Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Mes būsime kaip visos normalios poros, — džiaugiausi aš, kai įsėdom į metro. — Turėsim puikų butą, kviesimės draugų vakarienei, o savaitgaliais antikvarinsimės. (Aš nelabai supratau, ką reiškia „antikvarintis“, bet čia visi tai darė.)

Deja, kai atvykom prie buto, pamatėm, kad jo apžiūrėti susirinkusios dar devynios porelės. Butukas buvo toks mažas, kad mes visi dvidešimt galvų vos sutilpom, piktai stumdėmės ir grumdėmės, maigėmės eilėse pasižiūrėti, kaip įrengtos spintos ar dušas, o nekilnojamojo turto agentas stovėjo ir su šypsena stebėjo mus. Galiausiai suplojęs delnais paprašė mūsų dėmesio.

— Ar visi spėjot apžiūrėti?

Visi choru atsakė „taip“.

— Visiems patiko, tiesa?

Dar vienas padrikas pritarimo šūksnis.

— Gerai, o dabar paklausykit. Jūs visi esat nuostabūs žmonės. Aš dabar važiuoju į kontorą, o kuri porelė pirmoji ateis pas mane su trijų mėnesių renta, tai ir atiteks butas.

Visi sustingo it musę kandę. Negi tas vyrukas kalba rimtai? O gal tikrai rimtai: ta porelė, kuri nurungs savo konkurentus ir pirmoji įveiks keturiasdešimt septynis kvartalus namų per trumpiausią laiką, ir gaus butą.

Tai buvo tarsi realybės šou ir tarpduryje, kas pirmas išeis, jau grūdosi trys ar keturi vaikinai.

Mudu su Aidanu žiūrėjom viens į kitą su siaubu akyse: juk tai pasibaisėtina! Per akimirksnį suvokiau, kas tuoj įvyks: Aidanas puls į besigrumiančiųjų spūstį. Žinojau, kad jam šis darbas ne prie širdies, bet jis buvo pasirengęs tai padaryti dėl manęs. Kol jis nespėjo išlėkti pro duris, įrėmiau jam į krūtinę savo delną ir sulaikiau. Vos krutindama lūpas ir akies mirktelėjimu parodydama į beužverdančias grumtynes, tariau jam:

— Aš mielai sutikčiau gyventi ir Bronkse.

Jis mane gerai suprato. Lygiai taip pat tyliai atsakė:

— Supratau, leitenante.

Butas jau buvo ištuštėjęs. Likom tik mudu ir nekilnojamojo turto agentas. Kiti jau beviltiškai stabdė taksi ar galvotrūkčiais lėkė laiptais žemyn į metro, pasiruošę nušluoti pakely pasimaišiusius bilietų automatus arba lėkti — lėkti savom kojom — visus keturiasdešimt septynis kvartalus.

— Išeisim lėėė-tai, — paliepiau Aidanui.

— Supratau.

Agentas pastebėjo, kaip mes vangiai išeiname. Jis įdėmiai dėbtelėjo į mus, trumpam atplėšęs akis nuo to, ką darė su savo dokumentų lagaminėliu. Vėliau mes nusprendėm, kad jis turbūt juo prisidengęs mankštino savo pimpį.

— Ei, mielieji! Verčiau paskubėkit. Ar jums nereikia šito buto?

Aidanas pažiūrėjo į jį ir liūdnai, tarsi jam būtų gaila to vyruko, atsakė:

— Ne taip baisiai, kaip atrodo, bičiuli.

Išėjus į gatvę ėmiau gailėtis dėl tokios principingos mūsų pozicijos. Tik dabar supratau, kad mes likom be buto. (Savo galvoje aš jau buvau persikrausčiusi ir apsigyvenusi jame bei nusipirkusi augalą.)

Aidanas suspaudė man ranką.

— Mažute, matau, kad tu sukrėsta, bet mes ką nors sugalvosim. Rasim kitą butą.

— Žinoma.

Man buvo keistai malonu suvokti, kad Aidano ir mano interesai buvo visiškai vienodi, kad mes abu vienodi.

— Nei tu, nei aš Dievo neapdovanoti žudikišku instinktu, — tariau jam.

Atrodė, lyg aš būčiau jam sudavus. Jis net susigūžė.

— Atleisk man, mieloji.

— Ne, neatsiprašinėk. Man tai baisiai nepatinka. Nevalia būti antrarūšiais. O žmonės su žudikišku instinktu visados yra savotiški. Nervuoti, nemoka atsipalaiduoti.

— Taip, ir dar pastebėjai? Jie per daug greitai valgo.

— Jie lekia tuoktis tik per teniso varžybų pertraukas.

— Jie turi nervinį įprotį kas keturias minutes apsikeisti vizitinėmis kortelėmis.

— O skyrybas pripažįsta tik elektroniniu būdu.

— Mes juk nenorim tokie būti, tiesa?

Bet mums vis tiek reikėjo kur nors gyventi.

— Turim geriau pagalvoti, — tariau aš.

— Ne, mes turim pasukti smegenines visai rimtai. Aš turiu planą.

Jis paaiškino: kitą kartą, kai ta pati nekilnojamojo turto agentūra surengs buto, kuris mums pagal kišenę, apžiūrėjimą, mes eisim pasirengę: su trijų mėnesių rentos mokesčiu kišenėje ir gatvėje laukiančiu automobiliu.

— Pasistengsime, kad agentas mus pastebėtų, ypač mane.

O kai jau pamatysim, kad nebetoli tas laikas, kai jis ims burti mus į ratą, aš apsimesiu, kad man kažkas skambina, ir išeisiu atsiliepti. Peržengęs slenkstį lėksiu gatvėn, sėsiu į mašiną ir dumsiu jo kontoron. Tikėkimės, jis nepastebės, kad manęs nėra.

— Bet kai jis pasieks savo kontorą, tu jau būsi tenai, o aš dar pakely, — tariau jam. — Ar mums nebūtina pasirodyti kartu? Ar tai neprieštarauja taisyklėms?

— Tas taisykles jis pats ir sugalvojo, už jų nesilaikymą niekas mūsų į kalėjimą nesodins. Gerai, aš dar galvoju, galvoju... Sugalvojau! — Ir jis spragtelėjo pirštais. — Kai aš būsiu jo kontoroj, pasakysiu, kad tu negalėjai atvykti kartu su manim, nes esi medicinos seselė ir turėjai padėti kažkokiam vyrui, kurį ištiko širdies priepuolis išėjus iš Macy parduotuvės. Imsiu jam taip ir pasakysiu. Priremsim tą vyruką prie sienos ir jis atiduos mums butą.

— Bijau, kad tau neatbustų žudikiškas instinktas, — sunerimusi pasakiau jam.

— Na, tik šį kartą. Pažiūrėsim, ar pavyks.

Keista, bet mums pavyko.

Nors ir nevisiškai taip, kaip mes tikėjomės. Agentas Aidanui tarė:

— Suprantu, kad apgaudinėjat. Kad meluojat. Bet man patinka, kad su kiaušiais. Imkit sau butą.

— Pasijutau lyg susitepęs, — jau po visko pasakojo Aidanas. — Nešvarus, supranti? „Man patinka, kad su kiaušiais.“ Nusiritau iki jo lygio.

— Taip, taip, iš tiesų labai baisu, — sutikau aš. — Bet mes užtat turim butą! Turėsim kur gyventi! Nesikrimsk.

23

— Neris Heming kabinetas.

— O, Dieve šventas, negaliu patikėti, kad pagaliau pavyko prisiskambinti! — Buvau tokia susijaudinusi, kad negalėjau užsičiaupti. — Sėdžiu darbe ir jau kelias valandas jums skambinu ir vis išgirstu atsakiklį, o kai tik laikrodis išmušė devynias, išgirdau užimtumo signalą ir linija buvo užimta gal, nežinau, ištisą amžinybę. Man jau taip nusibodo maigyti numerio kartojimo mygtuką, kad kai jūs atsiliepėte, aš iš nuostabos vos nenumečiau ragelio...

— Ar negalėtumėte prisistatyti, mieloji?

— Ana Volš.

Supratau, kad prisigalvoju nesąmonių, bet aš įsivaizdavau, jog, išgirdusi mano pavardę, ji sušuks: „O, taip, Ana Volš.“ — Paskui ims vartyti šūsnį popierių ant stalo su įvairiausiais pranešimais iš numirusiųjų ir galiausiai pasakys: „Taip, jums iš tiesų yra žinutė iš kažkokio vyro, vardu Aidanas Medoksas. Jis prašo per mane jūsų atsiprašyti, kad žuvo taip staiga ir netikėtai, tačiau vis tiek laikosi netoli jūsų ir nori su jumis pasikalbėti.“

— A-n-a V-o-l-š, — barškėjo klaviatūros raidės, kol ji rinko mano pavardę.

— Jūs ne Neris, tiesa?

— Ne, aš jos asistentė. Ir ničnieko neišmanau apie aiškiaregystę. Jūsų telefono numeris ir elektroninis paštas?

Padiktavau, ko prašė, paskui ji man garsiai perskaitė, ką užrašė, ir tarė:

— Puiku, mes jums paskambinsime. — Bet aš nenorėjau, kad pokalbis nutrūktų. Man reikėjo daugiau.

— Matot, mano vyras žuvo. — Mano skruostais pradėjo srūti ašaros ir aš nunarinau galvą, kad nepamatytų Loryna.

— Taip, mieloji, aš žinau.

— Ar jūs tikrai manote, kad Neris pavyks užmegzti su juo kontaktą?

— Aš gi sakiau, mieloji, mes būtinai paskambinsime.

— Taip, bet...

— Malonu buvo su jumis pabendrauti.