Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Nagi, varyk. Žinau, kad nori kažką pasakyti.

— Ar galiu tavęs paklausti? Mama sakė, kad tu buvai įkišus jam į kelnes ranką, norėdama išsitraukti loto raidę...

— Dieve aukštielninkas! — Ji rankomis užsidengė veidą. — Iš kur motulė Volš šitą žino?

— Manau, kad jai pasakė Lukas. Bet nieko tokio, ji ir taip viską suuodžia. Aš tik norėjau paklausti, ar buvo malonu?

Ji truputį pagalvojo.

— Net labai.

— Net labai? Ir kaip tas „labai“?

— Na, tiesiog labai, ir tiek.

— Ar jis buvo minkštas... na, pati supranti...

— Kai tik įkišau, buvo minkštas, bet kai jau traukiau, kietas. Ilgokai neradau tos raidės.

Staiga ji mestelėjo man šelmišką šypsenėlę.

— Norėtum svajot apie tai ir svajot, — tariau aš.

— Ką tai reiškia?

— Bėda su kitais vyrais yra ta, kad visada viskas prasideda maloniai, o kai atsiduri po antklode, jie pasirodo besą tikri gyvuliai. O su Džojų bent žinai, ko tikėtis. Jis šlykštus subingalvis ir jam nereikia apsimetinėti geručiu.

Džeke susimąstė, paskui tarė:

— Žinai, Ana, man tavo rekomendacijų nereikia.

26

— Aidanai? Spiritualistų bažnyčia? Ar man šiandien ten eiti?

Joks balsas man nieko neatsakė. Nieko neįvyko. Jis ir toliau šypsojosi man iš nuotraukos, įamžinusios prieš daug laiko užfiksuotą momentą.

— Ką gi, — tariau aš. — Susitarkim šitaip. — Išplėšiau iš žurnalo vieną puslapį ir suglamžiau. — Dabar aš mesiu šitą popieriaus gniužulą į šiukšlių dėžę ir, jeigu nepataikysiu, liksiu namie. Jeigu pataikysiu, eisiu į bažnyčią.

Užsimerkiau ir mečiau, o atsimerkusi pamačiau, kad mano suglamžytas lapas guli ant šiukšliadėžės dugno.

— Aišku, — tariau aš. — Atrodo, tu nori, kad aš eičiau.

Pirmiausia turėjau atsiprašyti Rachelės, nes kol oras vis dar buvo karštas ir tvankus, ji norėjo eiti į pliažą. Aš jai pasakiau, kad rengiuosi praleisti dieną gydomųjų vonių centre. Į tai ji reagavo gana palankiai.

— Bet kitą kartą įspėk mane ar Džekę iš anksto, kad galėtume eiti kartu su tavim.

— Gerai jau, gerai. — Pasižadėjau ir atsidusau, kad pavyko atsikabinti nuo kabliuko.

Koridoriuje jau laukė Nikolas. Šią savaitę ant jo marškinėlių buvo užrašyta „Mano palydovas — šuo“. Jis sėdėjo ir skaitė knygą „Sirijaus paslaptis“, o aš apsižioplinusi ėmiau ir paklausiau, apie ką ji.

— Prieš penkis tūkstančius metų į Žemę atkeliavo ateiviai-amfibijos ir atskleidė Vakarų Afrikos Dogono genties vyrams visatos paslaptis, be to, papasakojo ir apie Sirijaus žvaigždę palydovę, kurios masė yra tokia tanki, kad ji beveik nematoma...

— Ačiū! Užteks! Sakyk, ar tu tiki, kad princesė Diana dirba degalinėje Niu Meksike?

— Taip. Ir dar aš tikiu, kad ją nužudė karališkoji šeima. Štai kaip aš viskuo tikiu. Tikiu viskuo, kas pakliūva.

— Ruzveltas iš anksto žinojo apie Pearl Harboro baigtį, bet vis tiek leido klostytis įvykiams, nes norėjo, kad Amerika stotų į karą. Ar taip?

— Taip.

— Nusileidimas Mėnulyje buvo suklastotas?

— Taip.

Mūsų link jau drimblino Nemirtingasis Fredas — visi merdėjo nuo karščio, o jis vilkėjo juodą kostiumą ir nė lašo prakaito. Po jo atėjo Barba.

— Iš kur šitoks karštis? — paklausė ji.

Klestelėjusi ant suolo šalia manęs išskėstomis šlaunimis, pakėlė sijono apačią ir ėmė energingai juo vėduotis.

— Tegu truputį mesteli vėsesnio oro. — O paskui pridūrė: — Tokią dieną net apatinių kelnaičių galima nesimauti.

O, Dieve. Negi ji nori pasakyti, kad atėjo be apatinių kelnaičių? Man ėmė svaigti galva: štai prie ko privedė Aidano mirtis — aš turiu trintis su šitais nevispročiais.

Bet ar iš tiesų jie tokie keistuoliai ar nevispročiai (na, neskaitant Nemirtingojo Fredo, kuris, kaip sau nori, tikrai buvo keistas)? O gal jie tiesiog palūžę? Ar viską pastatę ant kortos, kaip Makenzė?

— Tik nesakyk vyrams. — Barba man mirktelėjo akį ir parodė į sijono apačią. — Jeigu sužinos, kad aš su plika šikna, kils didelis vajus.

Kadangi čia „vyrai“ buvo tik Nikolas ir Nemirtingasis Fredas, tai aš dėl vajaus suabejojau, bet vis tiek nieko nepasakiau.

Jos suknelė buvo visa susagstoma per priekį, o nuo klubų žiojėjo praskiepas. Nenorėjau į ją žiūrėti, iš visų jėgų stengiausi nusukti akis į šalį, bet čia buvo kaip su Luku ir jo klynu — potraukis per daug stiprus. Visiškai prieš savo valią vogčiomis žvilgtelėjau į jos gaktą.

— Barba, — kreipiausi į ją truputį per garsiai ir tvirtai įrėmiau žvilgsnį jai į veidą, — kokie vėjai tave čia atpučia kiekvieną sekmadienį?

— Ogi tie, kad visi man įdomūs žmonės jau išmirė. Vieni perdozavo kvaišalų, kiti nusižudė, trečius nužudė, et, nė neišvardysi. — Ji kalbėjo taip, tarsi žmonės šiais laikais nemokėtų padoriai numirti. — O aš neįstengiu susimokėti net už porą sekundžių Neris Heming laiko.

— Norėtum su ja pasikalbėti?

— O, taip. Ji tikra profė. — Mano širdis uždainavo. Jeigu jau Barba, ta garsiagerklė niurzglė, sako, kad Neris Heming — tikra profė, tai tuomet ji iš tiesų tokia ir yra. — Jeigu kas ir gali susisiekti su tavo vyru, tai tik Neris Heming.

— Ar kalbėjaisi su ja? — Atėjo Mičas.

— Su jos administratore. Sakė, kad galėsiu su ja pasikalbėti maždaug po dešimties dvylikos savaičių.

— Oho. Tai puiku.

Visi pripažino, kad tai fantastiška. Jų palinkėjimai ir susižavėjimas buvo tokie šilti ir nuoširdūs, kad aš net pamiršau, jog tai, dėl ko mes džiaugėmės, buvo iš tiesų nepaprasta.

Suėjom į patalpą ir Leislė pradėjo seansą. Makenzei apsireiškė protetė Morag ir dar kartą išporino, jog nėra jokio testamento. Nikolo tėvas davė patarimų dėl darbo — atrodo, jis toks mielas, geras. Toks rūpestingas. Dažyto Chuano žmona liepė jam sveikiau maitintis. Karmelos vyras patarė pagalvoti, ar nereikėtų įrengti naujos krosnelės, nes senoji nebepatikima.

Paskui Leislė tarė:

— Barba, kažkas nori kalbėti su tavim. Ar tai negalėtų būti... Atrodo, kad lyg ir... — regis, ji mažumėlę sutriko, — Volfmanas?

— Volfmanas? Oi, Volfgangas! Mano vyras. Vienas iš buvusių vyrų. Ko jis nori? Vėl ko nors prašinės?

— Jis sako... Ar tau nors kiek aišku? Sako, kol kas neparduok paveikslo. Vėliau jo kaina smarkiai šoktels.

— Jis man tą kartoja jau daug metų, — bambėjo Barba. — Bet man reikia iš kažko gyventi, supranti?

Valanda ėjo į pabaigą, o man niekas taip ir neapsireiškė, bet, būdama smarkiai susijaudinusi dėl susitikimo su Neris Heming, tiesiog nekreipiau į tai per daug dėmesio.

Atsisveikinau su visais ir patraukiau prie lifto, prisidėdama prie grupelės pilvo šokėjų, bet kažkas už nugaros šūktelėjo mano vardą. Atsisukusi pamačiau Mičą.

— Ei, Ana, ar kur nors labai skubi?

Aš papurčiau galvą.

— Norėtum ko nors?

— Pavyzdžiui, ko?

— Nežinau. Kad ir išgerti kavos?

— Kavos gerti nenoriu, — atsakiau jam. Mane nuo jos jau buvo pradėję pykinti. Bijau, kad reikės pradėti gerti žolelių arbatą (mudu su Aidanu sakydavom „žolynų arbata“) ir galbūt tapti viena iš tų ramių žmogelių, kurie vaikšto prisipumpavę pipirmėčių ar ramunėlių užpilo.

Mičo veidas nė kiek nepasikeitė. Geriausiu atveju jo akys būna kaip viską praradusio žmogaus. Jeigu tu atsisakai eiti su juo gerti kavos, jam tai nė motais.

— Eime verčiau į zoologijos sodą. — Pati nesuprantu, kodėl taip pasakiau.