūdžio. Kiek ji surūko?

Aš: Mažiausiai dvidešimt per dieną. Kiekvieną rytą po Mišių nusiperka pakeli 5U dvidešimt cigarečių, bet namie gal turi sukaupus ir daugiau.

Jis (akivaizdžiai palūžęs): Matai, ji man meluoja. Bet prie jos telefonų nelįsk. Stebėk ją toliau.

Dieve, Ana, ta nuobodybė mane pribaigs.

Staiga man toptelėjo mintis.

Kam: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Nuo: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Tema: Kolinas

Helena, kaip atrodo Kolinas?

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Tema: Kolinas

Didelis, dramblotas, tamsiaplaukis, seksualus. Visai neblogas. Labiausiai patinka tada, kai už džinsų užsikiša pistoletą. Įsivaizduok gašlų pilvuką ir atvipusį juosmenį, kur galima užkišti ranką. Ir, žinoma, siekti žemyn...

Matot, skirtumas tarp manęs ir Helenos yra tas, kad aš, pamačiusi, jog jis, užsikišęs už juosmens pistoletą, pagalvočiau, kad gali netyčia paleisti kulką sau į kiaušius.

Kitas tavo klausimas būtų, ar aš jam simpatizuoju. Taip. Bet kartais jis pradeda kalbėti, kad nori mesti mafiją ir pradėti gyventi dorai, o aš tada pagalvoju, kad jis skiedžia nesąmones. Kas geriau: seksualus gyvulys ar nusipeizėjęs mulkis? Dar nenusprendžiau .

28

— Rachele, tu privalai nueiti į pliažą, — kalbėjau aš. — Nes jeigu negausi pakankamai saulės spindulių ir neįdegsi, gali tave užpulti depresija, „nuvažiuoti stogas“ ir vėl apimti potraukis kvaišalams, kaip švelniai sako Helena.

— Taip, bet... — Rachelės balsas skambėjo beviltiškai.

— O aš negaliu eiti į pliažą dėl savo rando, — atsakiau jai, nepakęsdama jokių argumentų.

— Atleisk man, — kaltu balsu atsiprašė Rachelė.

— Nieko tokio, viskas gerai.

Taip ir buvo. Aš labai norėjau eiti į spiritualistų bažnyčią. Gana greitai ji tapo mano sekmadieninės rutinos dalimi. Man patiko ją lankantys žmonės; labai mieli ir malonūs ir jiems aš nebuvau „Ana su savo nelaime“ — na, gal ir buvau, nes jie visi yra turėję savų nelaimių. Aš niekuo nuo jų nesiskyriau.

Deja, niekam nieko apie tai nesakiau, juolab Rachelei su Džeke, nes jos tikrai manęs nesuprastų. Gal net bandytų mane sulaikyti. Laimei, su Rachele man nebuvo vargo dėl užsitęsusių karščių, o Džekės darbas buvo toks nenormuotas, kad nesunku buvo atsikratyti ir jos. Kai dėl Leono ir Deinos, tai jie norėdavo susitikti su manim tik vakarais, kad galėtume nueiti kur nors visi pavakarieniauti.

Visa šutvė jau buvo susirinkusi ir sėdėjo vienoje eilėje koridoriuje ant suolų.

Nikolas pamatė mane.

— Jėga! Štai ir panelė Ana. — Šiandien ant jo marškinėlių buvo užrašyta: „Vinona yra nekalta“.

Mičas sėdėjo atsilošęs į sieną ir turėjo pasilenkti į priekį, kad mane pamatytų.

— Sveika, pupa. — Jis ištiesė koją ir pirštų galais prisilietė prie manęs. — Kaip prabėgo savaitė?

— Et, žinai gi. O kaip tavo?

— Kaip ir visad.

Susėdome į savo vietas ant ratu sustatytų kėdžių, pasigirdo violončelės melodija ir keletas mūsiškių gavo žinučių iš savųjų, bet man nebuvo nieko.

Po kiek laiko Leislė lėtai tarė:

— Ana... aš vėl regiu tą šviesiaplaukį berniuką. Matau jo inicialą Dž.

— Nes jo vardas yra Džei Džei.

— Jis rimtai nori su tavim pasikalbėti.

— Betgi jis gyvas! Jis gali man paskambinti, kada tik panorėjęs!

Paskui aš įvariau Leislę į kampą.

— Kodėl aš gaunu žinutes iš sūnėno, kuris yra gyvas ir sveikas? Arba iš tos baisuoklės senelės, o iš Aidano ne?

— Šito aš tau atsakyti negaliu, Ana. — Jos akys po susivėlusių plaukų kuokštu švietė nuoširdumu.

— Ar kartais neturi praeiti koks laiko tarpas, po kurio neseniai miręs žmogus gali pradėti užmegzti ryšį?

— Ne, apie tai nieko nežinau, — atsakė ji.

— Ar nebandei EBK? — sugriaudėjo Barba. — Elektroninę balso komandą?

— Kas tai yra?

— Mirusiųjų balso įrašymas.

— Turbūt juokauji.

— Visai ne! — Visi kiti apie EBK jau žinojo. Pasigirdo iš karto net keli balsai. — Visai neblogas pasiūlymas, Ana. Vertėtų pamėginti.

Netvirtu balsu paklausiau:

— O kaip tai daroma?

— Su paprasčiausiu juostiniu magnetofonu, — paaiškino Barba. — Paimi naują garsajuostę, nustatai įrašymui, išeini iš kambario, grįžti po valandos ir išklausai tau skirtas žinutes!

— Reikia, kad kambaryje būtų labai tylu, — patikslino Leislė.

— Niujorko centre bus sunku, — pasakė Nikolas.

— Ir pozityvaus, linksmo bei geranoriško nusiteikimo, — vėl Leisies balsas.

— Tai irgi labai sunku.

— Turi būti atliekama mėnulio pilnaties naktį iš karto saulei nusileidus, — įsiterpė Makenzė.

— Pageidautina per audrą, — vėl Nikolas, — dėl didesnio gravitacinio efekto.

— Nikolai, aš nenusiteikusi klausytis tavo keistų prasimanymų.

— Ne, — pasigirdo iš karto net keli balsai. — Tai visai ne jo keisti prasimanymai!

— O kas yra keistas prasimanymas? — išgirdau klausiant Karmelą.

— Šitam dalykui paaiškinti yra mokslinis pagrindas, — pasakė Nikolas. — Mirusieji skleidžia eterinio ilgio bangas, kurios girdimos gerokai didesniu dažniu nei mūsų. Štai todėl mes galime jas girdėti juostelėje, bet kai jie prabyla tiesiai į mus, mes jų negirdime.

Paklausiau:

— Ar tu jau išbandei?

— Žinoma.

— Ir su tavim kalbėjosi tavo tėtis?

— Be abejo. Nors man buvo labai sunku suprasti jo žodžius. Kartais klausantis gali tekti didesniu greičiu pasukti juostelę ar gerokai sulėtinti.

— Taip, kartais jie kalba labai greitai, — įsiterpė Barba. — O kartais iš viso labai lėtai. Klausytis reikia gerai įtempus ausis.

— Atsiųsiu tau reikalingus nurodymus elektroniniu paštu, — pasisiūlė Nikolas.

Aš paklausiau Mičo:

— O tu ar bandei?

— Ne, bet tik dėl to, kad kalbėjausi su Triše per Neris Heming.

— Kada bus kita mėnulio pilnatis? — paklausė Makenzė.

— Ką tik pasibaigė, — atsakė Nikolas.

— Oi, kaip gaila, — visi kartu nusiminė.

— Niekis, kita bus greičiau nei už keturių savaičių. Galėsi pamėginti.

— Gerai, ačiū. Tai iki kito sekmadienio.

Nusisukusi pradėjau eiti spėliodama, ar Mičas seks iš paskos.

Jis pasivijo mane prie lifto.

— Ei, Ana, ar labai kur nors skubi?

— Ne.

— Nori ką nors nuveikti?

— Pavyzdžiui, ką? — Man buvo įdomu sužinoti, ką jis turi sumanęs.

— Gal tada į MOMA?

Kodėl gi ne? Niujorke aš jau gyvenau trejus metus, o ten dar nebuvau buvusi.

Buvimas su Miču turėjo daugiau pranašumų už buvimą vienai. Pavyzdžiui, aš nebūtinai turėjau jam visą laiką šypsotis, nors jam galbūt ir nemalonu matyti mano tikrąjį veidą, bet iš esmės aš nesijaučiau vieniša. Mes pogreičiai vaikščiojom nuo vieno paveikslo prie kito ir beveik nesikalbėjom. Kartais net atsidurdavom skirtingose salėse, bet vis tiek buvom susieti nematoma gija.

Kai viską apžiūrėjom, Mičas dirstelėjo į savo laikrodį.

— Tu tik pagalvok! — Jis atrodė toks patenkintas, kad net nusišypsojo. — Užtrukom dvi valandas. Diena eina į pabaigą. Geros tau savaitės, Ana. Pasimatysim kitą sekmadienį.

***

— Ana, pakelk ragelį. Aš žinau, kad tu namie. Esu prie tavo namo ir man būtinai reikia su tavim pasikalbėti.